12 valandų lėktuve
Ateina paskutinė prieš kelionę naktis, kuomet iš šono mano ne itin kietą miegą stebi 30-ties kilogramų draugas-lagaminas kartu su savo mažuoju apkūniu broliu – rankiniu bagažu. Jie kiek ramesni, nei aš. Bet laukimas susitikimo su taip nutolusia šalimi visgi yra stipresnis už jaudulį. 5 savaitės be žmonos, sūnaus ir mūsų šuns... Pasiilgsiu. Užmiegu.
Nemanau, jog logiška būtų tikėtis tiesiogiai nuskristi iš Vilniaus į Manilą per artimiausius… kelis dešimtmečius. Tad anksčiausiai atsikėlę, pradžiai pasiekėme Amsterdamą, kur pilnais degalų bakais mūsų jau laukė baltai mėlynas geležinis KLM milžinas, pasiruošęs nuskraidinti vasariškai nusiteikusio salyno link.
Lėktuvas pilnas. Filipiniečių – dauguma. Tikriausiai po sekinančių darbų emigracijoje, bent trumpam palikę Europą, jie skrenda aplankyti išsiilgusios šeimynos, su kuria turėjo priverstinai atsisveikinti tam, jog bent kiek palengvintų jų skurdų gyvenimą Filipinuose.
Pirmas Filipinų skonis
Svaiginantis karštis ir drėgmė. Ginkluota naujais M-16 policija bei apsauga pasidabinusi stilinga uniforma ir saulės akiniais. Oro uosto tualete vietoj vandens čiaupo – mandagus vaikinas su samčiu maloniai padedantis atsigaivinti po ilgokos kelionės. Ir nei vieno pasitinkančio. Nusišypsau: vis vien man čia jaukiau nei 12 valandų krėsle lėktuve. Su kolega iš Danijos išeinam apsižvalgyti, nes nelabai matom pas ką atskridom. Išėję toliau, leidžiamės laiptais žemyn, ir štai - minia mosikuojančių (dalinai ir dėl karščio) popierių lapais su pavardėm. „Meeting point“. Deja, atgal į oro uostą mūsų niekas neįleidžia, todėl reikia tikėtis, jog likę prie lagaminų kolegos pamatys mūsų rankų judesius, ir mes tęsim savo kelionę.
 |
| A.Afanasjev nuotr./Krabų sriub |
It skaniausio alaus butelis karštą dieną kondicionieriaus atšaldytas „Hyuindai“ minivenas draugiškai mus priėmė į savo naują saloną. Kiek vėliau stabtelėję prie žuvies turgaus netoli Manilos, išsirenkame savo pietus. Ir štai tas pirmas Filipinų skonis – šaltas kokoso pienas kartu su kokia 15-tąja iškepta tigrine krevete, tirpstančia mano burnoje. Santūriai džiaugiuosi – nežinau dar visų įspūdžių, kurie manęs laukia per likusias 34-ias dienas…
Filipinai… tai virš 7000 salų, apie 90 mln. anglakalbių katalikų (ir dar 11 mln. išsibarstę po pasaulį), gyvenančių tankiai ir laimingai. Mėgsta skaniai ir labai daug pavalgyti, aistringai domisi sportu, ypač krepšiniu. Beje, aikštelių skirtų šiam užsiėmimui yra visur. Panašiai būtų galima apibūdinti ir Lietuvą, ar ne? Tačiau nutolusi apie 9000 km nuo Vilniaus, ši šalis visgi kitokia. Kelionės vadovuose rasite klodus įvairios informacijos apie salyną, bet gal kiek pravers tai, ką regėjo mano akys.
 |
| A.Afanasjev nuotr./Vienas iš daugybės Filipinų paplūdimi |
Filipinų paradoksai
Tikriausiai tai viena iš vietų, kur nusigauti labai toli, o gyventi – pigu. Sakyčiau, idealus pasaulio kampelis išlaukti eilinę ekonominę krizę.
- Manilos milžiniški kamščiai ir įstabus nepaliestas gamtos grožis mažose salytėse.
- Aukščiausiuose pasaulio reitinguose esantys pliažai ir didžiulė betvarkė perpildytose gatvėse be šiukšliadėžių.
- Skaniausi nacionalinės virtuvės patiekalai, saldžiausi pasaulyje mangai ir visada žmonių pilnos greito maisto užeigos.
