Dabar populiaru
Publikuota: 2016 vasario 16d. 18:18

Futbolo fenomenas: Čikagoje besitreniruojančio kauniečio gebėjimai verčia iš koto

Įvarčio, įmušto „Marist“ mokyklos komandai šventimas Tik 15min
Luko Laurinavičiaus asmeninio albumo nuotr. / Lukas Laurinavičius švenčia įmušęs įvartį

Jaunas, perspektyvus bei protingas. Šešiolikmetį kaunietį Luką Laurinavičių drąsiai galima vadinti pragiedruliu apniukusioje Lietuvos futbolo padangėje. Jo fiziniai duomenys – įspūdingi, o tikslai – patys aukščiausi. 30 metrų atstumą per 3,21 sekundės įveikiantis vaikinas gebėtų nurungti daugelį pasaulinio lygio sportininkų. „Siekiu būti geriausiu planetos futbolininku“, – tvirtai rėžia jis.

Iš aktyvios bei itin sportiškos šeimos kilęs 192 cm ūgio bei 80 kg svorio, abiem kojomis puikiai smūgius atliekantis greitas ir šoklus Lukas pirmuosius žingsnius futbolo aikštelėje žengė būdamas septynerių.

Praėjus penkeriems metams jis jau pravėrė Nacionalinės futbolo akademijos (NFA) duris, o dar po kelerių metų, kuomet jį pastebėjo ir po savo sparnu priglaudė lengvaatlečių mama ir tėčiu vadinamas profesorius daktaras Aleksas Stanislovaitis, su LSU komanda tapo Lietuvos studentų salės futbolo čempionu. Tuomet Lukui tebuvo penkiolika, o studijų laikai atrodė dar taip toli.

Šiandien Lukas savąjį talentą gvildena Čikagoje (JAV), garsiojo Prancūzijos „Paris Saint Germain“ (PSG) futbolo klubo akademijoje. Vaikinas trokšta vieno – tobulėti ir tapti pačiu geriausiu planetos žaidėju. Atsižvelgus į jo fizinius duomenis, tikslas – ne toks ir utopiškas. Jau dabar Luko testų rezultatai viršija visas normas.

Valdo Knyzelio nuotr./Lukas Laurinavičius LFF kamuolio žongliravimo turnyre
Valdo Knyzelio nuotr./Lukas Laurinavičius LFF kamuolio žongliravimo turnyre

Šiandien Lukas savąjį talentą gvildena Čikagoje (JAV), garsiojo Prancūzijos „Paris Saint Germain“ (PSG) futbolo klubo akademijoje.

30 metrų jis nubėga per 3,21 sekundės. Stovėdamas į viršų pašoka 68 cm. Vaikinas yra pirmojo oficialaus Lietuvos futbolo federacijos žongliravimo turnyro nugalėtojas. Nenuleidęs ant žemės, kamuolį jis išmušė net 2625 kartus.

Nužudome savo talentus

A.Stanislovaitis L.Laurinavičių apibūdina kaip futbolininką, turintį aukštus bendrus fizinius duomenis. Vaikinas, anot profesoriaus, nors dar yra jaunas, išsiskiria greičiu, jėga bei ištverme. Jis – greitai progresuojanti būsima Lietuvos futbolo žvaigždė.

„Turiu nemažai patirties, kai pas mane treniruotis ateina sportininkai iš kitų sporto šakų. Štai greičiausias Lietuvos žmogus Rytis Sakalauskas 8 metus žaidė futbolą. Jo, kaip ir Luko, galingumo, greičio, vikrumo rodikliai buvo užgesinti dėl itin didelių krūvių treniruotėse. O šie rodikliai komandiniame sporte dabar yra svarbiausi. Pažiūrėkite, geriausi planetos futbolininkai su sportiniais bateliais ant žolės išvysto 10 metrų per sekundę greitį. Tai neįtikėtina, net ir sprinteriams“, – teigė A.Stanislovaitis.

Anot jo, atėjęs į lengvąją atletiką, L.Laurinavičius ėmė tobulėti kaip ant mielių. Neperspektyviu vadintas vaikinas tarsi atgijo. Dideli krūviai buvo užblokavę jo fizinius rodiklius.

„Mes nesugebame atsirinkti savo talentų. Talentingą žmogų užblokuojame. Tai kur čia kils tas mūsų sporto lygis. Jei gerą balsą ir klausą turintį dainininką mokysime šokti, man atrodo, taip pat nieko nebus. Turime Dievo apdovanotų žmonių, reikia tik juos atrasti ir išugdyti. Jei sportininkas greitas, tai ir reikia ugdyti greitį.

Mes nesugebame atsirinkti savo talentų. Talentingą žmogų užblokuojame. Tai kur čia kils tas mūsų sporto lygis, – teigė A.Stanislovaitis.

