Nors gausiausiu lankomumu Latvijos pirmenybėse galintis pasigirti klubas „Jelgava“ (vidutinis lankomumas – kiek daugiau nei 500 žiūrovų – aut.past.) ir siūlė perspektyviam lietuviui pratęsti kontraktą, sulaukės skambučio iš Marijampolės Mindaugas nedvejojo – tokio šanso praleisti nevalia.
- Mindaugai, neseniai pasirašei sutartį su „Sūduva“ ir po kelių metų pertraukos grįžai į Lietuvą. Kaip jautiesi ir ką tau reiškia šis karjeros posūkis?, - Futbolo.TV žurnalistas Paulius Jakelis pasiteiravo saugo.
- Jaučiuosi tikrai laimingas atsidūręs „Sūduvoje“, nes tai viena geriausių Lietuvos komandų, turinti savo istoriją ir gerą vardą. Taip pat labai svarbu pabrėžti, jog čia – išskirtinės sąlygos tobulėjimui. Šis perėjimas man lyg laiptelis aukščiau, siekiant savo užsibrėžto tikslo.
- Kaip atsirado tokia galimybė ir ar „Sūduvos“ pasiūlymas tavęs nenustebino?
- Taip, tai man buvo kiek netikėta, nes po praėjusio sezono dar neturėjau jokių pasiūlymų, be to atrodė kaip ir ankstokas metas tų kvietimų sulaukti. Galimybė atsirado paprastai, man paskambino treneris ir pasiūlė susitikti, pakalbėti. Viską aptarėme ir jau kitą dieną buvau „Sūduvos“ narys.
- Pastaruoju metu rungtyniavai Latvijos „Jelgavos“ klube, kurio namų rungtynės – lankomiausios lygoje, tačiau rezultatai tikrai neįspūdingi, tik aštunta vieta. Apibendrink laiką praleistą šioje ekipoje.
- Tas visas Latvijoje praleistas laikas man davė daug patirties tiek kaip žaidėjui, tiek kaip asmenybei. Teko važiuoti vienam į kitą šalį, nemokant nei rusų, nei latvių kalbų. Aišku, lengva nebuvo, bet po maždaug pusmečio pripratau ir viskas klostėsi gan neblogai. Kalbant apie Latvijos čempionato lygį, galiu pasakyti, jog jis labai, labai panašus į Lietuvos.
„Jelgavos“ ekipa praėjusiame sezone buvo gana neblogai sukomplektuota, tačiau kažkaip nebuvo to tarpusavio supratimo aikštėje, nes buvome naujai suburtas kolektyvas, o ir treneris nelabai patyręs ir apskritai anksčiau neturėjęs praktikos su vyrų komandomis. Manau, šios priežastys ir lėmė, kad rezultatas nebuvo toks, kokio norėjosi.
Apskritai, praėjusį „Jelgavos“ sezoną suskirstyčiau į dvi dalis – pirmoji buvo labai bloga žaidimo prasme, tuo tarpu po vasaros komanda apsišlifavo, mus papildė keletas neblogo lygio žaidėjų ir tapome kietu riešutėliu visoms Latvijos ekipoms. Tai puikiai iliustruoja faktas, kad nepralaimėjome paskutinių aštuonių lygos mačų.
Pačiame klube man patiko beveik viskas. „Jelgava“ turi naują stadioną, kuriame vyko ne tik visos rungtynės, bet ir treniruotes. Taip pat mūsų ekipa buvo viena iš nedaugelio finansiškai stabilių, tuo dar gali pasigirti nebent „Ventspils“, nes ir pas juos atlyginimai nevėluodavo. Miestelis nors ir nedidelis, bet išties jaukus, o stadione atmosfera visada būdavo labai gera, net nepaisant mūsų rezultatų. Kas nepatiko? Nebuvo tokių dalykų.
- Praėjusiame sezone aikštėje praleidai lygiai 1531 minutę, tačiau pelnei vos vieną įvartį, nors ir esi atakuojančio plano žaidėjas... Ko pritūko, kad tikslių smūgių būtų buvę daugiau?
- SĖKMĖS! Beveik kiekvienoje dvikovoje turėjau galimybę pasižymėti, bet šansais vis nepasinaudodavau. Tai pataikydavau į virpstą, tai vartininkas stebuklingai kamuolį atmušdavo. Žodžiu, nesisekė žiauriai, galbūt dėl to kaltas mano numeris? (juokiasi). Visą laiką rungtyniavau 13 numeriu pažymėtais marškinėliais, bet kitame sezone tikrai turėsiu naują numerį, tikiuosi tada ir sėkmė ateis (juokiasi).
- Apibūdink save kaip futbolininką – kokios tavo stipriosios pusės ir kokios silpnosios?
- Esu greitas ir veržlus, nebijau atakuoti ir improvizuoti. Silpnosiomis pusėmis įvardinčiau gynybą, labai jau nemėgstu gintis (juokiasi).
- Kai žaidei dabar jau neegzistuojančioje „Klaipėdos“ ekipoje, buvai itin jaunas. Dabar į futbolą žiūri kitokiomis akimis? Kuo skiriasi M.Grigaravičius nuo to Mindaugo, kuris po aikštę bėgiojo prieš kokius tris metus?
- Savaime suprantama, šiuo metu aikštėje jaučiuosi žymiai geriau, daugiau pasitikiu savo jėgomis, o tai leidžia mėgautis futbolu. Prieš beveik tris metus tik pradėjau žaisti tą didįjį futbolą, tada jaučiausi silpnas, nepasitinkintis savimi. Trūko drąsos kažką daryti kitaip, priimti nestandartinius sprendimus.
- Kurioje aikštės vietoje geriausiai jautiesi? Kur dažniausiai tekdavo rungtyniauti Latvijoje?
- Aš asmeniškai geriausiai jaučiuosi kairiojo krašto saugo pozicijoje. Latvijoje daugiausiai laiko būtent šioje aikštės vietoje ir praleidau. Šiaip galiu žaisti tiek viename, tiek kitame krašte, taip pat krašto gynėju bei puolėju.
- Ar jau teko aptarti savo vaidmenį „Sūduvoje“ su ekipos treneriu? Ko vadovybė ir trenerių štabas iš tavęs tikisi?
- Apie mano vaidmenį dar nekalbėjome, bet artimiausiu metu tas pokalbis įvyks. Manau, kaip ir iš kiekvieno žaidėjo, treneris ir vadovai tikisi kokybiško žaidimo bei maksimalaus atsidavimo kiekviename mače. Be jokios abejonės, iš atakuojančių žaidėjų tikimasi ir įvarčių bei perdavimų. Stengsiuosi nenuvilti.
- Esi žaidęs ir Lietuvos ir Latvijos pirmenybėse. Futbolas šiose šalyse kažkuo skiriasi?
- Kalbant apie futbolo stilių, jis irgi panašus. Skirtumais nebent įvardinčiau tai, kad į Lietuvos stadionus renkasi daugiau žiūrovų ir pats čempionatas yra daugiau populiarinamas.
- Koks tavo futbolininko idealas ir ar yra užsienio komanda, kurią išskirtinai palaikai?
- Vieno žaidėjo, kuris būtų mano idealas, neturiu, tačiau yra keletas futbolininkų, kurių žaidimo stilius man labai patinka. Tai būtų: Aaronas Lennonas, Jevgėnijus Kanaplianka, Marcelo, Bernardas, o mėgstamiausias klubas – Madrido „Real“. Palaikau šią komandą nuo mažų dienų.
- Ką mėgsti veikti laisvalaikiu, gal turi kokių neįprastų pomėgių ar hobių?
- Dažniausiai laisvą laiką praleidžiu bendraudamas su draugais, pažįstamais, vakare po treniruočių ar tai kokį filmą įsijungiu, ar Xbox‘u pažaidžiu, kartais su tėvais pabendrauju per „Skype“ programą. Laisvomis dienomis namuose neužsisėdžiu, mėgstu kažką pamatyti, pakeliauti. Va, kaip tik Marijampolės ir Kauno rajonuose mažai buvęs, turėsiu ką apžiūrėti (šypsosi).
