Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 15d. 13:02

Akimirka, pakeitusi V.Slavicko gyvenimą: veriantis skausmas, akistata su skriaudėju ir nedužusi viltis

Vaidas Slavickas
nuotr. Sauliaus Čirbos ir Vytauto Kuralavičiaus / Vaidas Slavickas

Vaidas Slavickas trečiadienio vakarą spaudė rankas komandos draugams ir Marijampolės „Sūduvos“ darbuotojams ARVI stadione. Ramentais pasiramstydamas jis lėtai, bet su šypsena veide traukė iš procedūrų kambario. Netrukus futbolininkas prisėdo ant atsarginių suolo, nuo kurio po 24 valandų jo komandos draugai kils į kovą su Tel Avivo „Maccabi“, ir išskirtiniame interviu 15min prisiminė tą nelemtą akimirką, prieš mėnesį pakeitusią jo gyvenimą.

Skausmas, skausmas, skausmas...

Liepos 16-oji. Belgradas. Rungtynės „Crvena Zvezda“ – Marijampolės „Sūduva“. 59-oji minutė.

V.Slavickas priima perdavimą, tačiau jį tuojau ištiestomis kojomis nušienauja serbas Marko Gobeljičius.

„Paspiriu kamuolį, nusileidžiu ir matau, kad jau atvažiuoja lokomotyvas į mane, – prisiminė V.Slavickas. – Buvau visu svoriu nusileidęs ant vienos kojos ir neturėjau kur dingti.“

Futbolininkas pasakojo, kad situaciją apsunkino ir naujai Belgrado stadione patiesta veja.

„Ji neišsineša. Pavyzdžiui, pas mus Marijampolėje po tokių čiuožimų išsineša velėna, o ten kaip betonas. Aš koją pastačiau... Ir laužė. Tai vat ir viskas“, – pasakojo V.Slavickas.

Sauliaus Čirbos nuotr./Vaidas Slavickas
Sauliaus Čirbos nuotr./Vaidas Slavickas

Nereikėjo daug laiko, kad futbolininkas suprastų, kas nutiko. Per blauzdą pakrypusi koja ir begalinis skausmas viską pasakė – lūžę du blauzdos kaulai.

Prie V.Slavicko kaipmat pribėgo „Sūduvos“ gydytojas Nerijus Stepanauskas.

„Nerka, kiek? Kiek laiko?“ – apie gydymo trukmę iškart klausė V.Slavickas, bet išgirdo atsakymą, kad galvoti šiuo metu reikėtų apie kiek kitus dalykus.

Netrukus V.Slavickas su N.Stepanausku greitosios pagalbos automobiliu jau vyko į Belgrado ligoninę, tačiau ši kelionė buvo itin skausminga.

Sauliaus Čirbos nuotr./Vaidas Slavickas
Sauliaus Čirbos nuotr./Vaidas Slavickas

„Kiekviena duobė – mano riksmas. Nerijus laiko koją, nežino, kaip ją geriau laikyt“, – pasakojo V.Slavickas ir pridūrė, kad jau greitosios automobilyje jis palankstė kojos pirštus, o tai buvo geros naujienos – bent nervai nėra užspausti.

Kiekviena duobė – mano riksmas

Kita stotelė – priimamasis. „O tada prasidėjo linksmybės, – prisiminęs net nusijuokė V.Slavickas. – Pradėjo koją atstatinėti. Dar kartą tą patį skausmą išgyvenau.“

Nelengva tada buvo ne tik nukentėjusiajam. Keturi vyrai laikė V.Slavicką, o moteris medikė atstatinėjo lūžusią koją ir visa tai buvo daroma be nuskausminamųjų.

Prakaito išpiltas V.Slavickas iš skausmo ir streso rėkė visa gerkle, kol koją galiausiai atlaužė.

Tada buvo padaryta rentgeno nuotrauka, bet po šios procedūros V.Slavickas pamatė, kad jį vėl veža į jau pažįstamą kabinetą – tą patį, kuriame neseniai koja buvo atstatinėjama.

„Ką darysit?“ – paklausė futbolininkas.

„Dar kartą reikia, truputį ne taip atstatėm“, – atsakė gydytojas.

Bet V.Slavickas nesutiko. Jis nebegalėjo dar kartą kęsti tokio skausmo, o gydytojai prieš jo valią procedūros neatliko. „Negalėjau daugiau ištverti. Didžiausiam priešui to nelinkėčiau“, – prisiminė marijampolietis.

Negalėjau daugiau ištverti. Didžiausiam priešui to nelinkėčiau

Naktis buvo bemiegė. Nors nuskausminamųjų V.Slavickas gavo, jie užmigti nepadėjo, o jau kitą rytą jam buvo atlikta operacija.

Naktį be miego teko iškęsti ir V.Slavicko žmonai Ievai. Ji rungtynes stebėjo su draugais, tačiau išvydusi kraupią vyro traumą iškart išvažiavo namo.

Kai I.Slavickienė paskambino į N.Stepanausko telefoną, V.Slavickas jau buvo ligoninėje. Tai buvo emocingas pokalbis.

„Nieko, sulaužė, viskas negerai“, – tokius vyro žodžius išgirdo apsiašarojusi I.Slavickienė, tačiau V.Slavickas greitai nuramino žmoną patikindamas, kad viskas išsispręs, o jis pasveiks ir toliau galės sportuoti.

„Sakiau, kad būtų rami, bet ji labai išgyveno, nemiegojo ilgai naktimis, – prisiminė V.Slavickas. – Aš Serbijoje, ji čia. Ji norėjo atvažiuoti, aš neleidau. Sakiau, kad būtų su dukra ir kad viskas susitvarkys.“

Malonūs svečiai ir nejauki akistata

„Atrodė, kad būsiu toks vienišas, juk kas man padės tam Belgrade...“, – iš pradžių galvojo futbolininkas, bet palaikymas buvo milžiniškas.

Jam vienas po kito skriejo linkėjimai iš Lietuvos, V.Slavicko aplankyti atvyko ir Belgrade dirbantys lietuviai, ir buvę bendražygiai aikštelėje, taip pat labai padėjo lietuvė seselė, dirbusi ligoninėje.

„Buvau nustebęs. Daug lankytojų“, – šypsojosi futbolininkas.

Į palatą žengė ir buvęs bendražygis aikštėje Marko Andželkovičius, rungtyniavęs „Sūduvoje“ 2014-aisiais. Aplankyti buvusį komandos draugą planavo ir Admiras Kecapas, gynęs Marijampolės klubo garbę 2015–16 metais, tačiau jam sukliudė kiek per didelis atstumas ir treniruotės klube.

Anksčiau „Sūduvą“ treniravęs Aleksandras Veselinovičius taip pat buvo užsidegęs aplankyti V.Slavicką, tačiau nespėjo: „Jis pirmadienį sakė, kad atvažiuoja, o aš sekmadienį jau buvau parskridęs į Lietuvą, tai liepiau nevažiuoti, nes tik lovą būtų radęs.“

fksuduva.lt nuotr./Aleksandaras Veselinovičius
fksuduva.lt nuotr./Aleksandaras Veselinovičius

Vis tik vienas vizitas buvo kitoks – ne toks malonus, mat palatoje pasirodė pats koją V.Slavickui sulaužęs M.Gobeljičius. Jį lydėjo „Crvena Zvezda“ klubo generalinis direktorius Zvezdanas Terzičius ir sporto direktorius Mitaras Mrkela.

Sūduvietis prisiminė akistatą su savo skriaudėju. Serbas atsiprašė ir prasitarė, kad jam yra sunku kalbėti. „Tai nekalbėk“, – atsakė V.Slavickas bei pridūrė, kad nuotaikos tuo metu tikrai nebuvo. O ir pats M.Gobeljičius atrodė gan išbalęs.

Daugiau V.Slavickas kalbėjosi su „Crvena Zvezda“ sporto direktoriumi Mitaru Mrkela. Vienas klubo vadovų pasiteiravo, kuo gali padėti lietuviui.

nuotr. „Crvena Zvezda“/Belgrado „Crvena Zvezda“ atstovai ligoninėje aplankė Vaidą Slavicką
nuotr. „Crvena Zvezda“/Belgrado „Crvena Zvezda“ atstovai ligoninėje aplankė Vaidą Slavicką

„Kuo jūs man galit padėt, jau dabar man niekas nepadės“, – savo atsakymą prisiminė V.Slavickas.

Bet M.Mrkela turėjo gan neblogą pasiūlymą – užsakomąjį skrydį į Lietuvą. „Valio, užsakom, – sureagavo lietuvis. – Nes planas buvo važiuot 20 valandų automobiliu ir ten purtytis. Ta kelionė man būtų kančia. Jie sumokėjo už lėktuvą, už visas paslaugas ir parskridau čia. Po valandos ir 40-ties minučių jau buvau namie. Super. Iš tos pusės labai solidžiai pasielgė „Crvena Zvezda“.

M.Gobeljičius, kuris buvo nubaustas vienerių rungtynių diskvalifikacija, dar ir dabar kartais parašo V.Slavickui, pasidomi, kaip jis laikosi.

„O kaip aš? Negerai. Chebra žaidžia, istorinės rungtynės, stadionas pilnas, o aš negaliu niekuo padėt. Sunku. Nėra taip, kad nekenčiu aš jo. Apie jį kalba, kad jis nėra labai švarus žaidėjas. Patys „Zvezdos“ sirgaliai kitą dieną po rungtynių jį skalpavo, prašė, kad jį išmestų iš komandos. Bet žaidžia laimingai va“, – apie santykį su M.Gobeljičiumi pasakojo V.Slavickas.

Chebra žaidžia, istorinės rungtynės, stadionas pilnas, o aš negaliu niekuo padėt. Sunku

Ir jei serbo žinutės futbolininkui gerų emocijų nekelia, tai kitų žmonių palaikymas jį stumia į priekį. Štai prieš Europos lygos rungtynes su „Tre Penne“ visi „Sūduvos“ žaidėjai apsirengė marškinėlius, ant kurių buvo užrašyta „Mes su tavimi, Vaidai“.

„Taip, labai, – paklaustas, ar iš tikro padeda toks palaikymas, atsakė V.Slavickas. – Kartais dienos būna liūdnos, galvoji: kodėl man? Tada kas nors parašo, pasidomi. Tas man tikrai padeda, prie širdies tas rūpestis. Net ir žmonės, su kuriais nesu bendravęs, linki sveikatos. Reiškia, kad buvau teisingam kely aikštelėje. Visi tikisi, kad sugrįšiu. Ko aš ir pats tikiuosi.“

Sunkią kasdienybę praskaidrina komanda

„Sūduvos“ gynėjas viliasi, kad po trijų mėnesių jau galės vaikščioti, tačiau neaišku, kaip greitai gis kaulai. Aišku viena – kai pavyks žengti pirmuosius žingsnius, atsistatymas vyks greičiau.

„Vėliau pradėsiu greičiau vaikščiot, tada po truputį bėgioti, tada greičiau bėgioti, o tada gal jau ir su kamuoliu gal kažką darysiu. Bet manau, kad čia be kitų metų – nė krust. Nepaskubinsi to dalyko“, – atsiduso V.Slavickas.

Sauliaus Čirbos nuotr./Vaidas Slavickas
Sauliaus Čirbos nuotr./Vaidas Slavickas

Vos tik išėjęs iš ligoninės Lietuvoje jis tapo nuolatiniu svečiu komandos treniruotėse.

Ant atsarginių suolo interviu 15min prisėdęs V.Slavickas pažiūrėjo į rungtynėms besiruošiančius komandos draugus.

„Gaila, užknisa, nervina... Juokiasi va! Aš toks irgi labai emocingas būnu treniruotėse. Išsikraut man reikia. Bet yra ir čia kas parėkauja. Treniruotėse išsikraudavau pilnai, man būdavo taip gerai… Nuleidi garą, to dabar trūksta labai“, – apmaudo neslėpė futbolininkas.

Treniruotėse išsikraudavau pilnai, man būdavo taip gerai…

Tačiau garą jis nuleidžia. Čia pat rūbinėje, kur ne tik pasijuokia su komandos draugais, bet ir per dantį vienas kitą patraukia.

„Atvažiuoju kiekvieną dieną, čia labai smagu. Taip pat į štanginę einu, kad kraujotaka vyktų. Kuo daugiau įbėgs ir išbėgs kraujo į koją, tuo greičiau gijimas vyks. Būna masažai ir taip toliau. Kiekvieną dieną aš va su chebra“, – šypsojosi V.Slavickas.

Po rimtos traumos iššūkiai laukė ir namuose. Marijampolietis juokėsi, kad pats net arbatos puodelio iki stalo nusinešti negali, nes rankos visada laiko ramentus.

„Laimei, gavau ratukus iš močiutės. Bet ji nenaudoja! Neatėmiau iš jos! Ji man paskolino ir dabar galiu pasidėjęs arbatą iki stalo nuvažiuoti, nes šiaip neįmanoma. Jau ir vakarienę padariau praėjusią dieną. Man tokie iššūkiai patinka. Iš lėto, neskubant ir pasidarau tuos darbus“, – pasakojo V.Slavickas.

Tyliai garsus džiaugsmas

Sunkią traumą patyręs „Sūduvos“ gynėjas buvo ką tik grįžęs iš ligoninės, kai jo bendražygiai prieš savaitę Izraelyje stojo į kovą su Tel Avivo „Maccabi“.

Lietuvos čempionai pateikė staigmeną ir nugalėjo varžovus 2:1 jų pačių tvirtovėje.

„Atrodė, kad ne taip ir sunku jiems buvo, bet aš žinau, kaip buvo sunku. Aš juos pamačiau po apšilimo išeinančius į rungtynes ir man jų gaila pasidarė – šlapi visi. Matosi, kad jau išvirę, o dar rungtynės neprasidėjusios“, – juokėsi V.Slavickas.

Riksmais namiškių jis tą vakarą neprikėlė. Užsidaręs kitame kambaryje pro sukąstus dantis jis šventė Semiro Kerlos ir Eligijaus Jankausko įvarčius.

nuotr. Sauliaus Čirbos/Marijampolės „Sūduva“
nuotr. Sauliaus Čirbos/Marijampolės „Sūduva“

„Tyliai, bet širdy labai džiaugiausi. Susiskambinom su komanda po rungtynių, pasveikinom vieni kitus. Smagu! Kerla... Išvis aš nežinau, kaip jis ten atsiranda baudos aikštelėje, bet jis turi uoslę“, – įvarčius mušantį vidurio gynėją gyrė V.Slavickas.

Toks rezultatas Tel Avive sukėlė didžiulį ažiotažą ir pirmą kartą klubo istorijoje Marijampolės stadiono tribūnos gali būti per ankštos.

„Kalbėjau vakar su direktoriumi (Karoliu Skinkiu, – aut. past.), tai sakė, kad jo didžiausia svajonė prieš rungtynes iškabint tą „sold out“ lentelę, – pasakojo V.Slavickas. – Tikimės, bet net ir jei nebus to „sold out'o“, ažiotažas yra didžiulis. Ko bepaklausiu, visi sako, kad bus stadione. Jausmas geras, labai džiaugiuosi.“

Jei sūduviečiai sugebės peršokti žydų barjerą, iki išsvajoto Europos grupių etapo liks vienas žingsnis – akistata su Budapešto „Ferencvaros“.

Paklaustas, kas lauktų, jei „Sūduva“ patektų į grupių etapą, V.Slavickas nusišypsojo ir atsiduso. „Daug problemų. Ką daryt? Kur žaist? Neįsivaizduoju. Daug malonių problemų būtų.

Čia būtų ne „Sūduvos“, o Lietuvos futbolo svajonės išsipildymas, tai, ko nesame dar pasiekę. Tai būtų didžiulis Lietuvos futbolo pakilimas, būtume šviesulys, patektume į istoriją. Dar ir tose grupėse pasikapotume“, – tikino marijampolietis, bet greitai priminė, kad apie tai kalbėti dar yra kiek per anksti.

Dar ir tose grupėse pasikapotume

Ateitis – prie šoninės linijos?

V.Slavickas jau prieš traumą buvo nusprendęs nuo rudens po truputį užsiimti treniravimu. Praėjusią žiemą jis pabandė mokyti vaikus futbolo paslapčių ir ši veikla patiko.

Po treniruočių ar laisvesnę dieną „Sūduvos“ gynėjas turėjo padėti būsimiems futbolininkams, tačiau panašu, kad trauma leis tam skirti ir daugiau laiko.

„Padėsiu, patarsiu, pabūsiu ir kaip pavyzdys, nes jie juk eina į rungtynes, mato, žino“, – kalbėjo V.Slavickas.

Futbolininkas taip pat pradės lankyti B kategorijos trenerių kursus. Tokiam sumanymui neprieštaravo ir „Sūduvos“ klubas.

Paklaustas, ar ateityje mato save kaip trenerį, V.Slavickas sakė: „Kodėl ne. Kol kas, manau, kad galiu duot gerų patarimų tiems varliukams. Jie dar mažiukai, jiems viskas per emociją, per žaidimą. Bet kas žino: gal užsiauginsim pamainą?“

Baigęs interviu V.Slavickas pakilo nuo atsarginių suolo ir mažais žingsneliais, lyjant lietui, patraukė išėjimo link. Dar daug mažų žingsnių jam reikės žengti ilgame sugrįžimo į aikštę kelyje, bet aišku viena – lūžusi koja jam nereiškia sulaužyto tikėjimo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

16:36
24:16
02:03

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką