Nusileidome Saigone (Ho Chi Minch). Pasitiko vietos verslininkai. Nuvežė į viešbutį be žvaigždučių, tačiau jis buvo stebėtinai švarus ir jaukus. Kambaryje lagaminai skubiai buvo atverti. Su keliais vietnamiečiais paragavome po 100 gramų lietuviško midaus – už susitikimą!
 |
| S.Gudeliausko nuotr./Budizmo mokykla. Laisvalaikiu vaikai žaidžia savadarbiu kamuoliuku |
Kelias dienas slampinėjome po 15 milijonų gyventojų turintį Saigoną. Vakarieniaudavome, jaukiuose restoranėliuose. Išplėstomis akimis smaguriavome – vėžlius, ožius, šunis, gyvates, medūzas... Ragavome vežlių ir gyvačių kraują. Su degtine, žinoma.
Su vietiniais bendravome ir rusiškai ir angliškai. Nemažai vietnamiečių, užsiimančių verslu, kalba rusiškai, nes mokėsi Maskvoje. Kalba angliškai, nes taip reikia. Kalba ir prancūziškai, nes Vietnamas buvusi Prancūzijos kolonija. Vietname išlikę daug prancūziško palikimo – architektūra, lotyniškas raidynas, kavos vakarėliai (kitose Azijos šalyse dominuoja arbatos ritualas).
Atėjo metas – draugai verslo reikalais savaitei išvyko į kalnus. Likęs vienas nusprendžiau nuvykti iki Hanojaus. Atstumas - 2200 kilometrų.
Savaitę važiavau autobusu. Kiekvieną naktį nakvojau vis kitame mieste. Jie labai panašūs – siauri namai, kurių pirmuose aukštuose įkurtos parduotuvėles, valgyklėlės, mopedų dirbtuvės, siuvyklos... Senosios architektūros likučių vienuose miestuose daugiau, kituose mažiau. Viskas priklausė nuo to, kiek amerikietiškų aviacinių bombų teko iškęsti. Gatvėse siautėjo neįsivaizduojamas motorolerių ir motociklų skaičius.
 |
| S.Gudeliausko nuotr./Miestų centrinėse dalyse klesti turgaus prekeiviai. Žuvis ar daržovės kiekvieną rytą šviežios. Tai kas neparduodama, išmetama. Todėl jiems nereikalingi šaldytuvai ir šaldikliai |
Miestų centrinėse dalyse kunkuliuoja prekyba. Turguose pardavinėjamos įvairiausios daržovės, vaisiai, jūrų gėrybės. Aplink gausu nedidelių užkandinių. Kartą vakare pirkau kekę lyčių ir drakono vaisių. Pardavėja pasvėrusi vaisius pasiūlė nakčiai savo dukrą! Vargingai gyvenančios vietnamietės dažnai siūlo parduoti savo kūną. Tuomet apie komunistinę moralę niekas negalvoja. Svarbu iš turisto pinigėlių gauti. Galvoje greitai, labai greitai prasisuko venerinių ligų sąrašas. Pasiūlymo atsisakiau. Nuėjau atsigręždamas, norėjau įžiūrėti kokią prekę man siūlė. Greičiausiai ji, mūsų europietišku suvokimu, buvo nepilnametė...
Azija yra Azija. Nieko panašaus Europoje nepamatysi, neišgirsi, nepajausi. Azijoje žmonės gyvena gilesnį ir emociškai santūresnį gyvenimą. Susidarė įspūdis, kad Europos kultūra, tradicijos per daug „išlaižytos“, išgrynintos. Ten, Azijoje, viskas natūraliau, arčiau žemės ir gamtos. Žmogaus ir aplinkos natūrali harmonija groja savita melodija. Susižavėjau vyrų ir moterų santykiais. Jaučiau abipusę pagarbą ir rūpestį. Negirdėjau pakelto balso. Moterys prižiūri namus ir vaikus. Jos labai gerbia vyrus, rūpinasi jų sveikata, ypač lytiniu pajėgumu. Vietname nuo amžių glūdumos išlikęs falo kultas. Moteris žino, kad jeigu vyrui bus gera ir gerai, tai ir jai bus gera ir gerai. Viskas labai paprasta! Vyrai atsakingai žiūri į šeimą – stengiasi patenkinti būtiniausius šeimos poreikius.
 |
| S.Gudeliausko nuotr./Akmeninis falas stovi šalia apleistų šventyklų. Praeityje, prie jo vietinės merginos atlikdavo apeigas, prašydavo vaisingumo |
Pakeliui į Hue – buvusią Vietnamo sostinę, aplankiau apleistas budistų šventyklas. Jų griuvėsiai apaugę vijokliais, kuriais siautėjo beždžionės. Šalia šventyklų stovi paminklai falui. Aukštis apie du metrus. Labai patogu fotografuoti – objektyvas viską apima, ne taip kaip obeliskai – fotografuoji žmogų, o obelisko viršūnės nesimato. Prie falų fotografuotis ypač mėgsta europietės. Mirti galima iš juoko, kaip jos aplink jį rangosi, šokinėja. Nusiramina, kai išgirsta, kad viskas gerai – ji įamžinta!
Palikus šventyklas, kalnų papėdėje driekiasi kavos plantacijos. Vietoje, pupeles apskrudina ir pardavinėja. Jos riebios, lyg aliejuje išmirkusios. Čia galima paragauti ir keletą šlakelių užpiltos kavos. Ar ragavote vietnamietiškos kavos? Ne!? Skonis nenusakomas! Šokoladinio prieskonio kofeinas svaigina! Energijos antplūdis ir širdies plakimas garantuotas! Tokia kava gali mėgautis visame Vietname. Europoje, Amerikoje farmacijos pramonė išniekina kavos savybes, išsiurbia visą kavos pupelių dvasią. Palieka tik sausą kūną, kurį mes sumalame ir su pasitenkinimu gurkšnojame... Fu! Mes vartojame nepilnavertę, “negyvą” kavą.
Su vietiniais kalbėjau apie Vietnamo – Amerikos karą. Jo pasekmės matomos ir šiandieną. Daug vyresnės kartos vietnamiečių yra suluošinti – be rankos ar rankų, be kojos ar kojų... Apie napalmo karą jie pasakoja su ašaromis akyse. Daug ju artimųjų ar tolimųjų giminaičių žuvo. Tačiau turistus iš Amerikos gerbia – jie turi pinigų.
Iš vienos istorijos vietnamiečiai juokiasi. Vidury Vietnamo yra dižiulis akmens kalnas, kuriame išskaptuoti tuneliai. Juose slėpdavosi kariai. Tuneliuose yra miegamieji, tualetai, ligoninės ir t.t. Įsivaizduokite, maži vietnamiečiai slapta išlenda iš tunelių, atlieka partizaninę operaciją ir vėl greitai gretai juose dingsta. Amerikonai stambūs vyrai, hamburgerių ir bulvyčių fri vaikystėje prisivalgę neįlenda į tunelius, stringa. Tuomet į ertmes mėto granatas, šaudo ugnies svaidyklėmis. Tačiau vietnamiečiams tai ne motais. Jie jau seniai kalno gilumoje! Amerikiečiai kalną bombordavo aviacinėmis bombomis, bet šis kalnas kaip stovėjo taip ir stovi. Per milijonus metų susiformavęs monolitas neįveikiamas!
 |
| S.Gudeliausko nuotr./Dong Hoi – miestelis, kuriame gyvena apie 2 mln. žmonių. Neaukšti, siauri namai. Gatvėse siautėja motoroleriai ir dviratininkai |
Vietnamas turi apie 3500 km pajūrio. Kartais kalnų šlaitai sminga į jūrą, kartais grožiesi kataloginio grožio, įvairaus dydžio smėlio kilimais. Mieste Dong Hoi, pasisamdžiau motociklininką. Nuvažiavome prie jūros. Ant kranto vos laikėsi žvejų nameliai. Tik atvažiavus, nespėjus pasižvalgyti į gausybę plūduriuojančių laivelių, prie manęs atsirado staliukas su kėdutėmis. Bedantė žvejo žmona vietine kalba džiaugsmingai siūlė paragauti žuvies. Gestų ir mimikos kalba, patiekalą pasirinkau pagal piešinį. Po pusvalandžio stalas buvo padengtas. Su taksistu pavakarieniavome, pasigrožėjome žvejų pasirengimu rytojaus žvejybai. Besileidžiant saulei, grįžau į viešbutį.
 |
| S.Gudeliausko nuotr./Phu Quoc sala. Čia tiesiami keliai, statomas tarptautinis aerouostas. Užsieniečiai pakrantėje superka žemę. Ateityje saloje išdygs modernūs viešbučia |
Taip per septynias dienas kartu su kasdien besikeičiančiais vietnamiečiais pervažiavau beveik visą Vietnamą. Kelionės metu uoslė visuomet buvo „įsitempusi“. Prakaito, skrudintų kukurūzų, subtropikų augmenijos, besilydančio asfalto kvapai keitė vienas kitą. Drėgnas jūros klimatas kūną maitino mikroskopiniais lašeliais.
 |
| S.Gudeliausko nuotr./Ha Nojus, kaip dera socialistinėje šalyje, tūkstančio metų jubiliejų šventė labai pompastiškai. Ir vaikams uždėtos raudonos juostos, ant kurių parašyti patriotiniai šūkiai arba „Ha Noi – 1000” |
Netoli Hanojaus patekome į didžiulius automobilių ir motociklų grūstis. Stulpuose plevėsavo vėliavos. Visur begalė plakatų su užrašais – „Ha Noi – 1000“. Vietnamiečiai šventė sotinės tūkstantmetį. Patekau į šventės sūkūrį! Žmonių klegesys, iš lauko kavinių sklindantys įvairiausi kavapai įsuko mane į šventiškos nuotaikos verpetą…
Išlipęs autobusų stotyje, ėjau link centrinės miesto dalies. Viešbutėlį, kuriame buvo laisvas kambarys radau po poros valandų. Vakare einant gatve atrodė, kad neinu, o plaukiu tarp begalės spindinčių akių ir šypsenų. Visi mojavo, sveikinosi. Kai kurios merginos norėjo su manimi nusifotografuoti. Aš juk baltasis! Buvau nieko prieš.
Kitos dienos vakare turėjau skristi atgal į Saigoną. Išsiregistravęs iš viešbučio slampinėjau po įspūdingą senamiestį. Paėjęs atokiau, patekau į aikštę, kurioje stovejo paminklai Leninui ir Ho Ši Minui. Aplink aikštę driekėsi valstybinės institucijos. Atkreipiau dėmesį į iškabą PACCOM – PEOPLE’S AID COORDINATING COMMITTEE. Nežinau, kas man šovė į galvą – nusprendžiau užeiti. Pas budinčią merginą paklausiau, ar būtų galimybė susitikti su PACCOM vadovu. Pasakiau, kad esu iš Lietuvos ir atvykau pasigėrėti, kaip vietnamiečiai švenčia sostinės tūkstantmetį. Mergina mane palydėjo į susitikimų salę. Pavaišino kava. Po kelių minučių atėjo ir ranką paspaudė ponas Don Tuan Phong. Pasveikinau su įspūdingu jubiliejumi. Vėliau kalbėjome apie Lietuvą, Vietnamą. Besidalinant mintimis apie tautų draugystę nutarėme įkurti Lietuvos-Vietnamo ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo asociaciją!
Iš Hanojaus lėktuvu grįžau į Saigoną. Viešbutyje radau viduriuojančius, drebančius nuo šalčio draugus. Kai įžengiau į kambarį, jų žiaunos iš nuostabos neužsidarė. Jie prieš save pamatė iš matymo pažįstamą – įdegusį, išsišiepusį, apžėlusį, su „saigonke“ ant galvos vyrą. Tai buvau aš!
Kitos dienos ryte draugai jautėsi gerai. Vietiniai juos išgydė žolių antpilais. Privertė griaužti kažkokių medžių šaknis. Vakare išskridome į Europą.
...Beveik metus laiko susirašinėjau su PACCOM. Parengėme pluoštą dokumentų. Parengėme 2012 m. bendradarbiavimo planą. Šiuo metu Vietname įkurta Vietnamo – Lietuvos ekonominio bendradarbiavimo asociacija. Lapkričio mėnesį teks skristi į Hanojų pasirašinėti bendradarbiavimo sutartį, susitikti su garbingais valdžios bei verslo atstovais.
 |
| S.Gudeliausko nuotr./Ha Longas – trijų tūkstančių salų stebuklas. Dvi – tris dienas salų labirintais plaukioti laivu, nepakartojamas įspūdis. Niekur pasaulyje kažko panašaus nerasite |
Skrisdamas pasiimsiu savo draugus. Nesakysiu jiems, kad netrukdytų, kai reikalus tvarkysiu. Pasakysiu – būkime kartu ir solidžiai atstovaukime Lietuvą.
PS. Vienintelis patarimas būsimiems keliautojams – Vietname būkite drąsūs. Landžiokite po miestų ir miestelių užkampius. Susipažinsite su autentiška Vietnamo virtuve, susidraugausite su nuostabiais žmonėmis. Jie svetingi ir sąžiningi. Jūsų neapgaus. Sėkmės!
