Viskas prasidėjo netikėtos kelionės Vilnius–Briuselis–Vilnius metu. Kadangi nebuvau prisidėjusi prie kelionės planavimo, net nenumaniau, kad šalį, kuriai pastaruosius kelerius metus jaučiau simpatiją, atrodė paslaptinga ir viliojanti, turėsiu šansą aplankyti. Išsvajotoji Olandija bus pažinta ne tik iš draugų pasakojimų ar nuotraukų. Amsterdamas asocijuodavosi su kažkuo magišku ir nauju. Ir net būnant ten, sunku buvo patikėti, kad tai tikrasis Amsterdamas! Miestas, turintis daugybę vandens kanalų ir galintis lygintis su Venecija. Sunku buvo patikėti net ir tuomet, kai sėdėdama turistiniame laivelyje plaukiojau tarp namų, kas pas mus panašiau būtų važinėti gatvėmis ratuotomis transporto priemonėmis, kai galėjau paliesti tą neaiškaus švarumo vandenį, pamatyti nuo krantinių šlaitų virš vandens nuleistas žmonių kojas – aš vis dar negalėjau patikėti. Galbūt per daug save varžiau susikurtais vaizdiniais, nei pasidaviau ten taip deklaruojamai ir akivaizdžiai rodomai laisvei. Ir netgi, kai mūsų šiandieniniame pasaulyje vis dar yra diskutuojama laisvės ir asmeninės nepriklausomybės klausimais, Olandija galėtų būti geras pavyzdys. Taip, ten yra leidžiami narkotikai, o juos siūlo kiekviena suvenyrų parduotuvėlė, tačiau manau, tai daugiau priklauso nuo mūsų pačių požiūrio ir sąmonės lygio, kaip mes tai priimsim. Kita laisvės forma – specialūs tualetai vyrams, primenantys persirengimo būdeles paplūdimiuose, tiesiog šalia gatvės, visiems matomoje vietoje, kur visas reikalo turinys dažniausiai keliauja į tą patį vandenį, kuriuo plaukiau...
 |
| D.Bučinskaitės nuotr./Amsterdamas - laisvės miestas |
Tai miestas, kuriame labiau tikėtina būti partrenktam dviračio, nei automobilio. Ir tikrai teko įsitikinti tuo pačiai – dairydamasi prieš pereinant gatve galimų automobilių, pamiršau apie dviratininkus, kurie ten irgi turi savas, atskiras eismo juostas – išsigelbėjau tik dėl greitos reakcijos, kai įžengdama į jų nesaugaus greičio teritoriją pamačiau į mane lekiantį dviratininką spėjau atšokti atgal. Turbūt net nereikia pasakoti, kaip giliai ten įsišaknijusi dviratininkų kultūra. Užtenka pažvelgti į kiekvieną miesto kampą, tinkantį atremti dviračiui – jiems tinka beveik kiekvienas. Netgi tiltų turėklai apkrauti dviračiais – lyg dviguba apsauga nuo galimo įkritimo į kanalą. Tik keistas vienas dalykas – kokiu būdu dviračio savininkas randa savąjį, kai pasiimti jį reikia iš kokio šimto stovinčių, ir visų vienas į kitą panašių – aprūdijusių, seno modelio, apkabinėto spynelėmis, pagal kurias, sako, gali spėti, kiek kartų dviratis buvo vogtas...
 |
| D.Bučinskaitės nuotr./Dviračiai Amsterdamo gatvėse |
Vis dažniau pagalvoju, kad šios dainos pavadinimas turi dar ir kitą reikšmę – pasiklysti ten galima ne pačiame mieste, o tarp žmonių – tai vienas multikultūriškiausių miestų, kokius man teko matyti. Tarp tos daugybės mišrių homo sapiens atstovų sunku prisiminti, kas iš tikrųjų esi pats. Tačiau laiku susigriebiau ir prisiminiau, ką AŠ privalau padaryti – pirmą kartą gyvenime išsiųsti atvirlaiškį. Ir pirmą kartą iš užsienio. Tačiau tai pasirodė daug sunkiau nei tikėjausi – turistus masinančios krautuvėlės siūlo „kiekvieno tipo piniginei“' tinkančius atvirukus, tačiau kur juos išmesti – jokios pašto dėžutės – nebuvo. Tai buvo vienas įsimintiniausių įvykių, kuomet nardydama
 |
| D.Bučinskaitės nuotr./Atvirukas namo |
sausakimšomis gatvelėmis negalėjau patikėti, kad nėra nei vienos pašto dėžutės – nejau niekas čia nerašo laiškų? Laimei, susigundžiusi nusipirkti dar porą atvirlaiškių, net ir be tikslo juos išsiųsti. O tada vienoje krautuvėlėje pardavėja paklausė, ar norėčiau išsiųsti perkamą atviruką, nes ten yra tam skirta dėželė. Nieko nelaukdama klojau ant prekystalio eurus už voką ir pašto ženklus, ir nieko nelaukusi lauke prie vitrinos sėdau ant bortelio rašyti tų kelių žodžių, skirtų pasiųsti draugams.
Ten keliaujantiems siūlyčiau nebijoti laisvės, kuria gyvena tenykščiai. Galbūt mums tai ir neįprasta, keista, apima nepažintas jausmas matyti ir daryti tai, kas mūsų stereotipams nėra priimtina, tačiau tokia patirtis išlieka ilgam. Didžiausia jų – pabendrauti su vietiniais, pajusti jų bendravimą ir požiūrį, kuris, manau, netgi gali įkvėpti keistis, tačiau tik gerąja prasme. Dar vienas dalykas, kurį galiu užtikrinti – tikrai verta pirkti tulpes! Juk Olandija yra tulpių šalis, ir mano parvežti keli svogūnėliai buvo išgirti patyrusio sodininko. Ir nesvarbu, kad apie tulpes nėra dainuojama mano mylimoje dainoje...