- Dėl saugumo juodame sąraše esančios visos 40 Filipinų vietinių oro linijų ir triratis motociklas – populiariausia, transporto priemonė skirta važiuoti dviem („nereikalaujanti“ vairuotojo pažymėjimo), bet talpinanti kartais iki dešimties keleivių ir papildomai balansuojantį augintinį ant stogo.
- „Labai mažos“ vargingai gyvenančios 7-9 vaikų šeimos ir „velniškai“ stipri bažnyčios pozicija, užtikrintai remianti antikontraceptinę politiką.
- Tiek išvešėjusi korupcija, jog pažintys ir pinigai naikina visus draudimus, taip pabrėždami įstatymų nereikalingumą, kad net miestų merų kėdės perduodamos iš kartos į kartą šeimos nariams.
- Ugnikalnių išsiveržimo pavojai, nuolatiniai žemės drebėjimai, taifūnai ir cunamiai – mažiausias galvos skausmas filipiniečiui. Kol buvau ten, Japonijoje, kilo radiacinis pavojus, „na ir kas, juk tai labai toli, - komentuodavo vietiniai“.
- „Didelė“ 120 litų siekianti mėnesinė asmeninio vairuotojo alga ir tik 10 tūkstančių eurų kainuojantis nemažas namas ant vandenyno kranto, su baseinu ir akvariumu, skirtu telapijų auginimui.
Tokius kontraversiškus Filipinus pamačiau ir pajutau nuvažiavęs kelis tūkstančius kilometrų bei lankydamasis 18 vakarinės pakrantės miestų, didžiausioje šalies saloje – Luzon.
Kai būsite ten, paprašykite vietinių daugiau papasakoti apie vieną kitą mano minėtą mintį. Neabejoju, Jus išgirsite tokių istorijų...
 |
| A.Afanasjev nuotr./Išradinga parduotuvė ant rat |
Žmonės. Geri. Tikrai. Jei „guidebookai“ Jus gąsdins, jog reikia labai saugotis vagių ir žudikų bei neišeiti į gatvę, nepriimkite to kaip dogmos. Atsargumas nepakenks. O kur jo nereikia. Filipiniečiai ypatingai šilti, paslaugūs, lengvai bendraujantys. Įsižiūrėkite į jų šeimas – gyvenimas jose verda. Jos tikrai labai gausios. Kaip gali būti ramu, kai aplink zuja tiek vaikų, kurie žiūri į tave tokiom smalsiomis, didelėmis ir tamsiomis akim. Šypsosi ir nieko neprašo. Tik dėmesio. Jie laimingi. Jei gyvi jų tėvai, jie gyvena kartu, arba kitame kieme. Šeimos jausmas Filipinuose labai stipriai išvystytas. Bet vietos prie stalo Jums tikrai atsiras. Ir dar... ten visi labai mėgsta fotografuotis.
 |
| A.Afanasjev nuotr./Filipiniečių berniukas |
Boracay. Kai susipažindavau su filipiniečiais artimiau, visada pokalbio vidury jie paklausdavo, ar skrisiu į Boracay. Tai tarsi Filipinų vizitinė kortelė. Ir visi didžiuojasi, jog turi tokią salelę. Prieš kelionę vartant įvairiausią medžiagą apie Filipinus, neslėpsiu, ne kartą užkliuvo salyno teritorijoje esantis pliažas, kuris savo rojų primenančiais vaizdais puikuojasi tarp geriausių pasaulio vietų prie sūraus vandens. Todėl viešnagės vidury mums su kolegom tapo aišku, jog ten atsidurti tiesiog privaloma.
 |
| A.Afanasjev nuotr./Vienas iš daugybės Filipinų paplūdimi |
Skrendame vietinėm oro linijom. Pirmą kartą per visas mano keliones po pasų ir bilietų patikros buvau – pasvertas. Susumavo visų keleivių bendrą svorį ir linktelėjo, jog galim skristi. Iš Manilos salą pasiekiame trumpiau nei per valandą.
Leidžiamės į tikrai labai neilgą nusileidimo taką ir už nepilnų 15 minučių prieš mus atsiveria nuostabus vaizdas.
Gal užsitęsusi žiema ir pilkas dangus per ilgai svečiuojasi Lietuvoj, ir aš tiesiog buvau pamiršęs, kaip fantastiškai atrodo žydras permatomas vanduo, linksmi poilsiautojai, išsidrėbę ant balto šilto smėlio, palmės ir tokia smagi tvyranti atmosfera... Atostogos. Taip, dabar jos tikros!
Štai kiekvienas iš mūsų nutyla. Visi grupės nariai turėjom labai užimtas daugiau nei 4 savaites, ir taip buvom pavargę, jog tos paskutinės 3 dienos Boracay, prieš kelionę namo, buvo daugiau negu reikalingos.
Ten tikrai galima atostogauti. Viena pakrantė skirta poilsiui su kokteiliu po saule, tingioms pramogom panašioms į plūduriavimą vandeny ar „blogiausiu“ atveju į atpalaiduojantį kūno masažą. Bandyk, ką nori. Naktį, tiesa, šis 3 km paplūdimys virsta į vieną bendrą vakarėlį su daugybę vietų, kur gali šelmiškai praleisti laiką. Arba galima kiek atokiau nuo visų tiesiog grožėtis žvaigždėmis ir klausytis ilgų bangų ošimo, gal apsipirkti naktį veikiančiame turguje arba pasistiprinti viename iš gausybės pasaulio virtuvės restoranų. Priešinga Boracay salos dalis – aktyviems. Jėgos aitvarai, burlentės, banglentės, akvalangai. Jei Jums tai kažką sako – prašau. Be to, smagus faktas, jog ten galima sutikti vieną lietuvį, kuris turi savo mokyklą, skirtą ekstremalių pramogų mėgėjams. Manau, Jums sutarus – gera nuolaida garantuota.
Beje, atvežkite draugams paragauti Boracay romo. Jiems patiks.
Tai, ko nepamiršiu niekada. Ir rekomenduoju Jums.
Tiems, kas nori prisiminti viešnagę šioje šalyje ilgam bei nebijo išbandyti kažko naujo, paragaukite „balut“. Tai tikrai skirta Jums. Man susidurti su juo teko, deja, priverstinai.
Kai vieno oficialaus susirinkimo metu vietinis vaikėzas nešinas pilnu puodu baltai-pilkų apydidžių kiaušinių įžengė į salę, kitų ten buvusių apie pusšimčio vietinių veidų nušvito. Tada aš supratau, jog išvengti susidūrimo su „balutu“ tą kartą tikrai nepavyks. Ši atrakcija buvo skirta mums penkiems. Dvi mano kolegės atsisakė, nepamenu, kokios buvo „tikros“ priežastys. Komandos vadovas, kaip buvęs politikas panaudojo savo patirtį, ir mandagiai atsakė, jog būtinai tai pabandys kitą kartą. Ir filipiniečiai juo patikėjo. Likom dviese su kolega danu. Nenorėjom nuvilti vaišingų ir svetingų žmonių, kurie tiek padėjo šios kelionės metu. Paprašęs iš anksto atnešti pusę taurės viskio, sutikau.
 |
| A.Afanasjev nuotr./Balut - ančiuko embrionas, filipiniečių embrionas |
Taigi – „balut“. Tai išvirtas 21-rių dienų ančiuko embrionas. Skambėtų neutraliai, jei jo nereikėtų valgyti. Pirmas kąsnis psichologiškai sunkiausias, net jei priešais turi 100 tave šaižiai palaikančių akių. Ak, kaip nelengva. Tarp dantų įstringa plunksnelės, traška trapūs kauliukai, kąsnis burnoje padvigubėja. Kam tai gali būti skanu? Pora dienų dar lieka nemalonūs prisiminimai, o vėliau tik smagi istorija papasakoti vakarėlyje draugams.
Praėjus pusmečiui pasiilgau šios šalies. Daug įvykių ir įvairių nuotykių teko patirti per šią ilgą kelionę. Patarčiau Jums įtraukti šią šalį į numatytų „must visit" sąrašą. Nepasigailėsite.
P.S. Ir dar pabaigai, atsiminkite šiuos žodžius, jei ten Jūsų paklaus, ką norėtumėte pamatyti: Palawan sala, Hundred Islands, Subic nacionalinis parkas, Vigan miestas, Sagrada uolos, ryžių terasos, Pinatubo ežeras (susiformavęs ugnikalnio krateryje) ir Greenhills prekybos vieta Maniloje, kur išsirinksite gražiausią perlų vėrinį dovanoms.
