Amžina diskusija
Kol rekonstrukcijos darbai LFF stadione artėja į pabaigą, verta sugrįžti prie atviro klausimo – ant kokios dangos žaidėjams yra geriausia žaisti – natūralios ar dirbtinės? Futbolo ekspertai sutaria, kad žaidėjams visada bus maloniau rungtyniauti ant natūralios vejos, tačiau tai daugiau įprotis ar emocinis vertinimas, kurį vis labiau racionaliais argumentais nurungia kasmet tobulėjanti dirbtinės dangos kokybė bei nepaneigiama statistika.
Anksčiau į dirbtinę dangą žiūrėta įtariau, tačiau šiuo metu, pažengus technologijoms, didieji Europos futbolo klubai vis plačiau naudojasi stadionais su dirbtine danga (arba renkasi dirbtinės-natūralios dangos derinį). Ir tai ne vien racionalumo klausimas. Tai ir pasikeitusio požiūrio bei objektyvaus kokybės vertinimo pasekmė.
Šalyse, kur klimato sąlygos yra pakankamai atšiaurios, dirbtinės dangos yra nacionalinių čempionatų išsigelbėjimas. Pradėti čempionatą stadione su natūralia veja ankstyvą pavasarį tokiose šalyse (tarp jų ir Lietuvoje) būtų praktiškai neįmanoma. Bet tai yra daugiau teoriniai pasvarstymai, o ką apie dirbtinės ir natūralios dangų privalumus bei trūkumus mano futbolo pasaulyje žinomi įvairių sričių specialistai, treneriai bei futbolininkai?
Stadionas tik rinktinei?
Buvęs Lietuvos futbolo rinktinės treneris Algimantas Liubinskas net nesivėlė į diskusiją, kad LFF stadione būtų galima įrengti natūralią veją.
„Jeigu LFF stadione būtų įrengta natūrali veja, tada niekas negalėtų ten žaisti. O šiuo metu tame stadione treniruojamasi arba žaidžiama nuo ryto iki vakaro. Natūralios aikštės atveju, stadionu būtų galima pasinaudoti tik pavieniais atvejais. O mūsų, futbolo ubagų sąlygomis, tik dirbtinė danga – išeitis iš problemos“, – aštriai pasisakė A.Liubinskas.
Tiesa, treneris išreiškė nuogąstavimą, kad futbolo aikštelės su dirbtine danga yra labiau tinkamos treniruotėms, vaikų ugdymui, nei žaisti profesionalams: „Nėra aišku, kaip nuolatinės treniruotės ir rungtyniavimas ant dirbtinės dangos atsilieps profesionaliems žaidėjams. Ar po kelerių metų dėl to nepadidės traumų rizika?“
Treneris pripažino, kad viena iš galimybių būtų sutvarkyti Kauno Dariaus ir Girėno stadioną, kuriame oficialius mačus vėl galėtų žaisti nacionalinė rinktinė.
„Deja, šiuo metu tas stadionas yra avarinės būklės. Maža to, iki šiol neturime nacionalinio stadiono. Tad Lietuvos futbolo rinktinė, greičiausiai, ir toliau žais LFF stadione. Bet jame telpa tik 5 tūkst. žiūrovų, o tai yra labai nepatogu. Daug kas nusprendžia palaikyti rinktinę prie televizoriaus, nes žino, kad gali tiesiog netilpti į stadioną, susidurti su tam tikrais nepatogumais“, – situaciją apibendrino A.Liubinskas.
Natūrali veja – saugesnė ir malonesnė
Ilgametis Lietuvos futbolo rinktinės narys bei dabartinis Vilniaus „Žalgirio“ kapitonas Deividas Šemberas, ne kartą pasisakęs prieš dirbtines dangas, liko ištikimas savo įsitikinimams: „Nuomonė šiuo klausimu nesikeičia. Natūrali veja yra žymiai geresnė, daug malonesnė futbolininkams. Ant natūralios vejos – mažesnė traumų tikimybė, kas yra itin svarbu profesionaliame sporte. Dirbtinė danga, priklausomai nuo jos kokybės, yra labiau skirta mėgėjams.“
Tačiau futbolininkas sutiko, kad Lietuvoje apie kokybiškai prižiūrėtą natūralią veją šiuo metu galima tik pasvajoti.
„Natūralios futbolo aikštės dangos priežiūra kainuoja itin brangiai. Todėl reikia dirbti su tuo, ką turime. Gerinti Lietuvos futbolo stadionų infrastruktūrą.
Norėtųsi, kad natūralių dangų būtų daugiau, bet finansinės galimybės yra ribotos. Dirbtinės dangos priežiūra yra daug pigesnė. Maža to, Lietuvoje nemokame auginti natūralios dangos. Marijampolėje ar Kaune esantys stadionai atitiktų keliamus reikalavimus, bet į juos reikia tikrai daug investuoti“, – pridūrė D.Šemberas.
Traumų priežastis slypi kitur
Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės gydytojas Laimutis Škikas sutiko, kad technologijos žengė į priekį ir dirbtinių dangų kokybė dabar yra visai kitokia nei buvo anksčiau.
„Šiuo metu žaidėjai ant dirbtinės dangos patiria gerokai mažiau traumų. Skirtumas tarp dirbtinės ir natūralios dangų išliko, bet jis nebėra toks didelis. Taip, trintis ir apkrovimas raumenims yra skirtingas, bet žaidėjų traumos priklauso ne nuo dangos, o nuo treniruotumo. Tinkamai fiziškai pasiruošę futbolininkai sugeba išvengti silpniau pasiruošusius lydinčių traumų“, – pasakojo L.Škikas.
Specialistas pridūrė, kad anksčiau ant prastesnės kokybės dirbtinių dangų žaidėjai dažniausiai gaudavo traumą staigiai keisdami judėjimo kryptį. Šiuo metu to beveik nebeliko.
„Žalgirio“ kineziterapeutas Dainius Pavilonis antrino kolegai L.Škikui: „Skirtumas tarp natūralios ir sintetinės dangos yra tas, kad automatiškai kitaip dirba futbolininko raumenys. Natūralios vejos, suprantama, niekas nepakeis. Žaidėjams visada bus maloniau žaisti ant žolės. Bet dabartinės technologijos priartino tą įspūdį ir kai rungtyniauji ant dirbtinės vejos.“
D.Pavilonis pridūrė, kad senoji LFF stadiono danga buvo geriausia, kurią iki šiol turėjome Lietuvoje.
„Džiugu, kad ji bus paklota kituose stadionuose. Tikiu, kad ta danga tarnaus dar ne vienerius metus. Lietuvoje yra sporto maniežų, kuriuose aikštės dangos kokybė yra tragiška. O ten žaidžia ar treniruojasi tiek vaikai, tiek mėgėjai, tiek profesionalūs futbolininkai. Būtent tokiuose maniežuose, šio sezono pradžioje, nemažai futbolininkų patyrė traumas dėl itin prastos aikštės dangos būklės“, – opią problemą iškėlė D.Pavilonis.
Per didelė prabanga
Pasaulinė praktika rodo, kad natūrali veja iš tiesų yra didelė prabanga. Tai patvirtina skaičiai. Aukščiausioje Vokietijos lygoje rungtyniaujantis „Wolfsburg“ klubas su dosniu „Volkswagen“ koncernu priešakyje kasmet skiria net 3 mln. eurų aikštės su natūralia veja išlaikymui. Išlaidos ne vien kvalifikuotam personalui, bet ir specialiai katilinei, įrengimams ir pan. Tačiau namų stadione „Wolfsburg“ klubas žaidžia tik oficialias rungtynes, o treniruojasi kitur.
Kitas pavyzdys, antras pagal dydį Europoje Londono „Wembley“ stadionas, kuriame namų rungtynes žaidžia Anglijos vyrų futbolo rinktinė. Šiame stadione su natūralia veja iš profesionalių futbolo klubų rungtynių dar vyksta Anglijos taurės pusfinaliai bei finalas.
Kitas pavyzdys, antras pagal dydį Europoje Londono „Wembley“ stadionas, kuriame namų rungtynes žaidžia Anglijos vyrų futbolo rinktinė. Šiame stadione su natūralia veja iš profesionalių futbolo klubų rungtynių dar vyksta Anglijos taurės pusfinaliai bei finalas.
Tačiau tokia futbolo šalis kaip Anglija gali sau leisti stadioną, kuriame rungtyniaujama keletą kartų per metus. Bet mažesnėse šalyse natūraliai vejai reikalingi kaštai vis dažniau nusveria prieš dirbtinę dangą nusiteikusių žmonių argumentus.
Pastaruoju metu Kanadoje vykstančio Pasaulio moterų futbolo čempionato rungtynės buvo žaidžiamos stadionuose su dirbtine danga.
Natūrali danga reikalauja milijoninių investicijų priežiūrai. Grunto šildymas, specialios kaitrinės lempos, kurios naudojamos ištryptų plotų daiginimui ir pan. Anksčiau, kol nebuvo specialių lempų, natūrali veja stadionuose buvo keičiama 3-4 kartus per metus. Atsiradus pažangesnėms technologijoms tą tenka daryti dukart.
Aikštes su natūralia danga sezono metu galima naudoti ilgiau įrengus dangos šildymo technologijas. Bet toks sprendimas, kuris leistų futbolo sezoną pradėti dviem savaitėmis anksčiau ir užbaigti dviem savaitėmis vėliau, taip pat nėra racionalus ir logiškas. Mat per dieną aikštės priežiūra kainuotų 600 eurų, o žaisti joje tektų 3-4 kartus rečiau nei dirbtinės vejos atveju. Tad į teoriškai mėnesį prailgėjusį sezoną tektų sutalpinti rečiau išdėliotą tą patį kiekį rungtynių.
