15min.lt skaitytojams – Aivaro Sajaus pasakojimas. Alpinistas šią savaitę turėtų grįžti į Lietuvą.
„Kalnai Nepalo Himalajuose yra labai atokūs. Teko penkias dienas lipti į viršų norint prieiti prie Ama Dablam papėdės. Pradžia gero nežadėjo, atėjau į bazinę stovyklą su ausies uždegimu, skaudančia gerkle, ir aukšta temperatūra. Praleidęs porą dienų bazinėje stovykloje pasijutau geriau. Aklimatizacijai nutariau užkopti ir naktį praleisti pirmoje stovykloje kuri yra beveik 6000 metrų aukštyje.
Užlipęs pasijutau lyg būčiau traukinio partrenktas: galva plyšo iš skausmo ir be perstojo kosėjau. Atkentėjęs gan ūmius aukščio ligos simptomus, ryte leidausi atgal į bazinę stovyklą kur praleidau sekančias dvi dienas. Bazinėje stovykloje laiką leidau su penkių italų komanda iš kurių, tiesa, tik trys pasiekė viršūnę.
Pastoviai juokaudavome ir tapome gan gerais draugais. Po dviejų dienų jaučiausi gan gerai. Oru prognozė taip pat buvo palanki kopimui. Vėl pajudėjau į viršų. Kiek nerimaudamas dėl tinkamos aklimatizacijos pirmą naktį nutariau praleisti vidutinėje stovykloje, tarp bazinės ir pirmos.
Antra dieną vėl užlipau į pirmą stovyklą. Nuo jos iki viršūnės kopimas uola ir ledu gan techniškai sudėtingas. šį kartą 6000 metrų aukštyje jaučiausi gan neblogai. Galvą šiek tiek skaudėjo, bet tokiame aukštyje yra normalu.
Sekančią dieną pasiekiau ir antrą stovyklą, kurios vieta labai įspūdinga – ant uolos viršūnės, kur vietos – vos keletui palapinių. Trečia stovykla – gan pavojingoje vietoje – žemiau kabančio ledo. 2006-aisiais metais daliai šio ledo atlūžus ir sukėlus sniego griūtį, žuvo šeši alpinistai.
Kalbant apie nelaimes, praėjusių metų lapkritį, gelbėdamas du japonų alpinistus papuolusius į bėdą, sudužo malūnsparnis, abu pilotai žuvo.
Lapkričio 10-a dieną praleidęs bemiegę naktį (tokiame aukštyje mažai kam pavyksta užmigti) trečioje stovykloje po maždaug penkių valandų kopimo, pasiekiau kalno viršūnę 6856 metrų aukštyje.
Praleidęs apie pusvalandį viršūnėje, pradėjau leistis tiesiai į antrą stovyklą. Nusileidau apie 19 val. visiškoje tamsoje po keturiolikos valandų kopimo ir leidimosi uolom ir ledu visiškai išsekęs.
Galbūt vienas tos dienos labiau įsimintinas nemalonus lipimo epizodas įvyko leidžiantis virve, kada kojai įsipynus į šalimais surištas virves su sunkia kuprine ant pečių, apsisukau galva į apačią virš kokios 1000 metrų prarajos.
Gerai, kad gan greitai pavyko išsipainiot ir išsitiesint, taipogi buvau užsirišęs auto bloką. Jei ne jis, galbūt būčiau ir nučiuožęs virve į apačią su liūdnom pasekmėm. Sekančią dieną kiek pamiegojęs ir atgavęs jėgas nusileidau į bazinę stovyklą kur buvau šiltai sutiktas draugų italu.
Kopimas į Ama Dablam ir vaizdai paliko gan didelį įspūdį. Techniškai sudėtingas kopimas į kalnus mane vilioja labiau negu paprastas žygiavimas į kalno viršūnę. Net įdomiau už Everestą, į kurį žygiuoja eilės žmonių, dauguma kurių, neturi jokios alpinizmo patirties. Nors labai gerbiu ir tuos žmones nes ir užkopti į Everestą nėra zuikio dainos.
Kitą pavasarį jei viskas susiklostys sėkmingai, planuoju užlipti į Kanchanjunga – Nepalo Himalajuose.
Laipiot pradėjau maždaug prieš dešimtį metų atvykęs studijuot į Kaliforniją, JAV, kur baigiau bakalauro ir magistro studijas.
Studijavau šiaurės Kalifornijoje netoli vienos žymiausių pasaulyje laipiojimo uolom vietų Yosemite nacionalinio parko.
Ten daugumoje ir laipiojau. Laipiojau taip pat ir į vietines Sierra Nevada kalnų viršūnes. Prieš kopimą į Ama Dablam Nepalo Himalajuose, dvi savaites praleidau Aliaskoje“.
