Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Svajonių komandiruotė“: Turkija visai kitu kampu

Pasakojimo autorė Turkijoje
M.Misiukaitės nuotr. / Pasakojimo autorė Turkijoje
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Reikia... Reikia kažko naujo ir nepatirto... Tad susikroviau lagaminą ir nusprendžiau trumpam pabėgti iš Lietuvos. Ne turistiniais, ne poilsiniais, o kilniais tikslais. Nusprendžiau savanoriauti ir pasitaikius puikiai progai bei įdomiam projektui kėliau sparnus ir išskridau Ten, į Turkiją, kitokią Turkiją. Trys mėnesiai šalies pietryčiuose. Kultūra, žmonės, naujos patirtys, kelionės po šalį ir jos regionus, svajonės, išgirstos istorijos, išmoktos gyvenimo pamokos...

Laikas, praleistas Ten ir Tada, toje kitokioje Turkijoje, privertė atverti akis plačiau, matyti ryškiau, išgirsti aiškiau. Spalvos, šypsenos ir garsai, nuostaba ir pasigėrėjimas buvo nuolatiniai mano palydovai. Miesto pavadinimas, kuriame gyvenau, visiems europiečiams sukelia šypseną – Batman.

Lyginant su visa Turkija, Batmanas – labai mažas ir jaunas miestas, įkurtas 1955 m., turintis tik 246 700 gyventojų ir besiverčiantis nafta. Išsidėstęs pietryčių Anatolijos regione netoli Sirijos, Irako sienų. Man Batman‘as yra vieta, kurioje gyvenau, dirbau, mokiausi, pažinau ir įsimylėjau šią šalį. 

M.Misiukaitės nuotr./Saulėlydis Turkijoje
M.Misiukaitės nuotr./Saulėlydis Turkijoje

Turkijoje vyraujanti religija yra islamas. Alacho vardas suskamba melodingu kvietimu iš dangų siekiančių minaretų 5 kartus per dieną. Turkijoje religija yra gyvenimas. Išgyventas Ramadan mėnuo (kai slapčia su mažiau tikinčiais žmonėmis valgydavome arbūzus, sūrį, duoną bei gerdavome coca-cola arba yellow cola, kitaip dar vietos žmonių vadinamą fantą) paliko neišdildomų įspūdžių, o „Bayramlar“ šventė pasibaigus pasninkavimo mėnesiui padėjo suprasti, kaip musulmonai moka džiaugtis, dalintis ir mėgautis gyvenimu.

Tačiau ne viskas auksas, kas auksu tviska. Alinantis karštis, dulkės, miegas balkone ant grindų,

M.Misiukaitės nuotr./Minaretai
M.Misiukaitės nuotr./Minaretai

tarakonai, dingstantis vanduo, kai jo labiausiai reikia, daugkartinis muedzino šauksmas maldai, nuolatiniai susitikimai su vietos „aukšto rango valdžia“, tie patys klausimai „ką čia darai?“, „kodėl?, „iš kur tu?“, žmonės, stebintys kiekvieną tavo žingsnį, įkvėpimą, žvilgsnį... akimirką pasijunti ateiviu. Bet tik akimirką. Nes paskui supranti, koks visgi tas kraštas įdomus, pulsuojantis, gyvas, kokie paslaugūs, bendraujantys, smalsūs, šilti žmonės. Galėčiau vardinti ir vardinti savo įspūdžius, kurie vis dar mano mintyse ir širdyje, tačiau ne vien tik čia slypi patirti nepakartojami įspūdžiai.  Daug smagių emocijų, įspūdžių bei nuostabos sukėlė viena savaitgalinė kelionė į kurdų kaimą.

Vien jos pradžia buvo įspūdinga – „dolmuš‘u“ vadinamas mikroautobusas, lekiantis milžinišku greičiu serpantininiais keliais, muzika užgožia variklio garsą, tigrinis salonas ir tuntas moterų su vaikais bei daugybe maišų. Staiga – stabtelėjimas. Pro atvertas duris pasirodo besišypsančios vietinės moterytės su glėbiu agurkų, ką tik priskintų iš lauko. Duoda kiekvienam, mums – net po kelis, ir dar po kelis, ir dar... kad kelelis nedulkėtų. Šypteli, paglosto plaukus, uždaro duris ir kelionė tęsiasi. O tu lieki sėdėti su kaupu agurkų ant plačių turkiškų kelnių bei su nuostaba veide. Kyla vienintelė mintis: kas manęs laukia toliau? Įspūdingi vaizdai keičia vieni kitus. Pravažiuojame pro 2000 metų senumo miestą Hasankeyf – tai kurdų ir arabų urvų miestas, pakerintis vaizdais, užgniaužiantis kvapą sava istorija bei atmosfera. Čia teka Tigrio upė, simbolizuojanti 28 civilizacijų ištakas.

Atvykus į kaimą ir vos išlipus pro duris, staiga apspinta būrys lakstančių vaikų, šunų ir vištų. Turkai ir kurdai gyvena gana paprastai. Galima pamatyti daug drovių moterų ir nuolat arbatą gurkšnojančių vyrų. Ypač paplitusi gyvulininkystė – avių ir ožkų  galima išvysti net didmiesčių gatvėse. Kaimo namai – moliniai, lubos – iš šakų. Stebiesi, aikčioji viduje, bet išore to neparodai, kad neįžeistum žmonių. Sustoji akimirkai, apsidairai ir supranti, kad žmonės turi tiek mažai, nėra sugadinti vartotojiškumo, bet yra tokie laimingi, dėkojantys Dievui už kiekvieną akimirką.

M.Misiukaitės nuotr./Iavykus į gamtą
M.Misiukaitės nuotr./Išvykus į gamtą

Paskui vakare, sėdamės ant grindų – vakarienė paruošta. Vakarieniauja visa šeimyna-artimiausi žmonės, draugai, kaimynai. Palinkime vieni kitiems skanaus ir pradedame valgyti... Iki prasidėjus keistiems čepsėjimo garsams iš moterų lūpų. Pirmoji pamoka atvykėlei – valgyti ten reikia iš vieno dubenėlio su šalia sėdinčiu asmeniu, nereikia krauti visko į lėkštę, kaip kad mes esame įpratę. Gėdos akimirka. Bet žmonių šypsenos padeda greitai užsimiršti. Širdis pasiutusiai džiaugiasi dar nepatirtomis emocijomis, o paskui – miegas.

Kitos dienos ankstyvą rytą, saulei auštant, iškeliavome į laukus – ant arkliuko, pakaitomis: senolė, du maži vaikai, berniukas ir mes, trys europietės paklydėlės. Pakeliui sutinkame vyrą, jojantį ant asilo, traukiančio vežimą, prikrautą šieno ir įvairių lauko gėrybių. Laikas praleistas laukuose buvo nepakartojamas – saulėgrąžų laukai, kalnai, vynuogių ir migdolų medžiai, o tu sėdi ant žemės, valgai duoną su vynuogėmis, užsigeri vandeniu ir mėgaujiesi natūralumu: kylančia saule, gamta, kuria besigrožėdamas kartais pamiršti įkvėpti.

M.Misiukaitės nuotr./Iavyka į gamtą
M.Misiukaitės nuotr./Išvyka į gamtą

Grįžus namo, šeimininkas liepia tučtuojau atskubėti į lauką, įmesti sausų svogūno lupenų ir paklausyti, kaip jos degant traška. Kodėl? Kad „bloga akis“ nebūtų nužiūrėjusi ir nelaimės neapsėstų. Pasirodo, sutiktas senolis tame kaime vadinamas „blogąja akimi“, pritraukiančia kaimo žmonėms įvairių bėdų. Po tokio keisto ritualo, kiek keliančio šypseną, bet ir pagarbą jiems, keliaujame į virtuvę. Moterys gamina maistą, vyrai – mėgaujasi arbata ir laukia saulės laidos. Tokia jų kasdienybė, visiems priimtina ir paprasta.

Čia tik viena mažytė istorija, o jų buvo daugybė. Vienos ilgam įsirėžė į atmintį, kitos kiek užsimiršo. Tačiau Ta Turkija ilgam išliks manyje, kupina paslaptingumo, atradimų. Trys buvimo mėnesiai Ten leido pačiupinėti, užuosti šalį stipriau, susipažinti artimiau, patirti visko kiek įmanoma daugiau.

M.Misiukaitės nuotr./Turkiaki prieskoniai
M.Misiukaitės nuotr./Turkiški prieskoniai

Visiems žmonėms, vykstantiems į Turkiją, o ypač į netradicines vietas, patarčiau pamiršti įprastą komfortą. Šis žodis Ten įgauna visiškai kitokią prasmę. Ten Jūsų laukia mečečių ir minaretų šalis, kupina ryškių spalvų ir nosį kutenančių kvapų, saldžių skanėstų; prekiautojų ir pirkėjų; svaiginančio gamtovaizdžio ir  nuostabaus oro visus metus... Apsiginkluokite šypsenomis, fotoaparatu, kantrybe ir dideliu noru dalintis patirtimi, istorijomis, teigiamomis emocijomis ir šiluma. Prieš išvykstant į šią spalvingą šalį, nors truputėlį susipažinkite su jos kultūra, papročiais, tradicijomis, religija. Nes gyvenant tarp musulmonų supranti, kad religijos daroma įtaka juntama kiekviename žingsnyje: nuo griežtų aprangos taisyklių iki kavinių lankytojų apribojimų, nuo sveikinimosi papročių iki namų statybų principų ir t.t. Visas gyvenimas reguliuojamas daugybe, dažnai sunkiai mums suvokiamų ir pastebimų taisyklių bei nuostatų. Ten nuvykę jauskitės kaip namie, bet nepamirškite, kad esate svečiuose.

Ryškiai geltona (saulės), švelniai ruda (arbatos) ir mėlyna (dangaus) spalvos – tai spalvos, kurios lydės Jūsų kelionę per kitokią Turkiją.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje