Ankstyvas rytas, praktiškai nemiegojęs atvykau iš Kauno, per baisią pūgą, į Alytų, kur buvo sutarta „paėmimo“ vieta. Be abejo, kadangi esu iki kaulu smegenų punktualus žmogus, atvykau valandą anksčiau, nors ir pustė taip, jog tarpmiestiniai keliai buvo lyg baltas laukas, vis vien lėkiau maksimaliai. Laukiau… Keli skambučiai kelionės organizatoriui, nes jie jau vėlavo pusvalandi ir jo pasiteisinimai, jog pūga pusto, važiuoja labai lėtai ir atsargiai, sekantis, jog užklimpo, mano mintis vedė link beprotybės ir lietuviškos apgaulės aukos.
Pagaliau, pamatau tamsoje iš pūgos išnyrantį „busiką“. Dedam daiktus, sveikinamės ir lekiam paimti... dar 2 žmonių. OK, bet autobusiukas aštuonvietis, o mes keliausime 2000 kilometrų devyniese, susispaudę kaip silkės skardinėje? SUPER! Bus dar vienas nuotykis – ištvermės, kantrybes, uoslės ir kitų pojūčių išbandymas.
Išvykome iš Lietuvos su tikrų tikriausia pasakose aprašoma pūga, bet ši pasaka, deja, turėjo liūdną staigią pabaigą. Visų mylima Lenkija, kurią vienaip ar kitaip tenka „atkentėti“ norint nusileisti žemyn, link Vakarų Europos, beviziu rėžimu. Per tas 9 važiavimo LIETUJE valandas lyg ir apsipratom prie šonkaulių trynimosi, subinės tirpimo, kelių skausmo ir šiaip susipažinom vieni su kitais. Kadangi vykome, kaip sakoma „on a budget trip“, tai sustojome nusipirkti maisto likusioms devynioms dienoms pačiame Lenkijos pasienyje ir išriedėję su dviem didžiuliais krautuvės vežimais prie mūsų „busiko“ supratome, kad iki šiol mūsų kūnai dar nesilietė kelionėje. Antrą kartą dingo šypsenos iš veidų (pirmasis buvo kai pūgą pakeitė lietus... žiemą...), nes po valandos darbo prie visų kelioninių daiktų reorganizavimo, dislokacijos vietos keitimo, maisto produktų integravimo į automobilį mes pabandėm įsispraust į jį. Taip – su autobusiuko tūriu prašauta stipriai.
Kadangi stengėmės rinktis greičiausius, bet mažiausiai mokamus kelius, toliau dardėjom „Fokiečių“ autobanais, Šveicarijos kamputį taip pat pervažiavom ir pagaliau atsidūrėm, kaip vadinome – „Lia Francė“. Tuo metu kai saulutė kepino į mus visu pajėgumu, mūsų viltys nuvykus į slidinėjimo kurortą pamatyti sniegą buvo ištirpusios su tuo pačiu sniegu, kuris „atseit žiemos metu ir turėtų būti čia ir dabar!!!”. Juokus apie nuvykimą „pagerti“ ant slidinėjimo trasų Prancūzijoje keičia jau intonacijoje juntamas liūdesys ir nusivylimas. Kas nebevairuoja (vairavom visi paeiliui, nes kelionė NON-STOP), ima alų į rankas ir atrodo yra nusiteikę bent jau pavasaroti sausio mėnesį Prancūzijos kalnuose. Lekiam 120 – 140 km/h greičiu viduriniąja eismo juosta, kai nelauktai prieš mus važiuojantis automobilis tokiu pat greičiu dingsta į dešinę pusę, pasigirsta mūsų riksmai ir prieš mus atsiduria kito automobilio stabdymo žibintai, mūsų vairuotojo atidumo dėka praskrendam pro automobilio galą kairėn praktiškai čiuoždami tik po kelių sekundžių supratome, jog ką tik išvengėme tikrų tikriausios katastrofos kelyje. O viskas įvyko dėl vairuotojo, kuriam lekiant 120km/h greičiu, ėmė ir atsidarė kapotas, taip suskaldydamas priekinį vairuotojo stiklą ir akimirksniu užgoždamas jam matomumą kelyje.
 |
| J.Kubertavičiaus nuotr./Atrodo kaip netikra |
Po klaidžiojimų, net ir su GPS, labai siauruose serpantinuose – „vuolia komrads“. Turim neregėto grožio kalnus, jaukų slidinėjimo kurortą, ir... plikas uolas. „Daaaaa“, visą sniegą matyt prieš parą supustė Lietuvoje ir jo nebeužteko Alpėms. Pačios slidinėjimui skirtos trasos padengtos „baltu šlapiu porolonu“, dar jį vadina dirbtino sniego likučiu, nes laipsnių – +15 „by f***ing CELSIUM“.
 |
| J.Kubertavičiaus nuotr./Sniega. Kur jis |
Po audringos nakties, džiugesio riksmai ryte. Manau komentarų čia ir nebereikia. Pilna sniego.
 |
| J.Kubertavičiaus nuotr./Ryta |
Prancūzija – šalis, kuri mane žavi savo kalnais ir pakalnėm, nuostabia gamta tiek žiemą, tiek vasaros metu (deja turiu silpnybę ir priklausomybę kalnams), bet nemėgiama dėl tautinės diskriminacijos iš prancūzų pusės (ne vien iš šios kelionės įspūdžių tokia nuomonė susidarius). Norintys „supermarkete“ rasti Prancūziško alaus nusivils, nes geriausiu, pabrėžiu, GERIAUSIU atveju rasit vieną rūšį. Tai vyno, sūrių ir moterų panašių į vyrus su plaukuotom pažastimis kraštas.
 |
| J.Kubertavičiaus nuotr./Ryto tyla |
Nuotykis – nuo aukščiausios regiono viršūnės palikti savo unikalų rėžį Prancūzijos Alpių sniege čiuožiant už trasų ribų 100% bekele, tarp aštrių uolų, sniego gyliu sulig keliais, kai sustojus susmingi iki jų tiesiog. Tai buvo nuostabiausia akimirka ne tik kelionėje, bet ir iš visų kitų įsimintiniausių gyvenimo top dešimtuko. Sėdi vienas sau pusnį susmigęs, nei pirmyn, nei atgal, krapštais 10 minučių kol išlendi, ir toliau atsargiai čiuoži, kad nenubildėtum paskutiniajai kelionei...
 |
| J.Kubertavičiaus nuotr./Išsukus iš keli |
Patarimas nuo Justuko – apsiginkluokit kantrybe bendraujant su prancūzais, pasiimkite „Žalių devynerių“, jei keliaujate žiemos metu, o sąrašą reikalingų daiktų galiu atsiųsti ir e-paštu.
 |
| J.Kubertavičiaus nuotr./Pirmyn nuo kalno! |
P.S. Galima aprašyt ir tas 7 slidinėjimo kurorte praleistas dienas, bet tikriausiai rašalo kompiuteryje neužtektų, nes kur nebūna nuotykiu...
