Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Svajonių komandiruotė“: Autostopu po pietų Europą

Keliautojų komanda
E.Kazlauskaitės nuotr. / Keliautojų komanda
Šaltinis: 15min
0
A A

Mintis pakeliauti po pietų Europą gimė visiškai spontaniškai, ir jei kas prieš gerą mėnesį man būtų pasakęs, jog po mėnesio skinsiu melionus kažkur Bulgarijoje ar kepsiu po kaitria Graikijos saule, būčiau nieku gyvu nepatikėjusi.

Tačiau išėjo, kaip išėjo: trys avantiūrų nesibaidantys studentai susitiko Bukarešte – sostinėje šalies, garsėjančios žymiausiu visų laikų vampyru ir... kyšiais. Visi trys dalyvavome istorijos studentų seminare, ir, per stebuklingą „sutapimą“, nė vienas neturėjome bilietų atgal. Visa paslaptis glūdi tame, jog Rumuniją pasiekti eiliniam studentui yra gan sudėtinga: pigių skrydžių mažai, jie reti, persėdimo laikus sunku sutaikyti (apie tiesioginius skrydžius net neverta kalbėti).

E.Kazlauskaitės nuotr./Kelionėse aplankytos vietos
E.Kazlauskaitės nuotr./Kelionėse aplankytos vietos

Taigi po savaitės, aplankę Drakulos pilį, žavų viduramžių stiliaus miestelį ir pasigrožėję Transilvanijos kraštovaizdžiais, susitarėme keliauti į pietus Sofijos link, o toliau  – kur likimas nuves. Pradžioje tranzavome traukiniais, tačiau į pastarąjį Sofijos link nesuspėjome. Per daug nesukdami galvos įsėdome į kitą, važiuojantį Juodosios jūros link. Tranzuoti traukiniais mus pamokė viena rumunė – tereikia įsėsti į traukinį, tačiau neužimti sėdimų vietų, o, pasikišus po savimi kuprinę, įsitaisyti toje vietoje, kur sujungiami vagonai. Vėliau viskas priklauso nuo įlipusio kontrolieriaus – ar leis tęsti kelionę be bilieto, ar maloniai (o gal ir nelabai) išprašys jau kitoje stotelėje. Oficialiai lyg ir turėtų būti išrašyta bauda, tačiau galiausiai jie pavargsta atsakinėti į nesibaigiantį mūsų „no money“ ir nueina savo reikalais. (Beje, šis triukas veikia tik pietų šalyse, niekuomet nebandykite to Vokietijoje ar Norvegijoje.)

Pirmąją mašiną „pasigavome“ net netranzuodami – belaukiant traukinio vienoje iš stočių mus užkalbino pora rumunų, kalbančių laužyta vokiečių kalba. Pasveikinę fraze „Sprechen Sie Deutschland?“, vėliau pasisiūlė nuvežti iki pat jūros. Tai buvo neįtikėtina sėkmė, tačiau kelių valandų kalbėjimas visų mums žinomų kalbų kratiniu su šnekiu vairuotoju kaip reikiant išvargino. Vis dėlto tai buvo draugiškiausias kelionės metu sutiktas rumunas – pradedant pardavėju, kuris išvydęs turistus ėmė neigti kablelius kainose (pvz.: už alaus butelį, po kuriuo buvo aiškiai užrašyta 2,5 RON (apie 2 LT), žmogelis staiga ėmė prašyti 25 RON (apie 20 LT) ir niekaip nesidavė perkalbamas) iki vėliau sutranzuotų poros augalotų rumunų, pavežusių apytikriai 2 km ir norėjusių 10 EU už savo paslaugas (ir naiviai paėmusių kelias lietuviškas monetas, įtikinti aukšta jų verte).

Tad vos per pusdienį pasiekę pajūrį, apsistojome ten porai dienų stovyklaudami ir džiaugdamiesi nenuodingų, tačiau vis tiek bauginančių medūzų pilna jūra. Vėliau patraukėme Bulgarijos sienos link, ties kuria automobiliai buvo nelabai linkę stoti, tad teko nemažą gabalą kelio eiti pėsčiomis, o tiek beeinant, žinoma, ir išalkome. Ir čia netikėtai ant kelio radome pilną pakuotę ragelių su šokoladiniu įdaru – pakuotė buvo praplėšta, tačiau rageliai atrodė gerai, o mes buvome alkani, tad suvalgėme. Vėliau, pasakodami šią istoriją vairuotojams, susilaukėme daugybės aikčiojimų, gailesčio vargšams studentams ir, svarbiausia, maisto. Išties, keliauti pietų šalyse lengva – žmonės vaišingi, dalijasi viskuo, ką tuo metu vežasi mašinoje, o ir gamta nešykšti įvairiausių gėrybių: slyvų, saulėgrąžų, kukurūzų, melionų... Viskas sunokę ir dvigubai skaniau nei Lietuvoje, tuomet ir mintis kada nors sugrįžti čia vien dėl to nuostabiai sultingo arbūzo neatrodo kvaila.

Bulgarijoje mus pasitiko nepakeliamas karštis – supratome, jog būdamas netoli jūros kranto visada jautiesi daug gaiviau, nei likęs vidury Bulgarijos žvyrkelių, tad tik dabar visa jėga pajutome svilinančią pietų regiono kaitrą. Ypač sunkūs būdavo rytai, kai atsikeldavai visas beprotiškai sušilęs ir, rodos, jau pavargęs. Nakvodavome, beje, visokiose nuošaliose vietose, dažniausiai – laukuose. Buvome girdėję apie didelio masto vagystes ir šiuo metu labai populiarius žmonių grobimus Bulgarijoje, tad stengėmės būti atsargūs.

E.Kazlauskaitės nuotr./Autostopo akimirkos
E.Kazlauskaitės nuotr./Autostopo akimirkos

Vis dėlto vieną sykį nusispjovėme ir atsidavėme likimui į rankas: visą dieną išbuvę kelyje ir užklupti netikėto lietaus, vidury nakties eidami neapšviestu keliu, iš abiejų pusių apsupti miškų, netoli Burgaso miesto susistabdėme automobilį, kuriame sėdėjo įtartinai atrodantis vyras – dėl įvairių auksinių aksesuarų, cigarų mašinos salone ir pretenzingų manierų netrukome jam prikabinti pravardę „Mafia guy“. Vis dėlto mūsų naktinis vežėjas pasirodė labai malonus žmogus – ne tik pamėtėjo iki sekančio miestelio, bet ir apnakvindino savo trijų aukštų viloje su baseinu, davė pavalgyti ir už tai paprašė tik su juo išgerti. Kitą dieną išvykdami pamatėme, kad miestelis iš tikrųjų yra ganėtinai skurdus, vien tik ištaiginga mūsų šeimininko vila išsiskiria lūšnų vandenyne.

Dabar Turkijos sienos link keliavome itin pakilios nuotaikos, galbūt todėl mus ėmė lydėti sėkmė – stabdyti mašinas sekėsi kaip niekad gerai, o galiausiai netgi susistabdėme vieną vairuotoją, sutikusį mus nuvairuoti iki pat Stambulo. Šis energingas seniokas, taip pat kaip ir likusieji 99 % mūsų sustabdytų rumunų ir bulgarų, nekalbėjo jokia mums suprantama kalba – mums klausinėjant „English? Deautsch? Italiano? По-русски?“, dauguma jų tik numykdavo: „Romanešti“ arba „Bulgarski“... Vis dėlto tai buvo įdomi ir kūrybiškumo reikalaujanti patirtis – susišnekėti su su vairuotojais naudojant neverbalinę kalbą.

Deja, ties Turkijos siena mus vėl ištiko nesėkmė – kadangi neturėjome su savimi pasų, o tik lietuviškas tapatybės korteles, buvo atsisakyta mus įleisti į šalį. Praėjus nusivylimui ir plykstelėjusiai neapykantai turkams bei jų tvarkai, atsitiko dar vienas netikėtas dalykas – mums einant atgal Bulgarijos link, buvo atsisakyta mus taip pat ir išleisti! Kadangi su pasienio darbuotojais, kartojančiais „Visa, visa“ (o kaip galime turėti vizas, jei nebuvome įleisti į šalį) nebuvo įmanoma susišnekėti,  „užstrigome“ tarp Turkijos ir Bulgarijos geram pusdieniui, kol galiausiai suradome žmogų, kalbantį angliškai.

Vėl keliavome per Bulgariją, tačiau šįkart nusiteikę nekaip ir trokštantys kuo greičiau pasiekti Graikiją. Vis dėlto Bulgarija paliko labai gerą įspūdį – ypač sužavėjo Sofija, nors ir neturėjome laiko kaip reikiant ją apžiūrėti. Viena bulgarė papasakojo mums apie „Free Sofia tour“ iniciatyvą, dėl kurios savanoriai kasdien, dukart per dieną rengia poros valandų trukmės nemokamus turus po žymiausias vietas, įdomiai ir turiningai papasakoja apie miestą. Žmonės čia tikrai malonūs – sustabdę ne vieną žmogų pasiklausti kelio, buvome nustebinti atviro susidomėjimo ir rūpinimosi jiems visiškai nepažįstamais žmonėmis, dar daugiau – neretas čia pat gatvėje pasiūlydavo kontaktais apsikeisti, pakviesdavo užsukti į namus.

Tąnakt apsinakvojome vieno viešbučio terasoje – sutemus tiesiog įėjome ir sugulėme ant gultų aplink baseiną, pamanėme – jei išspirs, tai išspirs. Laimei, niekas nepasirodė, o ir mes tenorėjome pamiegoti keletą valandų ir pasišalinti, tad triukšmo nekėlėme. Ryte atsikėlėme, išsimaudėme baseine ir vėl patraukėme į pietus. Ištrūkti iš miesto buvo nelengva, tačiau verta – gamtovaizdžiai gniaužė kvapą, be to, pakeliui aplankėme vietinį bunkerį bei pailsėjome prie sraunios, bet negilios upės. Upė tikrai buvo labai sekli – giliausioje vietoje vandens vos iki kelių, tačiau įbridus maždaug į vidurį upės, mane, nelaimei, pagavo srovė ir nunešė su savimi. Taip plaukiau kelis šimtus metrų, iš paskutiniųjų rankomis ir kojomis kabindamasi į slidžius akmenis, kol šiaip ne taip išlipau į krantą. Tai buvo juoko vietiniams žvejams, o ir man pačiai, kai dabar atsimenu...

E.Kazlauskaitės nuotr./Autorė Atėnuose
E.Kazlauskaitės nuotr./Autorė Atėnuose

Palikę Bulgariją, kaip tikri būsimi istorikai, patraukėme iki Atėnų, pakeliui aplankydami Salonikus. Pasigrožėję jų garsiuoju Baltuoju bokštu (kuris, beje, nėra nei baltas, nei apskritai bokštas) praleidome vieną naktį protestuojų palapinių miestelyje, klausydamiesi dainų prie laužo ir jaukaus šurmulio aplink.
Kitą dieną keliavome nuostabiais kalnų keliais ir net prasilenkėme su įžymiuoju Olimpo kalnu. Tiesa, paskutinis vairuotojas, pristatęs mus į pačius Atėnus, itin kėlė nerimą – didžiąją dalį kelionės važiavo kelio viduriu ir buvo „ant miego ribos“ (keliavome naktį). Sėdėjome plačiai iš baimės išplėstomis akimis, nes kartais mūsų vežėjas nunarindavo galvą ir kelioms sekundėms pamiršdavo ir kelią, ir viską aplink – iki tol, kol nepradėdavome šaukti kaip pakvaišę, žinoma. Kelis kartus vos neįvažiavome į pakelės turėklus, bet vis dėlto kelionė baigėsi laimingai.

E.Kazlauskaitės nuotr./`unys Atėnuose
E.Kazlauskaitės nuotr./Šunys Atėnuose

Ir štai, mes Atėnuose. Deja, čia taip karšta, jog sunku pajudėti (lauke apie 44 laipsnius karščio), tad miestą apžiūrinėjame anksti ryte arba vakare temstant. Ragaujame apelsinų, kuriuos skiname čia pat gatvėse – rūgštoki, bet alkaniems keliautojams valgosi visai smagiai. Tiesa, stebina, kad gatvėse gausybė benamių šunų – gal Rumunijos ir Bulgarijos užkampiuose tai nebuvo taip keista, bet tikrai neįprasta išvysti Atėnų centre. Vienas malonus graikas mums netgi pabraižė lankytinų miesto vietų žemėlapį, kurio vedini 2 dienas grožimės demokratijos lopšiu, Aristotelio tėvyne – Atėnais. (Smagi detalė ta, jog muziejai Graikijoje su studento pažymėjimu yra visiškai nemokami!)

E.Kazlauskaitės nuotr./Atėnai
E.Kazlauskaitės nuotr./Atėnai

Paskutinę naktį nakvojome ant kalvos su vaizdu į apačioje ryškiomis šviesomis žibančius Atėnus bei Akropolį, didingai iškilusį ant gretimos kalvos. Be jokių dvejonių galiu teigti, jog tai buvo vienas įspūdingiausių reginių gyvenime. Tą naktį dar ilgai negalėjau užmigti, ir ne tik dėl žadą užimančio peizažo, nusidriekusio man po kojomis, bet ir dėl aplink giesmes traukiančių cikadų orkestro, graudžiai priminusių lietuvišką kaimą.

Kitą dieną atsikėlėme saulei švintant ir puikiai nusiteikę patraukėme šiaurėn, namo per septynias šalis. Taip baigėsi mūsų didžiausias vasaros nuotykis, spontaniška kelionė ir pirmoji keliavimo autostopu patirtis.
 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Komandiruotė
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje