Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Svajonių komandiruotė“: Turkijos svetingumas

Autorė Turkijos kurorto pakrantėje
V.Ulevičiūtės nuotr. / Autorė Turkijos kurorto pakrantėje
Šaltinis: 15min
0
A A

Vėlus, lietingas Rugsėjo vakaras. Rankose laikau arbatos puodelį ir žvelgiu pro langą. Šlapias gatves apšviečia mėnulis. Pakeliu akis į dangų – nei vienos žvaigždės, tik pilnatis. Kambaryje tyliai grojanti muzika nejučia priverčia mintimis grįžti į patį vidurvasarį.

Palmės, pasakiško žydrumo jūra, kalnuotas kraštovaizdis, pėdas deginantis smėlis, plačios šypsenos, kaitri saulė – viskas telpa į vieną žodį „Turkija“. Čia laikas sustoja ilgam. Turbūt nesuklysiu pasakius, kad tai šalis „be problemų“ . Juk tai pačių turkų žodžiai, kuriuos vartoja gana dažnai. Kaip bebūtų keista, šioje šalyje vyrauja daug skirtingų kraštutinumų, esančių visai šalia vienas kito, kuriuos turbūt kiekvienas sugebės pastebėti. Visi žino, kad Turkija – tiltas, jungiantis Europą ir Aziją. Taigi čia susipina dvi religijos: krikščionybė ir islamas. Tai civilizuota, šiuolaikiška, bet kartu ir „laukinė“ šalis.

V.Ulevičiūtės nuotr./Turkijos kraatovaizdis
V.Ulevičiūtės nuotr./Turkijos kraštovaizdis

Kaip diena keičia naktį, taip Turkijoje pamaldus gyvenimas mainosi su audringu šių dienų naktiniu gyvenimu. Skurdžios, įvairia augmenija nepasižyminčios lygumos už keliasdešimties kilometrų virsta žaliais, neapsakomo didumo kalnais. Na, o patriotiškumo ir svetingumo iš turkų galėtume pasimokyti ir mes, lietuviai. Vietiniai gyventojai ne tik labai gerbia savo šalį ir visų Turkijos gyventojų tėvu laikomą Turkijos Respublikos įkūrėją Mustafą Kemalį Atatiurką, bet ir pratina savo vaikus prie pagarbos šaliai. Jau septynmečiai vaikai savo mokyklose  rytais gieda valstybinį himną.

Kad ir kaip atrodytų neįprasta, tačiau tik čia, būdami neapsakomai svetingi turkai, pasiūlys rankas atgaivinti nuostabų aromatą skleidžiančiu vandeniu, nesvarbu kur bebūtum – parduotuvėj, restorane ar autobuse ilgų kelionių metu.  Nereikėtų nustebti ir sulaukus kvietimo kartu išgerti jų  tradicinės turkiškos arba obuolių arbatos, vaikščiojant po parduotuves. Visai nesvarbu, kad nėra jokių planų kažką pirkti, juk svarbiausia bendravimas!

V.Ulevičiūtės nuotr./Vienas ia Turkijos amfiteatrų
V.Ulevičiūtės nuotr./Vienas iš Turkijos amfiteatrų

Turkai – svetingi, vaišingi ir gerbiantys savo šalį žmonės, todėl jei vykstantys ten atostogauti turistai išmoks bent keletą frazių pasakyti turkiškai, jiems visos durys bus atviros! Žinoma, kaip ir visur, taip ir šioje šalyje pasitaiko vagių, todėl nereikėtų pamiršti saugoti savo daiktus. Turkiškos pirtys, Pamukalė, Kapadokija – tai vietos, kurių negalima neaplankyti. Vaizdas, kurį ten galima išvysti, užburia ir įkvėpia visiems ateinantiems metams. Na, o turkiška virtuvė ir jos įvairovė garsėja visame pasaulyje. Būtų nuodėmė neparagauti tradicinio turkiško maisto ir vietinės gamybos saldainių, kurių skonis dar ilgai išliks atmintyje!

V.Ulevičiūtės nuotr./`alia milžiniako kaktuso
V.Ulevičiūtės nuotr./Šalia milžiniško kaktusu

Turbūt niekada nepamiršiu vieno linksmo įvykio prie kurio taip pat prisidėjo tas ypatingas turkų svetingumas ir draugiškumas. Įprastą atostogų Turkijoje rytą, pažadinus kaitriems, pro langą šviečiantiems saulės spinduliams, pramerkiau akis. Pirmiausia žvilgsnis sustojo ties balkono turėklais. „Lyg ir viskas gerai, bet kažko trūksta“ – pamaniau. Staiga prisiminiau, kad praeitos dienos vakare ten pakabinau rankšluostį ir palikau jį kabėti visai nakčiai. Pati nepajutau kaip per sekundę atsidūriau balkone ir su didele nuostaba žiūrėjau į savo rankšluostį, kabantį ant medžio. Išbėgau į lauką, turėdama viltį, kad aš pati jį  pasiimsiu be didelio vargo ir tuoj pat grįšiu į kambarį ruoštis kiekvieną rytą taip laukiamiems pusryčiams. Deja, pažvelgus į rankšluostį iš apačios, visos viltys dingo. Jis buvo tiesiog per aukštai. Jau buvau bepradedanti regzti žodžius savo mintyse, kurie paaiškintų apie šią situaciją registratūroje dirbančiam vaikinukui, bet pro šalį ėjęs viešbučio darbuotojas pamatė viską pirmas. Nespėjau net pasisveikinti, kai jis jau su iš kažkur pasiimtu pagaliu mosikavo palei medžio šakas, bandydamas pasiekti rankšluostį. Deja, tai nepadėjo, o tik atkreipė vaikinuko iš registratūros dėmesį, kurio ir būčiau prašius pagalbos. Netrukus jis taip pat stovėjo prie mūsų ir kupinas entuziazmo bei vilčių pasiekti rankšluostį, pradėjo lipti į medį. Virtuvės šefas jam bandė kažką sakyti, o aš, matydama, kad ir jaunojo turko bandymas čia nelabai padės, jau norėjau padėkoti už pagalbą, palikdama savo rankšluostį jiems kaip prisiminimą nuo manęs. Tačiau nespėjau nieko pasakyti, nes šalia savęs pamačiau du barmenus, kurie taip pat neliko nepastebėję mūsų  nedidelio susirinkimo. Kaip sakoma – trečias kartas nemeluoja. Būtent tai ir įrodė į pagalbą atskubėję baro darbuotojai. Nereikėjo ilgai laukti kol jie atsinešė kopėčias ir vis dėl to išgelbėjo mano rankšluostį nuo rizikos likti ant medžio visam laikui. Tik deja, mano noras nesukelti viešbučio darbuotojams vargo, taip ir liko neišsipildęs.

Staiga man už nugaros sumurkia katinas ir nutraukia mano mintis. Grįžtu į realybę, jau vėlu. Baigiu gert arbatą, išjungiu muziką ir ruošiuosi miegui. O į langą monotoniškai barbenantys lašai pamažu audžia vienintelę mintį galvoje – „Aš dar ten grįšiu!”.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje