Pirmas įspūdis
 |
| V.Baranauskienės nuotr./Eifelis naktį |
SMS šeimynai: „Bonjour. Mes jau riedam per Prancūziją. Tik įvažiavus dangus nušvito, šviečia saulė, kurios nuo kelionės pradžios nemačiau. Vairuotojas žada, kad vidurnaktį būsim Paryžiuj.“
Ir iš tikrųjų, į Paryžių įvažiavome vidurnaktį. Galiu drąsiai pasakyti, kad naktis-geriausias metas pirmai pažinčiai su miestu. Visi bendrakeleiviai nubudo iš snaudulio ir puolė prie autobuso langų žiūrėti, kaip gi atrodo tas daugelio dievinamas didmiestis. Prisipažinsiu, pirmas įspūdis apsvaigina, kaip ir pirmasis prancūziškas bučinys. Sena, Luvras, minios žmonių ir Jis... Didingas, tvirtas, spindintis... Eifelis...
Palieku lagaminą viešbutyje ir, vis dar pakylėta įspūdingų vaizdų, skubu į gatvę įkvėpt gaivaus naktinio oro. Deja, turkas, dirbantis viešbučio registratūroje įspėja, kad pirmą valandą nakties užrakina duris, gulasi miegoti ir iki ryto tikrai nesikels įsileisti naktinėjančių turistų. Ką gi, turiu 10 minučių, per kurias nubėgu iki Senos ir, nespėjusi apsidairyti, lekiu atgal, nes bijau, kad turko nervai stiprūs ir miega jis kietai...
Dozė meno, kvepalų ir nedžiuginantis radinys po lova
SMS mamai: “Naktį Paryžius įspūdingas! Iš pat ryto važiavome metro į Luvrą. Daug ėjimo, dydis ir didybė nerealūs. Dieną buvo +33. Kvepalų muziejuje persiuosčiau kvepalų, po to pasijaučiau klaikiai-prasidėjo migrena. Vakare plaukėm Sena. Viešbutis baisus, bet pro langą matosi Eifelio bokštas.”
Chaotiška? Na, bet apie viską iš eilės. Rytą metro pajudame link Luvro. Beje, patarimai saugotis vagių
 |
| V.Baranauskienės nuotr./Luvro piramidė iš vidaus |
metro dalijami tikrai ne veltui. Pastebėjome, kaip du vyrukai mus atidžiai stebi ir tikrai ne iš susidomėjimo mumis, o greičiau mūsų rankinių turiniu.
Ryte žmonių gatvėse dar nedaug, karštis dar nevargina. Į visus muziejus geriausia eiti prieš jų atidarymą – ir prie bilietų, ir prie ekspozicijų mažiau žmonių.
Luvre pasiimu planelį ir praktiškai bėgte (turiu tik dvi valandas) pasileidžiu link garsiausių eksponatų. Šiam didingam muziejui reiktų paskirti ištisą dieną, kad galėtumei neskubėdamas, su audiogido pagalba apžiūrėti bent jau įžymiausius darbus.
Sekantis lankytinas objektas-skambiai pavadintas „Kvepalų muziejų“. Man jis pasirodė tik gerai „išsuktas“ komercinis objektas. Ten dirbančios merginos trumpai papasakoja apie kvepalų gamybą, parodo porą salių, kur nieko naujo ar netikėto nesužinai ir nepamatai. Bet svarbiausia salė čia-prekybos. Savaime suprantama – turbūt kiekviena moteris nori parsivežti kvepalų iš Prancūzijos.
Vakare plaukiu Senos upe ir stebiu, kaip krantinėse susirinkę šimtai žmonių palydi dieną gurkšnodami vyną, bendraudami, moja praplaukiantiems turistams ir džiaugsmingai šūkteli, jei ir šie jiems atsako tuo pačiu. Pagalvoju, kuo toks elgesys baigtųsi prisėdus Neries pakrantėje...
Užvaldyta gerų emocijų dar pasivaikštau prie Eifelio ir grįžtu į viešbutį, kuris irgi vertas kelių sakinių. Vienintelis viešbučio privalumas – jis netoli Eifelio ir metro stotelės. O štai žiurkių nuodai po lova ir tarakonai nuteikia ne itin smagiai... Nuotraukos internete visiškai neatspindi skurdžios šio viešbučio realybės ir antisanitarinių sąlygų, tad renkantis viešbutį geriau remtis atsiliepimais virtualioje erdvėje.
Paskutinė įspūdžių kupina diena ir nepamirštamas vakaras
D'Orsay muziejus plotu tik šiek tiek mažesnis už Luvrą, bet paliko man jaukumo įspūdį, kas reta tokiuose erdviuose pastatuose. Nereikėjo skubėti, tad galėjau daugiau laiko skirti ekspozicijai, kuri mane sužavėjo. Buvo keletas paveikslų, prie kurių grįžau po kelis kartus, nes kažkas magiško vis traukdavo atgal.
 |
| V.Baranauskienės nuotr./Pokylių salė Luvre |
Keistokai skamba pavadinimas „Invalidų rūmai“. Šių rūmų bažnyčioje yra itin prancūzų garbinamo imperatoriaus Napoleono kapas. O pačiuose rūmuose įrengtas Karo ir artilerijos muziejus. Jame kaip tik vyko antimilitaristinių fotografijų paroda, kuri “supurtė” mane lyg elektros srovė... Suprantu, kodėl močiutė, pasiguodusi, kad pensija maža, o valdžia bloga, po atodūsio visgi priduria: „Na, bet svarbiausia, kad karo nebūtų...“
Išėjus jau neerzina bėgantys iš paskos ir įkyriai suvenyrus siūlantys juodaodžiai (kurių būriai bazuojasi šalia visų lankomų Paryžiaus objektų). Matyt, įvaldžiau bendravimo su jais taktiką. „Ačiū, bet man nereikia“,- ir einu tolyn. Tiesa, jei kas nori įsigyti jų siūlomų niekučių – drąsiai derėkitės, nekreipdami dėmesio į jų šūksnius „Sabotaž!“. Kai kurie kainą sumažina ir penkis kartus.
Muziejuje užplūdusi slogi nuotaika išgena ieškoti kažko teigiamo ir šviesaus. Netoliese esančiame spalvingame sode prisėdu ant suoliuko, ir stebėdamasi bandau suprasti – kodėl gėlynuose tarp spalvingų žiedų prancūzai sodina krapus?..
SMS šeimynai: „Mėgstu pasivaikščiot viena po nepažystamą miestą. Tada ryškiausiai jį pajaučiu. Šiandien taip pat karšta, kaip ir vakar, tik debesų daugiau. Lankėm d'Orsay muziejų, Invalidų rūmus. Važiuosim į Monmartrą. Paskutinis vakaras Paryžiuj, reikia atsidžiaugt.“
 |
| V.Baranauskienės nuotr./Nuo Monmartro kalvos |
Vakare susirenkame bendrakeleivių grupelė ir patraukiame į Monmartrą. Šviečia Mulen Ružo malūnas, prie kurio stovi didžiulė ten norinčiųjų patekti eilė. Kavinėse vakaroja daugiausia prancūzai. Matyt, turistai mieliau „okupuoja“ centrinius rajonus.
 |
| V.Baranauskienės nuotr./Garsusis kabaretas |
O mes kylam į Monmartro kalvą. Begalė laiptelių, raumenukams darbo tikrai užtenka. Užlipus prie Šventosios širdies bazilikos, atsivėręs vaizdas pakylėja dar aukščiau. Imdami pavyzdį iš čia susirinkusių, sėdam tiesiog ant laiptų, gurkšnojam vyną, liejasi istorijos, kelionės įspūdžiai... Aplinkui begalė žmonių, tačiau nėra jokios suirutės, tik malonumas būti, bendrauti, džiaugtis... Ir tomis akimirkomis suprantu, kad čia ir yra ta vieta, kurios vaizdinys visada iškils prieš akis, kai išgirsiu žodį „Paryžius“. Mano Paryžius – tai švytintis kilimas po kojomis, mieli žmonės šalia, šiltas bendravimas ir palaima, kad esi dabar ir čia...
Būtinai dar grįšiu į šį miestą. Juk liko neaplankytas Defansas, Triumfo arka, nepasivaikščiojau Eliziejaus laukais. Norėčiau, kad Monmartro aikštėje dailininkas nutapytų mano paveikslą. Ir dar – man smagu, kai į mane kreipiasi „madam“...
