Klubų perspektyva
Į galvą neateina nė vienas dabartinis didis futbolininkas veteranas, be Javiero Zanetti, Ryano Giggso ar Paulo Scholeso, kuris visos karjeros metu žaistų viename klube ir tame pačiame klube savo karjerą baigtų. Anksčiau tokių buvo daugiau. Taip pat labai sunku išskirti bent vieną šiuolaikinį klubą, kuris leistų savo žvaigždei užgesti jame. Netgi Raulis ar Alessandro del Piero turėjo palikti savo ekipas ir ieškoti, kur galėtų baigti įspūdingas karjeras.
Vis daugiau klubų atitenka naujiems akcininkams, o jiems istorija nelabai rūpi. Klubai tampa verslu, kaip ir bet kas kita (garsiojo Amsterdamo „Ajax“ pavyzdys). Kartais komandos tiesiog susiduria su finansinėmis problemomis ar nori iš esmės atsinaujinti, atėjus naujam treneriui. Visa tai veda prie vienintelio žingsnio – pertvarkyti komandą galvojant apie ateitį.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Raulis |
Praeitis ir dabartis mažai ką domina. Veteranai žaidėjai, nors ir didingi, turi palikti ekipas, kurioms skyrė visą savo karjerą ar bent jau ryškiausią jos dalį. Šiais metais išsiskyrė „Milan“ klubas, jis atsisveikino su visu savo senstančiu žvaigždynu: Gennaro Gattuso, Alessandro Nesta, Clarence Seedorfu, Filippo Inzaghi. Taip pat „Juventus“, nutaręs nepratęsti sutarties su A.del Piero, kiek anksčiau „Real Madrid“ atsisveikino su Rauliu.
Senstančios žvaigždės nebegali žaisti aukščiausiame lygyje visą sezoną, bet jos vis dar nori didelio atlyginimo, dėmesio, sunkiai pripažįsta naujus, dažniausiai jaunus trenerius. Visa tai lemia, jog nauji ekipos treneriai siekdami kurti savo istoriją komandoje, tiesiog atsisveikina su esamomis klubo žvaigždėmis. Atliktas ne vienas tyrimas, kuris parodė, jog sirgaliai greitai pamiršta klubo „neištikimą“ elgesį su žvaigžde ją parduodant, jeigu ekipa to paties sezono metu pradeda dažniau laimėti. Tad bet kuris futbolo klubas bus „geras“ visuomenės akyse, jeigu jis laimės daugiau nei anksčiau. Ar kas nors kaltina Josepą Guardiolą ar Jose Mourinho, kurie ištrėmė Ronaldinho ar Raulį?
Žaidėjų perspektyva
Visa tai matydami daugelis žaidėjų neprisiriša prie ekipų, kuriose praleido didelę savo karjeros dalį, pirmenybę teikdami didesniam atlyginimui ar galimiems titulams. Kol futbolo populiarumas, pajamos didžiosiose lygose auga kiekvienais metais, tol geri žaidėjai tuo naudojasi. Daugeliu atvejų jie diktuoja klubams savo sąlygas, o ne atvirkščiai. Tai geriausiai įrodo žaidėjų atlyginimų didėjimas, lyginant su futbolo ekipų pajamų didėjimu Anglijos „Premier League“ (panašios tendencijos visoje Europoje). Remiantis Deloitte, per 19-os metų lygos istoriją klubų pajamos išaugo 14,5 proc., o atlyginimai žaidėjams – 17,5 proc. ir šiuo metu sudaro 70 proc. visų pajamų, prieš 19 metų – 44 proc.
Dar vienas įvykis, padidinęs žaidėjų svarbą komandose, tai Jeano-Marco Bosmano byla. Jis 1995 metais laimėjo bylą Europos teisme, šis laimėjimas įteisino laisvą futbolininkų migravimą tarp klubų, jeigu jų sutartys su esamomis ekipomis pasibaigė. Iki tol naujas žaidėjo klubas turėjo sumokėti išpirką ankstesnei ekipai netgi tuo atveju, jeigu jų sutartis ir pasibaigė. Visa tai lėmė, jog žaidėjai tapo itin paklausūs baigiantis jų darbo santykiams su esamomis ekipomis.
Daugelis klubų pradeda siūlyti jiems sutartis, kovoja dėl jų, o tai lemia viena – kyla žaidėjo atlyginimas. Tad esamai žaidėjo ekipai nelieka nieko kito, kaip tik parduoti jį dar sutarčiai nepasibaigus arba reaguoti į konkurentus ir kelti jam atlyginimą.
Negi žaidėjams svarbūs tik pinigai ir titulai? Ne vieno interviu metu garsūs žaidėjai atvirai pareiškė, jog didžiojo sporto esmė yra tik pergalės. Futbolininko karjera trumpa, 10-15 metų. Per ją reikia laimėti kaip galima daugiau titulų, uždirbti kiek galima daugiau pinigų. Juk kas atsimena gerus žaidėjus, bet nieko nelaimėjusius? Visai kas kita – čempionai ir nugalėtojai. Tokius mėgsta visuomenė, pergalių siekdami futbolininkai auga ir vystosi.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Robinas van Persie |
Visa tai žinant, daug lengviau stebėti šiandieninę futbolo rinką. Olandas Robinas van Persie siekdamas titulų bei didesnio atlygio (tai oficiali versija, mes neįlįsime į žaidėjo kailį ir nesužinosime jo tikrųjų motyvų), atsisakė pratęsti sutartį su „Arsenal“ ekipa. Tai reiškia, jog Londono klubas nepardavęs savo žvaigždės, rizikuoja kitais metais jo netekti negavęs nė svaro.
Panaši situacija buvo su Samiru Nasri 2011 metais, tuomet „Arsenal“ pardavė prancūzą būsimiems čempionams „Manchester City“. Dėl klubo finansinių tikslų buvo parduotas Cescas Farbegasas, kaip ir ankstesni kapitonai Thierry Henry, Patrickas Vieira. R.van Persie nori laimėti titulų, toks jo pagrindinis argumentas, pateisinantis atsisakymą pratęsti sutartį su Londono ekipa, kurioje jis praleido aštuonis sezonus. Pergalių alkio vedamas savo pardavimo siekia ir Luka Modričius. Juk su „Real Madrid“ laimėti yra daug didesnė tikimybė nei su „Tottenham Hotspur“.
Tarpininko vaidmuo
Ne mažiau svarbus klubo ir žaidėjo santykių drumztėjas yra jo agentas. UEFA duomenimis, klubai ar patys žaidėjai jiems sumoka 2-10 proc. ar netgi daugiau viso sandorio dydžio. Agentai dažniausiai uždirba tik tuo atveju, jeigu pasirašomas žaidėjo pirkimo-pardavimo sandoris arba jam pakeliamas, ir dažniausiai nieko – jeigu jo kliento ir klubo santykiai yra „ramūs“. Ne veltui „Barcelona“ ar kiti didieji klubai yra ne kartą pareiškę, jog didžiausi žaidėjų perėjimų kaltininkai yra būtent agentai. Jie kalbina savo klientus, jog laikas pereiti į kitą ekipą ar pradėti reikalauti atlyginimo pakėlimo, nors su klubu visiškai neseniai pasirašyta sutartis.
Akivaizdu, futbolas keliasi iš stadionų į verslo biurus. Klubai tampa verslo imperijomis. Netgi „Manchester United“ siūlydama savo akcijas Niujorko biržoje pasivadino „Media“ bendrove, o ne sporto ar pramogų (dėl finansinių priežasčių). Todėl nėra nieko keisto, jog pragmatiški verslo santykiai persikėlė ir į klubų ir žaidėjų santykius. Ištikimiausiems gerbėjams teks pamilti šį žaidimą-verslą iš naujo.
