Kroatija mūsų atostogų sąraše anaiptol nebuvo pirmoji. Svarstėme apie Turkiją, gal Egiptą (nors buvome pernai). Tačiau nugalėjo kelionės trukmė (dvi savaitės) ir prierašas prie kelionės pasiūlymo: poilsinė-pažintinė. Tai reiškė, jog turėsime progą pamatyti ir architektūros stebuklus, ir pailsėti prie Adrijos jūros. Žinoma, pastaroji priežastis viliojo labiausiai.
Autobusu per Vidurio Europą
Pirma kelionės diena per Lenkiją nežada nieko gero. Su Rita jau puse lūpų kalbame, kad daugiau jokių atostogų autobusu. Skaudanti nugara, nusėdėti šonai, miego trūkumas – pradeda nervinti. „Išsijudinti“ nepadeda net trumpi sustojimai.
Antrosios dienos popietę mes jau stojame Vengrijos sostinėje. Apsiniaukę, truputį lynoja, tačiau šilta. Budapeštas – viena gražiausių Europos sostinių (žinoma, po Paryžiaus), nusprendžiu aš. Panorama, atsiverianti nuo Žvejų bastiono, žavi, ypač istoriniai pastatai ant Dunojaus kranto. Ne mažiau įspūdingi ir neogotikiniai Parlamento rūmai bei viena didžiausių Vengrijos bažnyčių – Šv. Stepono katedra.
Mitai apie Bosniją ir Hercegoviną
Trečiąją dieną pradedame pažintį su Bosnijos ir Hercegovinos sostine Sarajevu. Vos tik įvažiuojame į rytietiškos architektūros miestą, pranešame namiškiams, kur esame. Netrukus sulaukiame atsakymo: „Saugokitės, kad nesušaudytų!” Ši žinutė mums sukelia šypsenas, tačiau vargu ar vietos gyventojams tai būtų pasirodę linksma.
Bosnijos karas, prasidėjęs 1992 metais ir trukęs trejus metus, paliko ryškų pėdsaką ne tik šalies istorijoje, bet ir žmonių likimuose. Dar ir šiandien galima pamatyti kulkomis suvarstytų gyvenamųjų namų, kurie mena skaudžius praeities įvykius. Tad išskyrus sugriaustus pastatus, kurių nemaža dalis virto namais „vaiduokliais“, Sarajeve nėra ko bijoti.
Mostaras – nepaprasto grožio Bosnijos ir Hercegovinos miestas, viena įsimintiniausių visos kelionės metu matytų vietovių. Tikra atgaiva akims po ilgos kelionės. Grožėjomės senomis mečetėmis, minaretais, senaisiais turkiškais namais ir įspūdingu akmeniniu senuoju tiltu, jungiančiu Neretvos upės krantus. Nesumeluosiu – pati gražiausia upė, kurią esu mačiusi. Nepaprasta spalva: kažkur tarp smaragdinės ir dangiško mėlynumo. Kalnų apsuptyje Neretvos upės spalva tampa dar ryškesnė ir sodresnė.
Pakeliui sustojame Medžugorje – gausiai piligrimų lankomoje vietoje, garsėjančioje stebuklingais Mergelės Marijos apsireiškimais. Pasakojama, kad 1981 metais būtent toje vietoje šešiems vaikams apsireiškė Dievo motina. Galima šia istorija tikėti, galima ir ne, tačiau ji nepalieka abejingų. Ne pats pasakojimas, o ten atvykę žmonės kuria ypatingą atmosferą. Į Medžugorje jie vyksta su viltimi, bėdomis, skausmais ir savo prašymais. Su seserimi nusprendžiame: jokių fotografijų. Tegul visa tai, kas matyta ir jausta, lieka tik mums.
Kroatijoje – ne prasčiau nei Ispanijoje
Pavakarę kertame pietinę Kroatijos sieną. Netrukus pasiekiame Makarskos Rivjeros kurortą, kur mūsų laukia 7 dienos poilsio prie Adrijos jūros. Įsikūrusios trijų žvaigždučių apartamentuose, kartu su kelionių vadovu lekiame apžiūrėti Palangos dydžio miesto. Vienbalsiai nusprendžiame: čia mums tikrai patiks.
 |
| Rimos Kairytės nuotr./Dubrovniko vaizdai |
37 laipsnių karštis ir palmės tikrai nepriminė Kroatijos, veikiau prabangų Ispanijos kurortą (nors niekada nesame ten buvusios). O kur dar uostas! Į akis krinta tvarkingos kavinukės, kurios dirba iki vidurnakčio (gerbiamas kitų miegas!). Kavinukių meniu vyrauja įvairios sriubos, mėsiški patiekalai, žuvis ir, žinoma, jūros gėrybės. Norintiems naktinio gyvenimo, Makarskos kurortas turi taip pat ką pasiūlyti. Todėl jaunimas čia net laivais atplaukia iš kaimyninių šalių.
Dar prieš įvažiuojant į kurortą mūsų kelionės vadovas užsimena apie kainas šalyje. „Prieinamos“, – sako jis. „Prieini, pasižiūri ir nueini“, – šmaikštauja. Tačiau iš tiesų, kainos Kroatijoje „nesikandžioja“. Maisto produktai kainuoja panašiai kaip ir pas mus Lietuvoje, kai kas net pigiau. Vaisiai ir daržovės, kurias, beje, patys užaugina kroatai, kiek brangesni. Tačiau nė už ką nesupainiosi arbūzo ar nektarino, pirko Makarskos turguje, skonio už įsigyto mūsų lietuviškose parduotuvėse.
Dar reiktų paminėti ir kroatišką vyną. Dažnas kroatas augina vynuoges, iš kurių gamina vyną. Teko ragauti naminio vyno, kurį pirkome iš gido bičiulės – vietinės Makarskos gyventojos. 1 litras – 6 Lt. Nebrangu. O vyno skonis? Rūgštokas!
Božena (toks gido bičiulės vardas) pardavinėja ir jos pačios rankomis spaustą alyvuogių aliejų. Apie 120 litų. Tiek tektų „pakloti“ už 1 litrą naminio alyvuogių aliejaus. Jei per brangu, galite paprašyti ir mažesnio kiekio. Ką tik atvykusiam turistui, Boženos prašymas turėti savo tarą gali nuskambėti keistokai. Pasirodo, Kroatijoje bet kokia tara yra deficitas. Čia superkami (brangiai!) ne tik stikliniai, bet ir plastmasiniai buteliai.
 |
| Rimos Kairytės nuotr./Keliaujant autobusu visuomet lydėjo panašus vaizdai |
Derėtis kroatai nemėgsta. Todėl už šią savybę jiems kartu su sese padedame pliusą. Neįkyrūs (net, sakyčiau, gana pasyvūs) prekybininkai leidžia ramiai vaikščioti gatvėmis (priešingai nei Egipte) ir apžiūrinėti suvenyrus.
Kroatijos paplūdimiai nepatogūs, bet įspūdingi. Nepatogumo jausmą sukelia (laikinai!) akmenuota Adrijos jūros pakrantė. Iš Lietuvos atsivežusios tik po baltą rankšluostį, kuris patiestas ant akmenų tuoj būtų pavirtęs juodu kaip bulvių maišas, tuoj tenka sukti galvą ir ieškoti sprendimo.
Prekyvietėje už 40 Lt (1 vnt.) įsigyjame storapadžius minkštus gultus, ant kurių jaučiamės lyg lovoje. Nepatogumą sukelia ir arti pakrančių besimaudantys jūros ežiai. Todėl dar kartą tenka skubėti į turgų ir pirkti specialių batų, jei nenorime savo atostogų baigti ligoninės priimamajame. Tik apsirūpinusios reikiama „amunicija“ galime mėgautis išties dar niekada nematytu vaizdu: kalnais ir nepaprasto žydrumo vandeniu. Iki šiol negaliu atsakyti, ką Adrijos jūra labiau gydo: kūną (čia reiktų prisiminti jūros druskos naudą) ar sielą.
 |
| Rimos Kairytės nuotr./Kroatijos vaizdelis |
Visas 7 dienas Makarskoje ne tik „voliojomės“ saulėje, bet ir keliavome po netoliese esančius miestus: Trigorą, Splitą, Dubrovniką. Beje, pastarasis sulaukė daugiausia kritikos: vieniems jis labai patiko, kitiems – priešingai, nepasirodė vertas sugaišti pusės dienos kelionei į jį. Mums, kaip ir daugumai, labiau patiko Splitas su Romos imperatoriaus Diokletiano rūmais, o ypač juose įrengtas jaukus restoranas. Gyva muzika, ypatinga rūmų aplinka ir turistai, sėdintys čia pat ant laiptų, apsuptų kolonų bei gurkšnojantys vyną, kūrė nepaprastą atmosferą. Ši atmosfera – restorano vizitinė kortelė.
Vieną dieną skiriame ir pasiplaukiojimui laivu po Hvaro ir Bračo salas. Iki pat paskutinės minutės dvejojame: plaukti ar ne. Nesame tikros dėl jūros ligos, kuri gali sugadinti dalį atostogų. „Rizikuojam! Kas bus, tas“, – drąsina sesuo.
Laimei, jūra itin rami, todėl nejaučiame jokio diskomforto dėl laivo svyravimo. Užmiršti jūros ligą padeda ir geras gurkšnis rakijos (kroatiška naminukė), kuri, pasak laivo kapitono, yra puikas vaistas nuo šio negalavimo. Iš tikrųjų padeda!
 |
| Rimos Kairytės nuotr./Tokie vaizdai lydėjo plaukiant į salas |
Laivo įgula labai maloni, rūpinasi kiekvienu svečiu. Pietums patiekia ant grotelių keptą skumbrę su daržovėmis, vaišina naminiu vynu. Maisto likučius, paraginti kelionės vadovo, metame tiesiai į jūrą. Netrukus prisistato pulkas išalkusių žuvėdrų, kurios mūsų laivą lydi kol turime maisto.
Įspūdį palieka Bračo sala. Ji garsi tuo, kad čia plyti Auksinis kyšulys – vienas geriausių Kroatijos paplūdimių. Vanduo dar žydresnis ir skaidresnis negu Makarskoje.
Apie Plitvicos ežerų nacionalinį parką sunku kalbėti, juo labiau rašyti. Sudėtinga rasti tinkamus epitetus šiam gamtos kampeliui, kur miškais apaugusiame slėnyje tyvuliuoja 16 didelių ir daug mažų krištolo skaidrumo ežerų, kuriuos jungia gausybė vandens krioklių. Nepakartojama gamta, miškai bei kalnų oras, kerintis ežerų ir krioklių, gėlių, gyvūnų ir paukščių pasaulis susilieja į vieną nepakartojamą visumą.
 |
| Rimos Kairytės nuotr./Plitvicos ežerų nacionaliniame parke |
Tris dienas keliaujame atgal į Lietuvą, pakeliui užsukdami į Austrijos sostinę. Svečiuojantis trečią kartą Vienoje, kaip išprotėjęs nebesižvalgai kairėn, dešinėn. Gali sau leisti ramiai pasivaikščioti milijoniniame mieste, stebėti žmones ir džiaugtis suteikta galimybe keliauti.
12 dienų, 5 000 kilometrų, 6 Europos šalys, 10 miestų – keletas skaičių, kurie reziumuoja visą kelionę.
Atsiųsk savo pasakojimą ir laimėk „Svajonių komandiruotę“. Konkurso taisykles rasi čia.
