Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Svajonių komandiruotė su Ditma“. Kelionė į Berlyną

Berlynas
R.Skugaraitės nuotr. / Berlynas
Šaltinis: 15min
0
A A

Kuomet žmonės išgirsta žodį Berlynas, prieš akis iškyla Vokietijos sostinės sienos griūvėsių vaizdas, o galvoje ima skambėti garsios roko grupės „The Scorpions“ daina „The Wind of Change“. Neslėpsiu, ir pati nė nenutuokiau, ko galiu tikėtis iš kelionės į miestą, kuriame šneka man nesuprantama kalba, viešojo transporto sistema atrodo painesnė, nei vadovėliuose matytas raketų statymo mokslas, o gyvenimo tempas neįtikėtinai skiriasi nuo gerai lietuviams pažystamo.

Kadangi vykau tik trims nepilnoms dienoms, teko strūktūrizuoti visą kelionės maršrutą iki smulkmenų tam, kad kuo daugiau pamatyčiau bei patirčiau per ganėtinai trumpą laiko tarpą. Kaip ir kiekvieno turisto atvykūsio į Vokietijos sostinę pagrindinė stotelė – žymioji Berlyno siena, Brandenburgo vartai, bei Reichstagas.

R.Skugaraitės nuotr./Berlynas
R.Skugaraitės nuotr./Berlynas

Prisipažinsiu, pamačiau ir patyriau daugiau nei tikėjausi. Nesakau, kad manęs nesužavėjo miesto architektūra, memorialas Holokausto aukoms pagerbti, nuostabaus dydžio bei grožio bulvarai, po visą miestą paskirstytos statulos bei monumentai ar begalės muziejų. Tačiau tai, kas prasidėjo kaip pažintinė kelionė, išsivystė į ką tiesiogiai galiu šiandien pavadinti – pažintimi su miesto širdimi. Nežinau, ar tas pat nutinka ir Jums, tačiau kuomet aš ar mano pažįstami grįždavome iš kelionių, dažniausiai visi susėsdavome aplink kompiuterio ekraną ir peržvelgdami nuotraukas pasakodavome kokiuose lankytinuose objektuose pabūvojome, kokio dydžio arką pamatėme, ar kiek kainuoja aplankyto muziejaus freskos. Visose nuotraukose atsispindėdavo du pasikartojantys dalykai – pastatas ar vieta, bei asmuo vykęs į kelionę.

R.Skugaraitės nuotr./Berlynas
R.Skugaraitės nuotr./Berlynas

Šis aspektas būnant Berlyne privertė mane susimąstyti: arba mes visi dieviname miesto architektūrą, arba tiesiog sergame narcisizmo liga. Ir pati, tik bėgant metams suvokiau, kokia yra tikroji miestų esmė. Juk ne veltui pasaulyje vyrauja posakis, jog  „vieta yra tiek gera, kiek žmonės gyvenantys joje“, tad norėdama suprasti bei įsilieti į šalies kultūrą, žmogus to tikrai nepadarys vien apžvelgdamas nepakartojamo grožio, prieš šimtus metų pastatytus pastatus.

R.Skugaraitės nuotr./Berlynas
R.Skugaraitės nuotr./Berlynas

Paklausite kodėl? Ogi todėl, kad istorija, papročiai, bei įpročiai keičiasi kartu su žmonėmis, o ne pastatais. Sutinku, kad didelė dalis musų tapatybės gali atsiskleisti iš to kas mus supa – ar tai bebūtų miškai ar milžiniški dangoraižiai, tačiau norint suprasti šalį, reikia nusigręžti nuo pastatų, ir pasistengti suvokti kokią vietą visame šiame paveiksle užima vietinis žmogus. Turbūt niekas kitas nespinduliuoja tiek charizmos kaip berlynietis skubantis metro į darbą ankstų penktadienio rytą. Vien dėl šio suvokimo, visą savo kelionę praleidau žvelgdama bei bendraudama su vietos gyventojais, tad viskas ką pamačiau, mane sužavėjo tik dar labiau.

R.Skugaraitės nuotr./Berlynas
R.Skugaraitės nuotr./Berlynas

Kadangi pirmąją dieną praleidau šalies vakaruose, buvau sužavėta pažangos bei griežto, perdėm per daug strūktūrizuoto vokiško gyvenimo. Prabangios naujausių mašinų ekspozicijos vitrinose, vyrai besiruošiantys poilsio dienoms grožio salonuose (kas pripažinkime, atrodo ganėtinai netipiška paprastam lietuviui), pačiame centre vykstantys pastatų renovacijos darbai, spūstis veržlių bei ambicingų jaunuolių, besistengiančių prasibrauti link metro stotelės vienoje pusėje, bei užsisakyti puodelį kavos iš visame pasaulyje gerai atpažystamo firminio Starbucks prekystalio kitoje pusėje. Nusprendusi, kad būtų pats laikas palepinti save gardžiai kvepiančia kava, nešama būrio man nepažįstamų žmonių, tiesiogine to žodžio prasme, esu įnešama į Starbucks kavinę. Kadangi jaučiausi ganėtinai pavargusi po ilgos dienos kursavimo po miestą (kelionę suplanavau pėstute tam, kad nekiltų pagunda lėkti nuo vieno žymaus objekto prie kito, vien tam, jog kuo daugiau aprėpti; jau verčiau atvykti dar kartą) net nepastebėjau kaip besisukiodama kėdėje sugebėjau numesti stiklinį rėmelį skirtą reklaminiams lankstinukams. Kuomet jau tikėjausi iš už nugaros išnyrančio, raudoniu išmušto bei pykčio perkreipto  padavėjo veido, iš tualeto atskubėjo tuo metu aplinką tvarkiusi valytoja ir malonia šypsena skubiai sušlavė šukes. Nespėjau nei mirktelėti kaip moteris pradingo tarp gausiai užsėstų kėdžių, tačiau geros, nuo mažens skiepytos manieros mane vertė bent jau padėkoti už pagalbą. Kadangi kavos dar teko laukti ilgai, nusprendžiau apsilankyti moterų tualete, kur mano nuostabai vis dar tebesitvarkė ta pati moteris. Su šypsena veide prisiartinau atsiprašyti už sukeltus nemalonumus, kas galiausiai peraugo į ilgą bei turiningą pokalbį, kurio metu išsiaiškinau, jog ji atvykusi iš Latvijos bei pati keletą metų gyvenusi Lietuvoje, kur dabar apsistojusi jos dukra su visa šeima.

Negalėjau patikėti kaip paprastai gyvenimas suveda bendro turinčius žmones netikėčiausiose vietose. Pasirodo, kad ji valytoja ne tik šioje kavinėje, bet ir keletoje vokiškų įmonių, dirbo jau daugiau nei penkerius metus. Viskas vyko taip senai, kad tiksliai nebeprisimenu apie ką šnekėjomės ar kiek laiko praleidome bendraudamos, tačiau šilti prisiminimais išliko ilgam. Po šios kelionės, visur kur bekeliaučiau, ėmiau laisviau bendrauti su žmonėmis. Man buvo įdomu sužinoti jų gyvenimo istorijas ar tiesiog kvailus nutikimus būtent tose vietose, kuriose sėdėdavau tuo metu. Net nuotraukose, kurias ėmiau daryti, vis dažniau vietovių pastatai ėmė matytis tik kaip fonas, įrėminantis vietinių žmonių veidus ir šypsenas. Netrukus, šiuo įpročiu užkrėčiau ir savo draugus, tad paprasti susirinkimai atostogų nuotraukų peržiūrai tapo visiškai kitokie – žymiai dinamiškesni bei įdomesni. Visos istorijos, parsivežtos iš kelionių, paprastas išvykas pavertė nepamirštamomis.

Tiems, kurie ruošiasi keliauti į Berlyną, patarimas būtų paprastas – būtinai pamatykite skirtumą tarp  dviejų miesto pusių, rytinės bei vakarinės dalių. Aplankykite Reichstagą, palieskite Berlyno sieną. Tačiau iš patirties sakau, tam, kad kelionė taptų ypatinga, reikia kelių dalykų: bent trumpai susipažinti su rašytine miesto bei pastatų ar kultūros istorija prieš vykstant į kelionę, transporto priemone pasirinkti savo kojas, o ne „miesto apžvalgos autobusą“, kuris pro žymius objektus tiesiog praskrieja, bei stengtis bendrauti ar bent jau stebėti žmones aplink (jei pradžioje šiek tiek baugštu prieiti prie vietinio ir imti kalbėtis apie jų gyvenimą). Reikia noriai išbandyti viską, ką pasiūlo miesto kultūra – gavėje paduotas lankstinukas į vietinį klubą, iš kavinės sušukęs barmenas užeiti bei paragauti geriausios kavos puodelio visame mieste – visa tai yra galimybės, kurių neišnaudojimas riboja kelionės potyrių įvairovę. Mano patarimas – nebijoti naujų potyriu bei žmonių, juk jeigu visuomet darysime tą patį, galutinis rezultatas irgi bus toks pat.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje