– Algimantai, fotografuojate jau daugybę metų, esate išleidęs atvirukų su Zarasų krašto vaizdais rinkinius „Kelias namo“ ir „Žiemos laiškai mūsų miestui“. Autorinio fotoalbumo idėja atrodo labai logiška, tačiau iš daugybės Zarasų krašte gyvenančių fotografų išdrįsote tai padaryti pirmasis. Kaip jaučiatės?
– Kaip ant adatų! (juokiasi, – aut. past.) Albumas kaip tik dabar spausdinamas, dar nelaikiau jo rankose. O mintis apie knygą galvoje sukosi jau seniai, tačiau, matyt, turėjo tinkamai subręsti. Paskutiniu metu teko skraidyti įvairiais aparatais, naudotis dronu. Pamačiau, kad atsirado naujų, dar nematytų vaizdų ir rakursų. Be to, kaip tik šiemet Zarasai švenčia jubiliejų, tad pasakiau sau: arba dabar, arba niekada (šypsosi, – aut. past.).
– Kas buvo sunkiausia rengiant leidinį spaudai?
– Išrinkti gražiausias nuotraukas. Jų turiu ne tūkstančius, o keliasdešimt tūkstančių. Atrodo, viską taisytum ir taisytum, parinktum vis kitus vaizdus. Ir dabar kartais svarstau, kad gal reikėjo rinktis kitas nuotraukas, tačiau taip galima užsižaisti iki begalybės ir nieko nepadaryti. Galiausiai albumas yra toks, koks yra. Jei ateityje norėsiu jį tobulinti, vėl kursiu.
– Užsiminėte apie skraidymą įvairiomis priemonėmis. Kokios jos?
– Pirmieji mano kadrai iš paukščio skrydžio daryti skraidant vadinamuoju kukurūzniku (lengvas vienmotoris lėktuvas „Antonov An-2“, – aut. past.), taip pat sportiniu lėktuvėliu „Wilga“. Bet tai buvo labai seniai. O dabar Zarasuose ir jų apylinkėse turiu nemažai draugų, kurie skraido deltaplanais (skraidyklė plačiais trikampiais sparnais, – aut. past.). Sėdi kartu į tokį dvivietį žaisliuką ir skrendi. Taip pat išmokau skraidyti parasparniu, bet fotografui tai nelabai patogu, juk reikia, kad abi rankos būtų laisvos. Dažnai fotografuoju ir iš drono.
– Paskutinis mano ir Jūsų gimtinę reprezentuojančių fotografijų albumas „Zarasų kraštas“ buvo išleistas 2011 m. Per paskutinius penkerius metus Zarasai ganėtinai pasikeitė. Drįstu teigti, kad kaip autorius atlikote ir labai menišką, estetiškai patrauklų fotoreporterio darbą, juk įamžinote miestą tokį, koks jis yra būtent dabar.
– Iš tikrųjų miestas vizualiai gerokai pasikeitė, atsirado svarbių detalių, pavyzdžiui, apžvalgos ratas. Kitaip atrodo Didžioji sala, Zaraso ežero pakrantė. Tiesa, vieni pokyčiai džiugina, kiti nelabai. Mane labiausiai liūdina, kad dažnai yra darbų pradžia, bet nėra pabaigos. Pavyzdžiui, sala sutvarkyta gražiai, bet neveikia ten įrengti tualetai, kavinės, miesto svečiams tai nėra patogu. Kitas pavyzdys – prieš pusantrų metų atnaujintas atviro plaukimo baseinas Zarasaičio ežere. Sutvarkė jį, renovavo, iš pradžių atrodė tikrai įspūdingai, tačiau dabar – gal net blogiau negu buvo. Anksčiau buvo pilkas, betoninis, jo veidas nesikeitė dešimtmečiais. O dabar jis apkaltas medžiu, šviesios lentelės jau pajuodusios, nelabai gražios.
– Prieš pradedant Didžiosios salos rekonstrukciją, vietiniai tarsi buvo pasidalinę į dvi priešiškas stovyklas. Vieni siekė išlaikyti ją kiek laukinę ir nepaliestą, kiti – pritaikyti turizmui ir renginiams. Kokia Jūsų nuomonė?
– Aš esu už pokyčius. Čia panašiai kaip ir buto remontas. Gali gyventi dešimt metų ir viskas lyg ir tenkins. Bet apsilankysi pas ką nors svečiuose naujame bute ir pamatysi skirtumą. Aplankai kitus rajonus, matai, kaip jie keičiasi, gražėja, atsiranda nauja infrastruktūra, nauja gyvybė, tad ir čia, Zarasuose, norisi naujovių. Aš džiaugiuosi, kad tai vyksta.
– Tačiau bene daugiausia teigiamų emocijų Zarasus lankantiems žmonėms tikriausiai suteikia unikali gamta. Būtent gamtos fotografijos užima didesnę leidinio dalį. Sakykite, kaip įsivaizduojate būsimąjį fotoalbumo skaitytoją, kokias emocijas norite jam sukelti?
– Labiausiai norėčiau, kad šis leidinys žiūrintįjį emociškai sujaudintų, ypač zarasiškius ir iš čia kilusius. Savo darbais noriu sukelti tam tikrą nostalgiją gimtajam kraštui. Nes gyvenimo tempas dabar labai greitas, visi skubame, sukamės užburtame rate darbas-namai-vaikai ir nematome šalia esančio grožio. Be to, ne kiekvienas juk gali pakilti aukštai ir į Zarasus pažvelgti iš paukščio skrydžio.
Suprantu, kad tai yra patraukliai Zarasus pristatantis leidinys, graži dovana kitiems, bet pirmiausia jis skirtas saviems, zarasiškiams, tik po to miesto svečiams. Nes ne vietinis tas nuotraukas gali priimti tik kaip gražius atvirukus, o iš čia kilusiam žmogui tai yra jo gimtinė, kelianti daug prisiminimų. Norėčiau, kad vartantys albumą zarasiškiai galėtų pasigirti: „Aš iš čia kilęs, čia gimęs ir augęs“.
– Į fotoalbumą įtraukėte vaizdų ne tik iš Zarasų, bet ir aplinkinių kaimų bei miestelių. Nuotraukų spektras apima kone visą metų ir paros laiką. Ką ir kada labiausiai mėgstate fotografuoti?
– Iš pradžių norėjau daryti tik Zarasų fotografijų albumą, bet tokiu atveju jis būtų buvęs plonas, žurnalo tipo. Be to, nuotraukos būtų besikartojančios, todėl ir įtraukiau rajoną. Galų gale, jis toks mažas, visi tie kaimeliai juk visai šalia.
Dėl fotografavimo laiko – kaip ir kiekvienas fotografas dažniausiai renkuosi rytą arba ankstyvą vakarą. Šešėliai, rūkai, kitokios spalvos – nuotraukos išeina daug įdomesnės. O dėl metų laiko esu įsitikinęs, kad fotografijai tinka jie visi, kiekvienas turi savą grožį. Lietūs, vėjai, pūgos – viskas yra gražu.
– Papasakokite apie savo fotografavimo įpročius ir kasdienybę. Esate fotografas, tačiau tai nėra vienintelis Jūsų darbas – eilę metų dirbate Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Kaip viską spėjate?
– Na, juk reikia padėti žmonėms, jie ir skęsta, ir į avarijas papuola. Kartais medžiuose įstrigusius kačiukus gelbėjame, juk viskas mūsų žinioje (juokiasi, – aut. past.). Tokio darbo grafikas man kaip fotografui labai patogus, nes parą dirbu, o po to turiu tris išeigines. Per jas ir fotografuoju. Deja, bet Zarasuose neįmanoma vien iš fotografijos išsilaikyti, todėl ir dirbu taip vadinamą valdišką darbą.
Anksčiau keldavausi labai anksti, fotografuodavau rūkus, rasotas žoles, bet šiandien tokių fotografijų esu jau tikrai daug sukaupęs. Dabar noriu kuo daugiau nuotraukų iš paukščio skrydžio. Netgi sutarėme su vienu pilotu, kad kai jis skris anksti ryte pasižvalgyti rūkų, būtinai man paskambintų. Neseniai pasakojo man, kaip skrido virš Salako bažnyčios – nieko nesimato, viskas rūke, tik kryžiai išlindę iš to rūko. Aš klausiausi ir man iškart toks jaudulys kilo, kodėl aš ten nebuvau... (juokiasi, – aut. past.).
– Dėkoju už pokalbį ir linkiu daug fotografijoms tinkamų skrydžių!
Algimanto Navicko fotoalbumo „Zarasai ežerų glėbyje“ pristatymas vyks Zarasų viešojoje bibliotekoje rugpjūčio 13 dieną, šeštadienį, 11 val.
