Pirmas įspūdis – tyku ir šalta
Luca, Giampi ir Francesco niekuomet nelaikė savęs tikrais italais. Jų nuomone, Italijos sala Sardinija, iš kurios mažo miestelio Nuoro jie atvyko – atskiras kraštas, su skirtingomis tradicijomis bei kultūra. Nicola kilęs iš pietinio „bato aulo“ šalies regiono – Neapolio miesto, tad tarp jo ir likusių trijų viso pokalbio metu kilo diskusijų bangos: Nico atstovavo tikrajai Italijai, o sardiniečiai buvo vadinami tiesiog sardiniečiais.
Pirmą kartą išvykti svetur juos visus paskatino naujos, neužmirštamos patirties siekimas. Noras pažinti kultūrą, pažaisti kitokį futbolą buvo stipresnis už baimę suklysti ir pasimesti nepažįstamame krašte. Giampietro galima pavadinti senbuviu, nes Tauragę jis pirmą kartą aplankė vasario mėnesį. Kiti trys – Lietuvoje mažiau nei mėnesį. Giampi prisimena pirmąjį įspūdį išlipus žiemą iš lėktuvo – beprotiškai šalta (Nuoro mieste tuo metu buvo 5 laipsniai šilumos, Lietuvoje – minus 25). Žmonės pasirodė liūdnesni, tačiau, pasak vaikino, apsigauti patyrus pirmą įspūdį nereikėtų – pabendravęs su lietuviais supranti, kad jie labai šilti žmonės. Draugais jie čia laiko tik graiką Nico (kavinių savininko sūnų) ir visus komandos narius. Joje visi už vieną, vienas už visus – tiesiog didelė sportuojančiųjų šeima.
Vaikinai prisipažino dar neiškėlę kojos iš Tauragės, tad jiems sunku kalbėti apie Lietuvą mačius tik vieną miestą. Girdami pačius gražiausius pasaulyje Sardinijos paplūdimius, vaikinai nutilo man paminėjus į UNESCO paveldo sąrašą įrašytą Kuršių Nerijos pakrantę. Apie Palangos smėlį jie buvo girdėję, bet kad yra kažkas dar gražiau, negalėjo patikėti. Pažvelgęs į stilinguosius italus imi suprasti, kad jiems mūsų mieste turėtų trūkti parduotuvių ir gerų kirpėjų. Vaikinai sutartinai linktelėjo juodbruvas galvas ir tarstelėjo plaukus patikintys Francesco. Stebisi ir tuo, kad skusti kojas lietuviams vyrams – neįprastas ir „gėjiškas“ dalykas.
Tikri puošeivos
Nenuostabu, kad italai daug dėmesio skiria savo išvaizdai – patys žymiausi pasaulio dizaineriai kuria būtent Italijoje. Tad pradėję kalbėti apie šukuosenas, drabužius ir skustas kojas temą tęsėme apžvelgdami kiekvieno papuošalus bei tatuiruotes. Ant Nico kaklo pastebėjau keletą grandinėlių, o ant pirštų – žiedų. Daugelis jų pirkti bažnyčiose. Iš pakabučio į mane žvelgė Nicola senelio nuotrauka. „Ar jis tikrai toks religingas?“ – pasiteiravau kitų pašnekovų. Šie patvirtino, kad Nico kiekvieną vakarą meldžiasi ir ruošiasi aplankyti Tauragės bažnyčią.
Daugiausiai tatuiruočių – net trys – ant Nicola kūno. Didžiausioji, vaizduojanti kryžių, užima beveik visą jo nugaros plotą. Kiek mažesnės puikuojasi ant kaklo ir rankos: forza e onore (stiprumas ir garbė) ir paslaptingoji raidė V. Ką ji reiškia, niekas nenorėjo išduoti. Vieną tatuiruotę turi ir Francesco – ant sprando arabų simboliais išraizgytas merginos vardas. Tačiau ne pati mergina jo gyvenime buvo svarbi, o emocija, susijusi su ja, – pirmoji „meilė“. Pastebiu ant Maestro rankos žaižaruojantį „Dolce and Gabanna“ laikrodį. Ar jis tikras? „Žinoma“, – šūkteli man laikrodžio savininkas. „Netikri tik pas Nicola Neapolyje“. Visi garsiai nusijuokia. Iš tikro, net pats neapolietis Nico prisipažino, kad jo gimtasis miestas – klastočių sostinė, antra po didžiosios Kinijos.
Kalbėdamas apie papuošalus Nico rodo kareivišką pakabutį, kuriame nurodyta svarbiausia asmeninė informacija. Pasirodo, italas yra alergiškas visiems vaistams, išskyrus paracetamolį. Juo gydosi nuo visų ligų.
Staiga mano ausys pagauna praeivių tauragiškių pokalbį. „Žiūrėk, vokiečiai“. „Ne, ne vokiečiai, italai. Italai ir blondinė – tipiškas derinys“. Ar iš tikro italams tokia svarbi ta plaukų spalva? Kokią vietą jų gyvenime užima moterys? Iš tatuiruočių jau galima suvokti, kad didelę.
Visi patvirtino, kad lietuvaitės – labai gražios. Tačiau tik vienas Luca prabilo apie savo santykius – Nuoro mieste jo laukia mylimoji. Francesco drėbtelėjo turėjęs tik vieną rimtą. Kiti du atsitvėrė tylos siena.
Futbolas, mokslai, darbai ir mafija
Kalbėdamasis su futbolininkais, futbolo temos neišvengsi. Pasiteiravau, kokios kiekvieno jų stipriosios savybės. Patys apie save kalbėti vaikinai nepanoro, tačiau ėmė žerti šmaikščius komplimentus apie vienas kitą. Gynėjo Nicola stiprybė – po kampinio mušami įvarčiai galva. Francesco, kuriam dar neteko išbėgti į aikštę Lietuvoje, – universalumas. Italas sugeba žaisti tiek gynybos kraštuose, tiek viduryje. Be to, visuomet „užveda“ komandą, vadovauja visai besiginančiųjų linijai. Giampi – greitis bei techniškumas (iš pradžių vaikinai pajuokavo, kad mažojo Giampi stiprybė slypi jo sudėjime). Luca pasižymi agresyvumu atimant kamuolį ir atakuojant. Futbolas – neatsiejama jų gyvenimo dalis. O kaip vaikinai atsipalaiduoja? Tauragėje pramogų nedaug – smagu tiesiog pasivaikščioti, pabendrauti su likusiais gimtinėje. Nuoro mieste Francesco dirbo paveikslų galerijoje – pardavinėjo žymių italų šedevrus. Nicola svajoja apie atletų trenerio išsilavinimą. Luca studijavo politikos mokslus, o jaunasis Giampi apie mokslus nutylėjo.
Staiga kalba pasisuko apie žymiąją italų mafiją. Ar Sardinijoje ji irgi egzistuoja? Vaikinai teigia šioje saloje susidūrę su jaunų nusikaltėlių grupuotėmis, bet jų mafijozais negalima pavadinti. Pasak Nico, Neapolis laikomas nusikalstamumo sostine, tačiau reikia žinoti, kur galima eiti, kur ne. Jei tai žinai, gali visą gyvenimą pragyventi šiame mieste neišvydęs jokio mafijos šešėlio.
Maisto kultas
Tikriausiai nieko nenustebinsiu pasakydama, kad su italais didžiąją laiko dalį prakalbėjome apie maistą. Koks jis Tauragėje? Ką jie valgo kiekvieną dieną? Pirmasis prabilo picų gimtinės – Neapolio – atstovas Nico. Pasak jo, Tauragėje picos nė kiek neprimena tikrųjų itališkų: pagrindas Italijoje storesnis ir ant jo dedama kuo mažiau ingredientų. O tai, kad tauragiškiai jas mėgsta paskaninti storu sluoksniu kečupo ar česnakinio padažo, visiems „Tauro“ legionieriams kelia šleikštulį. Skaniausios picos, pasak jų, pas graiką.
Dažniausiai Tauragėje jie valgo makaronus, kartais – vištieną ar ryžius, dar rečiau sukramsnoja kokį karbonadą. Nuoro mieste populiariausi ravioli (itališki koldūnai), tačiau vaikinai jais mėgautis gali itin retai – tai tiesiog per sunkus maistas sportininkui. Rytais jie pasistiprina paskrudinta duona su uogiene ar sausais dribsniais su pienu. Išgeria puodelį arbatos. O kur dingo žymioji italų priklausomybė kavai? Vaikinai patvirtino, kad Tauragėje jos neįmanoma gerti – primena dyzeliną. Jei savoje šalyje, skanaudami kavą, ją pagardina dviem šaukšteliais cukraus, čia jie priversti įsidėti visus keturis. Kad panaikintų... prastos kavos skonį!
Kadangi buvo pietų metas, pasiūliau vaikinams pasigaminti ką nors redakcijos virtuvėje. Mano avantiūrai italai pasidavė net nesvarstę. Artėjo treniruotė, tad vaikinai galėjo pasigaminti tik ką nors lengvai virškinamo. Parduotuvėje išsirinkome geriausius, jų nuomone, itališkus makaronus bei geriausią itališką alyvuogių aliejų. Įprastą parmezano sūrį jiems puikiausiai atstojo lietuviškasis „Džiugas“, o vietoj pomidorų padažo naudojome konservuotus itališkus pomidorus.
Procesas virtuvėje vyko intensyviai – visi keturi prisidėjo prie gamybos proceso. Dar šiek tiek prieskonių ir druskos, – ir patiekalas paruoštas. Išradingumas slypi paprastume! Atsisveikindama paprašiau apibūdinti Italiją trimis žodžiais. Nuskambėjo patys svarbiausi: passione (aistra), sole (saulė) ir felicita (laimė).