O Lukas – ypatingai greitas ir galingas vaikas. Labai džiaugiuosi dėl to, kur jis dabar yra. Lietuvoje jo niekas nematė. Tinkamoje terpėje atsiskleis. Protingi žmonės išnaudos jo efektyviausius rodiklius“, – teigė profesorius.

Su Luku A.Stanislovaitis, kuris 4 mėnesius ruošė į NBA išvykstantį Žydrūną Ilgauską, prisidėjo ir prie Povilo Vanago, daugybės rankininkų bei krepšininkų tobulėjimo, palaiko ryšį iki šiol. Nusiunčia programas, o vaikinas atsiunčia jam jų įgyvendinimo įrodymus.

„Reikėjo bėgti prisirišus 2,5-5 kg slidę. Kadangi jos nerado, prisirišo vandens butelį. Protingas vaikis, randa sprendimus. Pasisekė jam ir su tėčiu, kuris prižiūrėjo mitybos, miego režimą. Kuris kovoja dėl jo kiekviename žingsnyje. Ir su broliu, kuris – buvęs krepšininkas“, – patikino profesorius.

L.Laurinavičius interviu 15min papasakojo apie savo siekius ir svajones.

– Lukai, kada susidomėjote futbolu ir kodėl jis jus patraukė?

– Futbolu susidomėjau būdamas septynerių. Nuo pat mažens su šeima rinkdavomės aktyvų laisvalaikį. Tėvų dėka dar vaikystėje pamilau gamtą. Stiprybės sėmiausi iš Baltijos jūros, apie kurią tėtis pasakodavo kaip apie magišką vietą, iš kurios mūsų protėviai diena iš dienos sėmėsi jėgų.

Sukaupęs tiek daug teigiamos energijos iš kosmoso, žemės, nuo septynerių visą energiją nusprendžiau atiduoti žaidimui, kurį myliu iki šių dienų labiau už viską – futbolui. Noriu žaisti atraminiu, gynybinės pozicijos saugu.

– Papasakokite apie pirmuosius žingsnius futbole: kur įgijote patirties? Kokius privalumus išskyrė pirmasis jūsų treneris?

Pirmuosius žingsnius žengiau Kaune, Vytauto Vaškūno treniruotėse. Futbolas man tapo labai dvasišku dalyku. Mintys prieš varžybas, buvimas su savimi ir savo minčių perkėlimas į aikštelę, – štai kas mane žavėjo. Treneris jau nuo pirmųjų dienų išskyrė darbštumą ir pareigingumą. Esu dalyvavęs turnyruose Prancūzijoje, Šveicarijoje, Slovakijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Švedijoje. Visur su komanda iškovojome prizines vietas.

Valdo Knyzelio nuotr./Lukas Laurinavičius LFF kamuolio žongliravimo turnyre
Valdo Knyzelio nuotr./Lukas Laurinavičius su pirmuoju treneriu Vytautu Vaškūnu

– Kaip karjera klostėsi vėliau? Kurį laiką priklausėte NFA. Kaip sekėsi joje pritapti?

– Būdamas dvylikos buvau pakviestas į NFA. Kadangi trenerio V.Vaškūno treniruočių krūviai buvo panašūs, pripratau greitai. Akademijoje labai patiko, bet po metų susirgau plaučių uždegimu – pusmetį nesitreniravau. Pasveikus buvo sunku įsivažiuoti į komandos ritmą.

Luko Laurinavičiaus asmeninio albumo nuotr./Lukas Laurinavičius ir profesorius docentas Aleksas Stanislovaitis
Luko Laurinavičiaus asmeninio albumo nuotr./Lukas Laurinavičius ir profesorius docentas Aleksas Stanislovaitis

Tuomet mano gyvenime atsirado profesorius docentas A.Stanislovaitis – žmogus, kuris manimi patikėjo kaip atletu. Atlikęs daugybę tyrimų, jis buvo nustebintas rezultatais. Profesorius pasiūlė savo paties treniruotes, atliekant lengvosios atletikos programas. Ši patirtis – neįkainojama. Prisijungiau prie LSU futbolo komandos, su kuria 2014 metais tapome Lietuvos studentų salės futbolo lygos čempionais.

Treniruotės kartu su universiteto komanda man dovanojo greito mąstymo aikštelėje, o pergalės skonis suteikė daugiau pasitikėjimo savimi. Esu labai dėkingas treneriams Mariui Bezykornovui ir Eisvinui Utyrai. Besitreniruodamas su atletais iš olimpinės rinktinės įgijau neapsakomai daug patirties.

– Paauglystė yra palaužusi daugelio talentingų futbolininkų valią. Ne vienas meta sportą pačiame jėgų žydėjime. Visad savo gyvenimą siejote su futbolu? Ar kada kilo minčių atsisakyti jo?

– Minčių mesti niekada nekilo. Jei ir būdavo sunku, aš vis nenustodavau svajoti. Kiekvieną dieną vizija darėsi vis aiškesnė ir mintims apie kitokią ateitį vietos neatsirado.

– Ir kokia gi ta vizija? Kokia jūsų svajonė?

– Tapti geriausiu žaidėju pasaulyje. Be abejo, trokštu žaisti Lietuvos rinktinėje. Artimiausias tikslas – sėkmingai užbaigti dešimtą klasę. Tobulėti dar tik pradedu.

Futbolas man reiškia viską. Futbolas man – tai aš. Tai viskas, ką aš turiu ir apie ką svajoju, – teigė Lukas Laurinavičius.

– Turite autoritetų, į kuriuos norite lygiuotis? Pavyzdžių, kurie padėtų siekti svajonės?

– Autoritetų neturiu. Stebėdamas aukščiausio lygio žaidėjus, stengiuosi iš kiekvieno kažko išmokti ir pritaikyti savo žaidime. Futbolas man reiškia viską. Futbolas man – tai aš. Tai viskas, ką aš turiu ir apie ką svajoju. O geras futbolininkas man tas, kuris yra pasirengęs dėl šio žaidimo paaukoti viską, kad tik diena iš dienos taptų geresniu žaidėju.

– Šiuo metu gyvenate ir treniruojatės Čikagoje, garsiojo PSG klubo akademijoje. Kaip atsidūrėte JAV?

– Dažnai atlikdavau įvairius testus, kurių rezultatai, palyginus juos su pasauliniais vienmečių rezultatais, viršydavo visas normas. Prieš pat išvažiuodamas į Čikagą atlikau paskutiniuosius testavimus su profesoriumi. 30 m bėgimas iš vietos – 3,79 sekundės, abalachovo (su rankų mostu) šuolis į viršų – 65,5 cm, 30 m bėgimas įsibėgėjus – 3,21 sekundės. Kartu su tėčiu nusprendėme mano duomenis nusiųsti į kelias futbolo akademijas Čikagoje, iš kurių sulaukėme kvietimų į peržiūras. Taip viskas ir prasidėjo.

Čikagoje rezultatai buvo dar geresni: 30 m bėgimas iš vietos – 3,75 sekundės, abalachovo šuolis – 68 cm, plaučių tūris – 7,6 litro. Per minutę prakvėpuoju 240 litro deguonies. Tik atkeliavęs į „Chicago Magic PSG“ komandą, išsiskyriau greičiu ir dideliu ūgiu (prisidėjo ir tikslus mušimas galva). Toliau laikiausi savo plano ir griežto režimo – rezultatai tik augo.

Kodėl Čikaga? Ten mokyklą baigė ir šiuo metu trečiame kurse sėkmingai studijuoja mano brolis Algirdas. Jis padėjo įgyvendinti to meto svajonę – mokytis ir žaisti futbolą JAV. Čikagoje esu jau pusmetį. Miestas išties labai gražus.

Luko Laurinavičiaus asmeninio albumo nuotr./Lukas Laurinavičius su broliu Čikagoje
Luko Laurinavičiaus asmeninio albumo nuotr./Lukas Laurinavičius su broliu Čikagoje

– Sunku buvo išvykti? Palikti namus? Ko labiausiai ilgitės?

– Išvykti sunku nebuvo, nes turėjau labai aiškų tikslą – tapti pačiu geriausiu futbolininku planetoje. Būdamas čia labiausiai pasiilgstu savo šeimos, Kauno pilies, prie kurios daug valandų praleidau besitreniruodamas ir gaudamas įkvėpimo iš senovės lietuvių tvirtybės, ir, žinoma, mamos virtuvės.

– Kokia nuomonė apie JAV futbolą? Peržiūrose konkuruojate su vyresniais žaidėjais. Sunku?

– Dalyvavau septyniose peržiūrose. Dabar treniruojuosi ir žaidžiu „Chicago Magic“ elitinėje U-17 komandoje, kuri priklauso PSG akademijai. Atsikraustęs į Čikagą, nenustojau naudotis profesoriaus perduotomis neįkainojamomis žiniomis. Treniruotės – itin intensyvios. Visi žaidėjai treniruojasi susikaupę ir atiduoda visą save.

Aš išsiskiriu greičiu ir stipriais smūgiais abiem kojomis, taip pat smūgiais galva. Čikagoje futbolas yra aukšto lygio. Treneriai, susirinkę iš viso pasaulio, perteikia žinias, kurias įsisavinęs gali sparčiai tobulėti.

Man tik trūksta žaidybinės patirties. Čia turiu galimybę žaisti daug rungtynių prieš pajėgias komandas. Mušu įvarčius, tarp kurių – ir ne vienas įvartis pasiektas smūgiuojant kamuolį galva.

Sausį buvau pakviestas į Sent Liuiso universiteto peržiūrą, kurioje buvau jauniausias žaidėjas iš 60-ties bandžiusių ten laimę. Išgirdau daug šiltų žodžių ir gavau labai vertingą patarimą, kad svarbiausia Amerikoje – mokslai.

– Kaip gi sekasi mokytis? Palyginkite lietuviškąją ir amerikietiškąją mokyklas.

– Mokytojai stengiasi žinias perteikti kiek žaismingesniais būdais nei Lietuvoje. Mokykloje naudojamės kompiuteriais vietoje knygų. Mokslai sekasi solidžiai, prie jų praleidžiu didelę dalį savojo laiko. Sporto mokyklose lygis – itin aukštas. Sportas yra pagrindinė ir įdomiausia pokalbių tema. Pokalbiai apie amerikietišką bei europietišką futbolą, krepšinį, beisbolą bei lengvąją atletiką – kasdienė mokyklos dalis.

Luko Laurinavičiaus asmeninio albumo nuotr./Lukas su atstovaujamos „Brother Rice“ mokyklos treneriu Kevin McAlinden
Luko Laurinavičiaus asmeninio albumo nuotr./Lukas su atstovaujamos „Brother Rice“ mokyklos treneriu Kevinu McAlindenu

– Kokia jūsų dienotvarkė? Kaip sekasi derinti mokslus, laisvalaikį ir futbolą?

– Laiką leidžiu daugiausia su broliu, nes kartu gyvename, važiuojame į treniruotes, keliaujame. Sutinku Čikagoje ir kitų lietuvių. Pabendraujame. Kokia mano kasdienybė?

Keliuosi 6 valandą ryto. Pavalgęs gausius pusryčius, išskubu į autobuso stotelę, nuo kurios autobusas mane nuveža į mokyklą. Po mokyklos autobusu grįžtu namo. Pavalgęs sėdu prie pamokų ruošos. Ir jeigu vakare nėra treniruotės su komanda, laiką leidžiu žiūrėdamas futbolo varžybas arba su broliu važiuojame į sporto klubą.

Ateityje Lietuvą norėčiau išvysti pirmajame FIFA dešimtuke.

Režimo, tiek mitybos, tiek poilsio, laikausi labai griežtai. Miegoti (ir savaitgaliais) visada einu 22 valandą. Maistą ruošiuosi pats. Tai jau tapo vienu iš mano pomėgių. Teisių kol kas dar neturiu, šiuo metu lankau vairavimo kursus. Į treniruotes veža brolis. Automobiliu trunkame apie valandą.

Norėčiau jam padėkoti už tai, ką dėl manęs daro. Jis man yra lyg tėtis. O taip pat – ir geriausias draugas. Turėdami laisvą savaitgalį, stengiamės išvažiuoti iš miesto. Kelionės – bendras mūsų pomėgis.

– Planuojate ilgam likti JAV? Kurioje šalyje norėtumėte siekti futbolininko profesijos aukštumų?

– Gyvenimą visų pirma norėčiau sieti su futbolu, tai ir konkreti gyvenamoji vieta man nėra svarbi. Į Lietuvą tikrai planuoju sugrįžti ir sugrįšiu.

– O kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos futbolą? Ar kada nušvis šviesa tunelio gale?

– Ateityje Lietuvą norėčiau išvysti pirmajame FIFA dešimtuke. Vertinti rinktinę teisės neturiu. Palieku šį darbą specialistams. Būtų labai džiugu, jeigu Aurelijaus Skarbaliaus tvirta ranka, paveldėta iš jo tėčio, garsaus rankininko, vestų mūsų mylimą Lietuvos futbolą į pergales.

– Ko labiausiai jums, kaip Lietuvos futbolininkui, trūksta? Ko trūksta lietuviams žaidėjams, kad jiems taip sunku prasimušti užsienyje?

– Mums užtenka visko. Mes dar parodysime pasauliui, ką galime! Dar kartelį norėčiau padėkoti Aleksui Stanislovaičiui, kuris nenustojo manimi tikėti ir užaugino mane kaip atletą, bei Eisvinui Utyrai, kuris paskutiniais mėnesiais padėjo man pasiruošti išvykai į JAV. Eisvinai, linkiu didžiausios sėkmės ateinantį sezoną A lygoje. Taip pat visai Laurinavičių genčiai, savo broliams bei tėvams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:56
00:45
00:26

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką