Nors Bretanė nėra atskira šalis, kitaip tau apie ją kalbėti negaliu. Kiekvienas Prancūzijos regionas savitas ir nuostabus, tačiau jokiame kitame neradau tokios gyvos archaiškos dvasios kaip čia. Prabėgus penkiems šimtmečiams po abi teritorijas sujungusių Prancūzijos karaliaus Karlo VIII ir Bretanės kunigaikštienės Anos vedybų, keltiškosios šaknys, maitinančios tvirtą etninį mentalitetą, niekur nedingo, o, rodos, dar plačiau apkrėtė šį legendų apipintą akmens ir vėjo kraštą. Daugelis mano sutiktų vietinių žmonių save laiko visų pirma bretonais, ir tik tada – prancūzais (tuo galbūt kiek primindami mūsų žemaičius). Deja, nebe visi jaunosios kartos bretonai šneka senosiomis keltų ir galų kalbomis, kurių keletą žodžių kviečiu išmokti.
Mor.
Vykti į Bretanę ir nė dienos nepasibastyti pajūriu – reiškia nepamatyti to, ką ji turi geriausio. Bretonai kupini meilės ir pagarbos jūrai, ne retas užaugęs sūriam vandenin įmerktomis kojomis. Plačiai verčiamasi žvejyba. Dešimtyse įlankų supasi šimtai mažučių jachtų, atrodytų, kas antras gyventojas ją turi! Vaikai nuo mažens būriuoja: vos pakyla potvynis, pakrančių vandenyse ima mirgėti laiveliai.
 |
| V.Podžiūnaitės nuotr./Būriavimas šioje Prancūzijos pakrantėje labai populiarus |
Kur geriausia akis į akį susitikti su jūra? Jei mėgsti patogų poilsį kurorte, rinkis Šiaurės Nica vadinamą La Baule, tik atmink, kad tikruoju bretonišku krantu pasivaikščioti neteks. Trauk į Belilą (Belle-Île-En-Mer) Bretanės vakaruose, pelnytai vieną gražiausių salų ne tik Prancūzijoje, bet ir Europoje: lipk į keltą Quiberone ir neilgai trukus žvelgsi į garsiąsias uolas, kurias XVIII a. tapė impresionistas Claudeas Monet. Šiaurėje aplankyk San Malo (Saint-Malo), buvusią Prancūzijos piratų sostinę su įstabiu senamiesčiu saloje (iš Reno su autobusu atvažiuoti kainuos apie aštuonis eurus). Čia karaliauja pilko akmens architektūra, niūri, bet įspūdinga, įkūnijanti miesto istoriją – Antrojo pasaulinio karo metu Sąjungininkų be perstojo bombarduotas, San Malo vėliau per daugiau nei dešimtmetį buvo atstatytas nuo pamatų. Įdomu aplankyti karo metų memorialą: nusipirkęs penkis eurus kainuojantį bilietą, būsi palydėtas į vokiečių bunkerius, trimis aukštais ir giliau įsigraužusius į pakrantės uolas. Jei esi literatūros mylėtojas, aplankyk čia pat vienoje iš salų ant skardžio dunksantį baltutėlį prancūzų romantiko Šatobriano kapą, tik laiku suskubk atgal į krantą, nes Lamanšo vandenys reguliariai pakyla ir nusileidžia, tad pavėlavęs turėsi sušlapti kojas arba būsi parplukdytas gelbėtojų valtimi.
Maen.
Lankant Bretanę susidaro įspūdis, kad akmuo – vienas pagrindinių regiono elementų, tiek kultūrine, tiek geografine prasme. Neolito epochos palikimas – menhyrai ir dolmenai, šventi akmenys – išsibarstę po visą kraštą. Aplankyk Karnaką (Carnac) Morbihano departamente, ten rasi didžiausią jų kolekciją. Tvora aptvertoje teritorijoje stūkso apie keturis tūkstančius šių akmeninių paminklų. Pro akis nepraslysta ir beveik išskirtinai akmens kulto bretoniškoji architektūra, ar tai būtų įstabi gynybinė tvirtovė tarsi tiesiai iš Viduramžių nužengusiame Dinane, ar istoriniai miestų kvartalai, ar kaimiškos sodybos.
 |
| V.Podžiūnaitės nuotr./Šuoliai nuo Bretanės akmenų |
Beje, bretonai savo namų lauko duris puošia akmenine arka, net ir tie, kurie gyvena ne Bretanėje. Žinoma, nepralenkiamiausia „statytoja“ yra gamta, kuri Bretanę tiesiog išaugino iš tvirto granito pamato. Regiono šiaurėje būtinai aplankyk Rausvojo granito krantą – Cote de Granit Rose. Ne vieną valandą kartu su draugais praleidau šokinėdama nuo akmens ant akmens laukiniuose paplūdimiuose, kol visi kartu pasiekėme milžiniškų rausvų riedulių privirtusią įlanką – ilgo pasivaikščiojimo tikslą. Jais galima karstytis kiek širdis geidžia, nes nors ir neatrodo, akmenys laikosi tvirtai vienas kito įsikibę. Taip pat užsuk į Dinardą, įsikūrusį netoli jau minėtojo San Malo. Pats miestelis neįspūdingas – jame vien poilsiautojams skirtos vilos, tačiau būtent čia atradau per visą kelionę labiausiai atmintin įsirėžusį pasivaikščiojimo takelį, nusidriekiantį palei kvapą gniaužiantį akmens krantą. Juo pusdienį vaikštinėjau viena, lietui keičiant saulę – nepamirštama! Dinardą garsina ir kasmetinis britiško kino festivalis, kurio siela ne vienerius metus buvo pats Alfredas Hitchcockas – jo skulptūra su ant pečių tupinčiais varnais iš „Paukščių“ žvelgia į pagrindinį kurorto paplūdimį.
Fest Noz.
Įsimintiniausia viešnagės akimirką laikau tradicinės muzikos ir šokių festivalį Fest-Noz, kitaip – Nakties šventę Reno mieste šiltą gegužės mėnesį. Šios tradicinės, iš valstietiškosios kultūros atkeliavusios šventės, didesnės ar mažesnės, rengiamos dažnai, pakanka sekti pasirinkto miesto renginių tvarkaraštį (tai būtų Renas, Brestas, Dinanas ar bet kuris kitas kiek didesnis). Sudalyvauti bent kartą būtina! Dūdmaišių, fleitų, akordeono ir gitarų skambesys, keltiškas ritmas užburia, o linijiniai šokiai, kurių labai lengva išmokti, įtraukia į beveik apeiginį kultūros ir gyvenimo šventimą: tvirtai susikibusios rankos, dešimtys vienodą taktą trepsinčių pėdų, šviesų mirgesys... O šoka visi: suknelėmis šia proga vilkinčios moterys, barzdoti senučiukai, vyrai, paaugliai ir vaikai. Vis dar negaliu pamiršti jaunos poros, šokusios kartu su kūdikiu, jaukiai tupinčiu nešynėje motinai ant krūtinės. Glaudus ryšys su tradicijomis – nuo lopšio!
 |
| V.Podžiūnaitės nuotr./Žvilgsnis nuo uolos |
Krampouezh.
Niekur kitur Prancūzijoje nerasi tokios daugybės blyninių, nes bretoniški blynai – vienas populiariausių patiekalų. Jie dviejų rūšių: tamsios ir šviesios tešlos, pirmieji nepaprastai sotūs, antrieji skirti desertui. Blynai patiekiami su įvairiausiu įdaru, nuo kumpio ir kepto kiaušinio iki špinatų, o saldieji aptepami šokoladiniu kremu, citrinų sirupu, uogienėmis... Iš alkio po ilgo bastimosi urzgiančius pilvus lepinome jaukioje lauko blyninėje Reno mieste, saulės atokaitoje pūkštant gaiviam vėjui. Kartu su blynais užsisakyk ir bretoniško obuolių sidro, kuriuo bretonai itin didžiuojasi – puikus derinys pietums!
 |
| V.Podžiūnaitės nuotr./Bretoniški blynai |
Patariu: turėti šiltų drabužių pamainą ir lietpaltį, nes bretoniškos vasaros dažnai vėsios ir drėgnos; pasiruošti išleisti nemažai pinigų, nes Bretanėje, kaip ir visoje Prancūzijoje, ganėtinai brangu, ypač kelauti traukiniais (alternatyva – rinktis autobusus, autostopą ar būti pakeleiviu covoiturage.fr, ieškoti nakvynės pas vietinius žmones couchsurfing.org); pasiimti tvirtus batus ilgam vaikščiojimui.
Keliautojau, te nors viena tavo akimirka prieš paliekant Bretanę būna tokia: rask laiko stabtelėti kuriame nors San Malo gynybiniame bokštelyje, ant granito laiptų Dinarde ar ant sienos šalia švyturio San Briake, būtinai kuo aukščiau, būtinai veidu į jūrą ir klausykis Jano Tirseno (Yann Tiersen – be to, jis bretonas!), tik ne įžymiojo Amelijos iš Montmartro garso takelio, o naujausiojo albumo „Dust Lane“. Aprėpk akimis sidabriškai žalio vandens platybes ir leisk sau pajusti, kaip vienas kitą keičiantys švelnūs ir aštresni muzikos tonai, sutikę Lamanšo bangų ošimą bei vėjo ūžesį pakrantės uolose, susilieja į galingą Bretanės balsą, kurį grįžęs į namus tikrai dar bent kartą išgirsi sapne. Tegul tai būna vienas iš tavo kelionės prisiminimų, kurį branginsi. Aš branginu iki šiol.
