Įsivaizdavau, kad iš lėktuvo išlipsiu kvepalų aromatu dvelkiančiame oro uoste, o visi sutikti tikri paryžiečiai dėvės mažų mažiausiai Chanel lygio kostiumėlius. Deja, stereotipinis meilės miesto įsivaizdavimas išgaravo vos įėjus į oro uosto patalpas, tačiau nusprendžiau nenusivilti pirmuoju įspūdžiu ir kuo greičiau pasiekti savo viešbutį, kuris pagal aprašymą turėjo būti vos penkios minutes kelio pėsčiomis nuo CDG oro uosto.
V.Janulevičiūtės nuotr./Dangoraižių rajonas |
Apėjusi ne maža ratą supratau, kad viešbučio ieškomu pavadinimu šalia nėra, todėl nuskubėjau prie informacijos centro ir paprašiau pagalbos, tačiau atsakymas, man gal ir padėjęs, labai šokiravo – pasirodo nuo oro uosto reikia važiuoti traukinuku tarp terminalų, tada įsėsti į RER (greitą miesto viduje važiuojantį traukinį) pavažiuoti penkias stoteles ir dar sėsti į autobusą! O aš juk pirmą kartą užsienyje viena ir dar nemoku prancūziškai, (o tai yra didelė bėda, nes patys prancūzai nenoriai kalba angliškai) tačiau per 2 valandas pasiekiau savo išsvajotąjį tikslą – ekonominės klasės viešbutuką!
Po ne itin sėkmingos pirmosios dienos Ville Lumiere (šviesos mieste) manęs laukė ištisos savaitės nuostabaus nuotykio, tačiau norėdama aprašyti visas penkias gyvenimo Paryžiuje savaites turėčiau išleisti visą knyga, todėl peršoksiu į pačius netikėčiausius ir įdomiausius momentus.
Pats nuostabiausias dalykas, kurį atradau Paryžiuje, buvo „free walking tours” (nemokamos turistinės
V.Janulevičiūtės nuotr./Turas po Paryžiaus gatves |
pažintinės ekskursijos), į kurias tiesiog reikia užsiregistruoti internete ir atvykti į sutartą vietą. Tokių ekskursijų yra po įvairius Paryžiaus arrondissment (rajonus), tad aš net nesudvejojusi iškarto išsirinkau Montmartro apžvalgą, kadangi visada svajojau pamatyti tą išskirtinį rajoną, kuris tikra magija dvelkė iš to dar vaikystėje matyto filmo „Amelija iš Montmartro”. Ekskursijos gidas paskyrė susitikimą šalia Mulan Rouge kabareto, kuris yra Montmartro kalno papėdėje. Atėjusi (teisingiau atvažiavusi su metro) į susitiko vietą nustebau pamačiusi nemaža grupelę žmonių laukiančių nuotykių bohemiškajame rajone.
Visa kelionė po Montmartrą užtruko valandą su puse, mus pravedė atokiais nuo turistų kiemeliais, papasakojo itin įdomių istorinių faktų ir parodė šį nuostabų rajoną tikro paryžiečio akimis. Ekskursijos pabaigoje visi gidui paaukojome tiek kiek galėjome, kas didesnes sumas, o kas išviso vos po eurą (tarp pastarųjų buvau ir aš, nes studentiškas gyvenimas nėra itin prabangus).
Kalbant apie studentišką gyvenimą, arba kitaip tariant pingų ne eikvojimą veltui, galiu drąsiai tvirtinti, kad turint „noro” galima mėnesiui maistui išleisti vos apie šimtą eurų. Taip, teisingai supratote, vos šimtą, kadangi maistas parduotuvėje yra pigesnis nei mūsų gimtinėje, na, o tuo tarpu kavinėje už sumuštinį tektų „pakloti” apie penkis eurus. Susisiekimas meilės mieste irgi sutilptų į Paryžiaus privalumų sąrašą – nebrangus (viešojo transporto – RER, metro, tramvajų ir autobusų – kortelė savaitei kainuoja apie penkiolika eurų) ir labai gerai išvystytas.
V.Janulevičiūtės nuotr./Autorė penkias savaites gyveno Paryžiuje |
Dar vienas nuostabus nemokamas malonumas Paryžiuje yra parkai, o jų yra daug ir gražių. Beveik kiekvienas arrondissment turi po parką. Man asmeniškai gražiausi buvo Luxemburgo sodai, bei Montsouris parkas esantis keturioliktajame rajone. Juose gera pailsėti, paskaityti knyga ar tiesiog pasivaikščioti.
Pabaigai norėčiau pasikartoti, kad turint „noro” Paryžių galima pažinti neišlaidaujant – einant į nemokamas ekskursijas, važinėjant puikiu viešuoju transportu ir tokiu būdu pajusti tikrąją miesto dvasią.
Atsiųsk savo pasakojimą ir laimėk „Svajonių komandiruotę“. Konkurso taisykles rasi čia.