Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Svajonių komandiruotė“: Penkios neatrastos Italijos „žemės“

Manarola
A.Šarkienės nuotr. / Manarola
Šaltinis: 15min
0
A A

Išgirdus žodį Italija prieš akis iškyla plaukiančios Venecijos, didingų miestų Romos, Genujos vaizdiniai, todėl kelionė į itališką „Cinque terre“ nacionalinį parką tikrai intrigavo. Iki tol neteko apie jį girdėti. Kaip neteko girdėti ir apie šio parko krantus skalaujančią Ligūrijos jūrą. Nežinau, kaip dabar, bet mano geografijos vadovėliuose tokios tikrai nebuvo. Reikia patikrinti.

Vasaris gal tam ir ne itin tinkamas mėnuo, nes sezonas čia prasideda kovą, bet mes jau sėdime Bergamo oro uoste išsinuomotoje Opel Zafiroje ir judame snieguotais kalnais. Už lango sninga, bet leidžiantis link La Specijos (La Spezia) termometre minusą pakeičia pliusas, o nusileidus pasitinka palmės ir oranžiniai apelsinai – pavasaris.

Nakvynę susirandame pačiame La Specijos centre, senoviniame pastate, Casa Dane viešbutyje (www.casadane.it). Dovanų gauname galimybę tradiciniame restorane pavakarieniauti tik už 15 eurų asmeniui (reikės pateikti viešbučio vizitinę kortelę).

Restoranas už maždaug poros šimtų metrų, jaukus interjeras, deja, su padavėju susikalbėti angliškai nepavyksta. Jau žinodami italų porcijas tradiciškai užsisakome vieną dviems. Itališki koldūnai, mėsos kepsnys, salotos – tikrai skanu. Tik susimokėti tenka 30 eurų... Būtume nerodę viešbučio kortelės – būtume sumokėję mažiau... Štai tau ir Italija.

Bet pamirškime kainas, tikrai niekam ne paslaptis, kad maistas kavinėse čia nėra pigus ir susiruošę į Italiją turite to nepamiršti (kaip ir nemažų mokesčių už mokamus kelius). Mūsų kitos dienos tikslas – Cinque terre. Penki miestukai šalia žydros jūros, penkios dar neatrastos žemės (it. Cingue terre – penkios žemės). Perkame bilietus, sėdame į traukinį (jie kursuoja maždaug kas valandą) ir važiuojame į UNESCO paveldo „žemes“.

A.`arkienės nuotr./Penkios žemė Italijoje
A.Šarkienės nuotr./Penkios žemė Italijoje

Vos 7 minutės ir mes jau Riomadžorėje (Riomaggiore). Tai antikinis miestelis, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1276 m. Jis pasitinka mus su, atrodo, be jokios sistemos įvairiomis pastelinėmis spalvomis nudažytais „dėžutiniais“ namais, įsikūrusiais šlaite (būtent jie mane ir privertė čia atvykti), visiška tyla, ramybe ir nuo jūros sklindančia rytine gaiva. Aplinkui nė gyvos dvasios, tad klaidžiojame vieni, kol prieiname kasą – veikianti. Perkame bilietus (5,4 eur asmeniui už įėjimą, miestelių viešąjį transportą, liftą) ir mes jau nacionaliniame parke.

Žingsniuosime pajūriu besidriekiančiu Meilės taku (Via dell‘Amore). 1926–1928 m. jis buvo iškastas uoloje. Rašoma, kad jo ilgis 850 m, o eiti teks 25 min.

A.`arkienės nuotr./Meilės tako ilgis 850 m, o eiti tenka 25 minutes
A.Šarkienės nuotr./Meilės tako ilgis 850 m, o eiti tenka 25 minutes

Žinoma, kad mes užtrunkame kur kas ilgiau, juk reikia ne tik įamžinti, bet ir pasigėrėti, kaip skaidrios Ligūrijos bangos skalauja stačias uolas, ant kurių auga kaktusai, agavos, papozuoti ar tiesiog ramiai pasėdėti ant suoliuko jaučiant kalnų galią ir žvelgiant į jūrą.

A.`arkienės nuotr./Skaidrios Ligūrijos bangos skalauja stačias uolas
A.Šarkienės nuotr./Skaidrios Ligūrijos bangos skalauja stačias uolas

Taip aikčiodami, dairydamiesi ir fotografuodami net nepastebime, kaip pasiekiame Manarolą. Jaukus gatvių labirintas iš centrinės aikštės nuveda mus iki senosios bažnyčios, pro miegančius laivus grąžina iki uosto, o kalno šlaituose lieka vynuogynai, alyvmedžių sodai.

A.`arkienės nuotr./Jaukus gatvių labirintas ia centrinės aikatės nuveda iki senosios bažnyčios
A.Šarkienės nuotr./Jaukus gatvių labirintas iš centrinės aikštės nuveda iki senosios bažnyčios

Manaroloje sėdame į dviaukštį traukinį (nors galima keliauti ir pėstute, visi miesteliai puikiai pasiekiami, tik tam reikėtų skirti mažiausiai 5 valandas, bet čia, turbūt, greituoju ėjimu) ir į Kornilją (Corniglią). Šis miestelis skiriasi nuo kitų, nes yra įsikūręs aukščiausiai virš jūros lygio. Akmeninis takas su 377 laipteliais iki miesto laukia mūsų, bet... šiuo kartu pasirenkame paprastesnį variantą – autobusą. Aplankyti čia esančią gotikos ir baroko formas išlaikiusią bažnyčią, užlipti iki apžvalgos terasos ir nužvelgti tolumoje pasilikusius spalvotus piešinėlius reikia laiko, todėl vos spėjame į atgal vežantį autobusą.

Vėl į traukinį ir į Vernasą (Vernazza). Šis miestelis laikomas pačiu gražiausiu, o vieta įspūdingiausia visoje Ligūrijoje. Siauros gatvelės, belapiai medžiai, išdžiaustyti juodi skalbiniai atrodo kiek baugokai.

Gal ne veltui čia buvo įrengti fortifikaciniai įtvirtinimai, iš kurių dabar telikę lankomi griūvėsiai: dvi sienos ir apvalusis bokštas.

A.`arkienės nuotr./Vernasas
A.Šarkienės nuotr./Vernasas

Na, beliko aplankyti penktą „žemę“ – didžiausią miestelį, turintį senamiestį ir naujamiestį (Fegina) ir net du smėlėtus paplūdimius – Monteroso al Marę (Monterosso al Mare). Tolumoje mus pasitinka ant uolos užsilipęs ir valtį laikantis antikinis herojus, miestelyje – bažnyčia, kapucinų vienuolynas.

Pilni įspūdžių ir džiaugdamiesi, kad per dieną apkeliavome net penkias „žemes“ sėdame į traukinį. Pusvalandis ir mes vėl La Specijoje. Sėdame į mašiną ir važiuojame toliau. Mūsų laukia kiti visai šalia įsikūrę UNESCO paveldo stebuklai: Portovenerė (Portovenere), Palmarijos (Palmaria), Tino (Tino) ir Tineto (Tinetto) salos, bet... čia jau nuvažiuokite patys.
 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje