60 milijonų Ispanijos pesetų, arba 6 milijonai olandiškų guldenų, arba 2 milijonai JAV dolerių – tiek „Barcelona“ prieš keturis dešimtmečius atseikėjo Amsterdamo „Ajax“ ekipai už Johaną Cruyffą.
Beje, įsigyti šį, tuomet jauną ir vikrų, puolėją katalonams rekomendavo 1969-1971 metais klubą treniravęs anglas Vicas Buckinghemas, tačiau katalonams nepavyko įveikti biurokratinių pinklių – tuomet Ispanijos lygos vadovybė draudė šalies klubams pirkti užsieniečius.
1973 metais pasitaikė puiki proga – J. Cruyffas susipyko su „Ajax“ vadovais, kuomet sužinojo, kad Amsterdamo ekipa be jo žinios mėgino jį parduoti Madrido „Real“ komandai. Karštakošis futbolininkas pagrasino išvis nesitreniruoti su „Ajax“ bei pareiškė neketinąs atstovauti Olandijos nacionalinei rinktinei 1974 metų pasaulio čempionate. Įsižiebusiame konflikte pergalę šventė J. Cruyffas – žaidėjui galų gale buvo leista pačiam pasirinkti klubą, kuriame jis norėtų rungtyniauti.
Daug ką lėmė ir tas faktas, jog prie „Barcelona“ vairo tuo metu stovėjo buvęs „Ajax“ žaidėjas bei treneris Rinus Michelsas. Jis ir Katalonijos klubo prezidentas Augusti Montalis padarė viską, kad „Skrajojančiu olandu“ pramintas futbolininkas apsivilktų mėlynus ir granato spalvų „Barcos“ marškinėlius.
Tačiau ši istorija turi ir kitą medalio pusę.
Nedaug kam žinoma, jog tais pačiais 1973-aisiais „Barcelona“ medžiojo visai kitą futbolininką ir, jei šis būtų atvykęs į komandą, Katalonijos klubas nebūtų nė mėginęs įsigyti J. Cruyffo.
Tuomet futbolo pasaulį užbūrė legendinio Gerdo Mullerio pasiekimas – 85 tikslūs smūgiai per kalendorinius 1972 metus. „Der Bomber“ pravardžiuotas Vokietijos nacionalinės rinktinės ir Miuncheno „Bayern“ puolėjas vieną po kito štampavo ir, žinoma, netruko sulaukti užsienio klubų susidomėjimo. Vienas jų – „Barcelona“.
Praėjusių metų žiemą, kuomet keturis dešimtmečius gyvavusį G. Mullerio rekordą pagerino dabartinė „Barcelona“ žvaigždė Lionelis Messi, Ispanijos futbolo apžvalgininkai priminė: nedaug trūko, kad 1973-aisiais vokietis būtų persikėlęs į „Barcą“, o tuomet Katalonijos klubas jau būtų nebesugebėjęs sukrapštyti pinigų J. Cruyffui įsigyti.
Beje, yra išlikusi ir 1973 metų liepos 10 dieną pasirašyta sutartis, pagal kurią „Barcelona“ iš Miuncheno „Bayern“ perka G. Mullerį už pusantro milijono tuometinės Vokietijos Federacinės Respublikos markių. Tai – 30 milijonų ispaniškų pesetų pagal to meto valiutų kursą.
Abu klubai taip pat buvo sutarę sužaisti dvejas draugiškas rungtynes, po kurių į „Bayern“ kasą turėjo įplaukti po 75 tūkstančius markių, o „Barcelona“ taip pat turėjo apmokėti Vokietijos komandos kelionės išlaidas.
Neoficialiais duomenimis, „Bomberis“ iš „Barcelona“ klubo būtų gavęs vienkartinę 550 tūkstančių Vokietijos markių įmoką bei per mėnesį uždirbęs dar po 5 tūkstančius 500 markių. Vokiečio agentas už tarpinkavimo paslaugas paprašė 100 tūkstančių Vokietijos markių.
Už derybas su „Bayern“ buvo atsakingas tuometinės „Barcos“ direktorių tarybos narys Josepas Lluisas Vilaseca, kuris kartu su Vokietijos komandos sporto direktoriumi Robertu Schwanu ir sudarė sutartį tarp dviejų ekipų.
Tačiau Katalonijos klubo džiaugsmas truko vos vieną dieną.
Netrukus buvo gauti nerimą keliantys pranešimai iš Vokietijos, jog šalies vyriausybė ketina blokuoti G. Mullerio įsigijimą. Labiausiai tam prieštaravo šalies Finansų ministerija.
„Mums tereikėjo baigti tam tikrus formalumus, tada G. Mullerį turėjo patikrinti komandos gydytojai ir sutartis įsigaliotų. Viskas apvirto aukštyn kojomis, kai sužinojome, ką apie tai mano Vokietijos valdininkai. Mes sutikome palaukti ir siūlėme, kad G. Mulleris į “Barcą„ atvyktų dar po metų, tačiau buvo pasakyta, kad viskas žlugo“, – tuos laikus prisiminė vienas iš Katalonijos klubo vadovų.
„Jei būtumėme įsigiję G. Mullerį, komandoje tikrai nebūtų J. Cruyffo. Olandas buvo dvigubai brangesnis ir ekipos treneriams niekad nekilo minčių, kad mums reikalingi du tokie puolėjai. Mums nebūtų užtekę pinigų. G. Mullerio žaidimas nebuvo toks elegantiškas, tačiau tai buvo tikra įvarčių mašina“, – tvirtino J. L. Vilaseca.
