– Rolandai, ką jums reiškia skaičius 40?
– Gražus skaičius. Apvalus.
– O 40 metų – daug tai ar nelabai?
– Anksčiau galvojau, kad 40 metų – tai labai daug. Bet dabar net nesitiki, kad man jau 40. Vidumi jaučiuosi vis dar 30-ies.
– Kokias gimtadienio dovanas mėgstate?
– Mėgstu visokias dovanas. Ne pinigus, ne čekius, o tikras dovanas – daiktus arba pramogas. Būtent viena tokia dovana-pramoga man padarė didžiausią įspūdį. Prieš kelis metus šeima dovanojo skrydį oro balionu iš mūsų sodybos. Gal ir nebūtų nieko ypatingo, bet dar prieš pakylant pilotas kelis kartus perspėjo, kad mūsų laukia sportinis skrydis ir išskirtinis, sportinis, nusileidimas. Taip ir nutiko. Pūtė labai stiprus vėjas, tad mus nešė įspūdingu greičiu, o kai pagaliau nusileidome, oro balionas dar ilgai slydo žemės paviršiumi. Visokių minčių tuo metu kilo, bet kai galiausiai išlipome iš to krepšio, jausmas buvo nepakartojamas.
– Kokia buvo pirmoji pažintis su futbolu?
– Tikrai žinau, kad dabartiniame Kalnų parko stadione tėtis su vyrais žaisdavo futbolą ir mane kartu pasiimdavo. Buvau dar mažiukas, bet pamenu, kad laksčiau po aikštelę su vyrais ir bandžiau paspirti kamuolį. Galima sakyti, kad ten gavau pirmą vyriško futbolo pamoką. O lankyti treniruotes pradėjau gerokai vėliau – tik sulaukęs 11 metų.
– Kuris treneris priėmė būsimą „Žalgirio“ ir nacionalinės rinktinės futbolininką?
– Legendinis Vincas Kateiva. Tai buvo 1989-ieji, kai Lietuvos futbolas ir konkrečiai Vilniaus „Žalgiris“ išgyveno savo aukso amžių. Visi keliai vedė į „Žalgirio“ futbolo mokyklą, „Marakaną“ ir „Žalgirio“ stadioną.
– Kada supratote, kad būsite futbolininku?
– Gal tada, kai gavau pirmą atlyginimą? 1993 ir 1994 metais kartu su keliais 1978 metų gimimo vaikinais turėjome galimybę išmėginti jėgas Vilniaus „Alsos“ komandoje, kurioje žaidė 1974-1975 m. gimimo futbolininkai. „Alsa“ dalyvavo Lietuvos Antros lygos pirmenybėse. Ten už pergales mokėdavo premijas. Tad tai ir buvo mano pirmasis uždarbis, dar taip vadinamais talonais.
– Jei ne futbolas, tai tada kas?
– Nežinau. Kitų variantų nebuvo. Nors vaikystėje lankiau daug būrelių – pramoginiai šokiai, karatė, stalo tenisas, foto būrelis ir pan. Išbandžiau daug ir visko, buvau guvus vaikas, negalėjau nusėdėti vietoje, norėjosi veiklos. Tačiau pradėjęs lankyti futbolo treniruotes pamažu taip įsitraukiau, kad bet kokia kita veikla pasidarė neįdomi. Galiausiai visas jėgas ir visą dėmesį skyriau tik futbolui. Dėl futbolo net mokyklas keisdavau. Be to, tuo metu futbolą dar visi žaidė kiemuose, rajonas prieš rajoną, tad mano gyvenime futbolo buvo labai daug ir jis užėmė pagrindinę vietą.
– Esate vilnietis, be abejo, teko lankytis legendinio „Žalgirio“ rungtynėse. Kokie prisiminimai iš to laikotarpio?
– Kaip ir daugeliui, iš to meto labiausiai įsiminė bendra emocija. Pamenu, kad eidavau į „Žalgirio“ rungtynes su tėčiu, būdavo labai daug žmonių, puiki atmosfera, pergalių skonis. Kai paaugau, eidavau su klasiokais, mus įleisdavo nemokamai, taip pat teko ir kamuolius padavinėti, bet dėl šios garbės tekdavo pakovoti su vyresniais vaikais.
– Kuris to meto žalgirietis buvo mėgiamiausias?
– Virginijus Baltušnikas. Kai kam patiko Pele, kitiems – Maradona, o man – Baltušnikas. Įsiminė jo ilgi plaukai ir tai, kad labai gerai žaidė galva. Beje, gerokai vėliau „Žalgiryje“ man teko garbė žaisti kartu su V.Baltušniku, taip pat ir su kita „Žalgirio“ legenda – Vladimiru Buzmakovu. Pastarasis man negailėjo patarimų ir nors kartu žaidėme tik viename turnyre, bet man tai buvo neįkainojama patirtis.
– Gal dėl to ir jūs pats visą karjerą žaidėte gynyboje?
– Tiesą sakant, iš pradžių labiau norėjau būti vartininku. Bet netrukus mane perkėlė į aikštę ir tapau gynėju. Galėjau žaisti bet kurioje gynybos vietoje – abiejuose kraštuose, centre. Man nebuvo jokio skirtumo. Visgi, mėgiamiausia mano pozicija aikštėje – atraminis saugas. Man labai patiko, kad žaisdamas „6 numerio“ pozicijoje gali ne tik gintis, bet ir dalyvauti atakose. Jis tarsi ir nepastebimas aikštėje, bet atlieka labai daug darbo, turi numatyti varžovų atakų kryptis, jas griauti ir pradėti savo komandos atakas. Deja, per karjerą saugų grandyje teko sužaisti tik kelias rungtynes Rusijoje ir tik tada, kai treneriui reikėdavo užtaisyti spragą aikštėje.
– Kokie svarbiausi gero gynėjo bruožai?
– Agresyvumas, kibumas ir puikus aikštės matymas. Kad puolėjai negalėtų laisvai kvėpuoti. Dar labai svarbu – mokėjimas bendrauti, komunikuoti, vadovauti gynybai. Tai labai palengvina visų gynėjų žaidimą.
– Su kokiu varžovu buvo sunkiausia kovoti?
– Man pats neparankiausias buvo Italijos rinktinės puolėjas Filippas Inzaghis. Jis visą laiką tūnodavo tarsi už nugaros, nepastebimas, jo visą laiką reikėdavo ieškoti aikštėje, niekada negalėjai atsipalaiduoti. Teko su juo aikštėje susitikti tris kartus, o jis įmušė du įvarčius.
– Kuri pergalė klubiniame futbole buvo pati saldžiausia?
– Pati pirmoji. Regis 1989 m. su V.Kateivos treniruojamais 1978 m. gimimo vaikais Italijoje dalyvavome „Enzo Ferrari“ vardo tarptautiniame turnyre. Patekome į finalą, ten susitikome su Neapolio „Napoli“ komanda ir po baudinių serijos ją įveikėme, nors varžovai ir buvo geresni. O pats paskutinis, pergalę lėmęs baudinys buvo mano.
– Ar tai ir buvo įsimintiniausias įvartis?
– Man visi mano įvarčiai įsimintini, nes jų buvo labai nedaug – vos 5-6. Lietuvos čempionate įmušiau tik vieną, galva, po standarto. Atsimenu ir jį. Žaidėme aikštėje netoli „Litexpo“ rūmų, su „Paneriu“. Buvo ankstyvas pavasaris, šalta beveik kaip dabar. Taip pat pamenu ir tuos, kuriuos galėjau įmušti, bet nepavyko. Tokių buvo gerokai daugiau.
– Kuris pralaimėjimas buvo skaudžiausias karjeroje?
– Visos nesėkmės laikui bėgant blanksta, užsimiršta. Iš futbolininko laikų dabar jau nieko negaliu išskirti. Dabar labiausiai skauda po treniruojamos komandos nesėkmių. Šiuo atžvilgiu neabejotinai skaudžiausias yra 2016 m. UEFA Čempionų lygos pirmojo atrankos etapo atsakomosiose rungtynėse Astanoje patirtas smūgis, kai „Žalgiris“ paskutinėmis rungtynių sekundėmis praleido įvartį ir nepateko į kitą varžybų etapą.
– Ar pamenate pirmą pažintį su „Žalgiriu“?
– Kaip ir kiekvienam vilniečiui „Žalgiris“ man nuo mažų dienų buvo futbolo etalonas. Net kai baigėsi auksinė era, aš vis tiek jaučiausi „Žalgirio“ sistemos dalimi, kitų komandų man paprasčiausiai nebuvo. Kai žaidžiau Rusijoje, planavau, kad karjerą baigsiu Lietuvoje ir tik „Žalgiryje“. Galima sakyti, kad taip ir nutiko. Tiesa, ta pabaiga nebuvo tokia, kokios norėjau ir kokią įsivaizdavau.
– O kokia buvo žalgirietiška pradžia?
– Trumpa. Taip jau gavosi, kad daugiau laiko praleidau ir daugiau rungtynių sužaidžiau antroje „Žalgirio“ komandoje. Pagrindinėje ekipoje žaidžiau nuo 1998 m. vasaros, bet po pirmo rato tuometinis komandos vadovas Janušas Loputis išsiuntė mane į Kaliningradą. Pamenu, kad pirmoje sezono dalyje žaidžiau visose „Žalgirio“ rungtynėse, o pavasarį žalgiriečiai jau be manęs tapo Lietuvos čempionais. Teoriškai man lyg ir turėtų priklausyti aukso medalis, bet nieko negavau, tad ir nežinau, galiu vadintis Lietuvos čempionu, ar ne.
– Karjerą irgi baigėte su žaliais ir baltais. Ar pamenate paskutines rungtynes?
– Atvirai pasakysiu, iš to paskutinio sezono nelabai ką ir atsimenu. Iš tiesų, net negalvojau, kad tai bus paskutinės profesionalios rungtynės. Grįžęs iš Rusijos po klubo operacijos norėjau tiesiog gauti daugiau žaidimo praktikos, tad „Žalgiryje“ žaidžiau be atlyginimo, be sutarties. Galvojau, kad įgavęs sportinę formą dar bent kelis metus žaisiu užsienyje.
Tačiau vasarą „Žalgiryje“ prasidėjo neramumai, komandos vadovas Vadimas Kastujevas buvo sulaikytas Maskvoje, paaiškėjo, kad nėra pinigų ir pan. Ta sumaištis mane labai nuvylė, be to, tuo metu aš ir pats turėjau pašalinių reikalų, stačiausi sodybą Molėtų rajone. Be to, po kiekvienų rungtynių ar treniruotės jausdavau klubo skausmus, tad nusprendžiau šiek tiek pailsėti nuo futbolo ir visas jėgas skirti sodybos statyboms. Taip išėjo, kad tas poilsis truko bent penkerius metus.
– Visi žino, kad geriausius futbolininko karjeros metus praleidote Rusijoje. Tačiau dar buvo ir paslaptingas karjeros etapas Ukrainoje, legendinėje Kijevo „Dinamo“ komandoje.
– Tiesa, 2000 m. pradžioje du mėnesius ruošiausi sezonui Kijeve, su „Dinamo“ komanda žaidžiau „Sandraugos“ turnyre. Tuo metu komandą treniravo Valerijus Lobanovskis. Teko su juo nemažai bendrauti, pamenu, kad didelį įspūdį darė jo futbolo išmintis, ramybė, žmogiškumas.
Iš esmės, viskas jau buvo suderinta, sutartis parengta, man tik reikėjo ją pasirašyti. Tačiau aš atsisakiau. Pasitreniravęs ir pažaidęs draugiškose rungtynėse supratau, kad patekti į pagrindinę „Dinamo“ komandą bus labai sunku. Ten tuo metu žaidė aukščiausio lygio futbolininkai, aš geriausiu atveju galėjau tikėtis patekti į 20-uką, bet man to neužteko. Žinojau, kad jei neprasimušiu į pagrindą, mane skolins kitoms komandoms, o aš to nenorėjau.
– Nesigailite tokio savo sprendimo?
– Ne, nesigailiu. Tie keli mėnesiai pas V.Lobanovskį man buvo labai naudingi, įgavau patirties, futbolo supratimo, taip pat ir fizinis pasirengimas buvo aukščiausio lygio. Po to grįžęs į Kaliningradą sužaidžiau labai gerą sezoną, sulaukiau pasiūlymų iš kitų Rusijos klubų ir galiausiai atsidūriau Ramenskojės „Saturn“ komandoje.
– Kokie prisiminimai liko iš Kaliningrado?
– 1998 m. pabaigoje J.Loputis pasiūlė man paragauti legionieriaus duonos. Sakė, kad manimi domisi Machačkalos komanda, Elistos „Uralan“ ir Kaliningrado „Baltika“. Aš pasirinkau arčiau namų buvusį Kaliningradą. Tuo metu „Baltika“ buvo iškritusi į pirmą Rusijos lygą, bet išsaugojo žaidėjų branduolį ir planavo kovoti dėl sugrįžimo į aukščiausią lygą.
Man patiko ir komanda, ir žaidimas Rusijos Pirmoje lygoje, ir Kaliningradas. Žaidžiau daug, nuo pirmų dienų man patikėjo vietą pagrindinėje sudėtyje, neblogai sekėsi. O kai grįžau iš Kijevo, žaidžiau tarsi ant sparnų, fizinė forma buvo geriausia per visą karjerą, net ir įvarčius kelis įmušiau. Susidomėjimas futbolu tuo metu Kaliningrade buvo labai didelis, mus palaikydavo pilnas stadionas, žmonės sėdėdavo ant laiptelių, rungtynes stebėdavo 20-22 tūkst. žmonių, galėjau pajusti tikrą futbolo atmosferą, kaip auksiniais „Žalgirio“ laikais Vilniuje.
– 2001 m. iš gintarinio Baltijos pajūrio persikėlėte į Pamaskvę, Ramenskojės sritį. Kas tuo metu buvo „Saturn“?
– Tiesą sakant, iš Kaliningrado turėjau keltis į Samarą. Buvau jau faktiškai pasirašęs sutartį su to miesto „Krylja Sovetov“ komanda, kurią tuo metu treniravo Aleksandras Tarchanovas. Aš jam tikau ir patikau, sąlygos irgi buvo geros. Bet ilgiau pasitreniravęs supratau, kad tai ne mano stiliaus komanda. A.Tarchanovas reikalavo, kad būtų žaidžiamas techniškas, perdavimais grindžiamas futbolas. O aš buvau fizinio, jėgos futbolo atstovas. Tad draugiškai sutarėme, kad mums ne pakeliui. Ir netrukus atsidūriau „Saturn“.
Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo geras sprendimas. „Saturn“ buvo suburta kokybiška komanda, klubas turėjo savo stadioną, treniruočių bazę. Gyvenome netoli Maskvos, buvo labai geras kolektyvas, nors ir su savais, rusiškais, bruožais.
Kelis metus praleidau „Saturn“, bet 2003 m. pasikeitus treneriams praradau vietą pagrindinėje sudėtyje. Tuo metu sulaukiau pasiūlymo pereiti į Maskvos „Torpedo-Metalurg“ komandą. Pastaroji tais metais kovojo dėl išlikimo Rusijos aukščiausioje lygoje, o „Saturn“ grūmėsi dėl medalių. Gali būti, kad jei manęs nebūtų pardavę, tai būtų ir iškovoję bronzos medalius. Nes būtent dėl išlikimo kovojusi „Torpedo-Metalurg“ labai svarbiose rungtynėse svečiuose 3:0 nugalėjo „Saturn“. Buvo labai keistas jausmas – žaisti prieš buvusią savo komandą, jos stadione, žinant, kad pralaimėjimas jai gali kainuoti medalius. Kita vertus, aš viename interviu dar prieš tas rungtynes pareiškiau, kad „Torpedo-Metalurg“ vietą aukščiausioje lygoje išsaugos, o „Saturn“ medalių neiškovos. Taip ir nutiko.
– Vis dėlto, tai nesutrukdė jums po kelių metų vėl sugrįžti į „Saturn“?
- Taip, 2005 m. „Saturn“ mane susigrąžino iš Maskvos į Ramenskoję. Tiesa, paskutiniai metai buvo sunkūs, kamavo traumos. Tačiau iš esmės Rusijoje jaučiausi labai geri. Kai tik atvykau, Rusijoje dar nebuvo labai didelių pinigų, tačiau po truputį jų finansinės galimybės didėjo, augo ir norai, atvykdavo vis garsesni ir geresni legionieriai, augo ir futbolo lygis.
– Kada ir kaip nusprendėte baigti karjerą?
– 2007 m. ilgai gydžiausi klubo traumą, galiausia medikai pranešė, kad turiu baigti karjerą. Atvirai pasakius, nepatikėjau, nes tuo metu ir treniravausi, ir žaidžiau. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad jie buvo teisūs.
– Kokia tai buvo trauma?
– Įdomiausia, kad per visą karjerą rimtų traumų aš neturėjau. Tiesiog paaiškėjo, kad klubo sąnarys susidėvėjo. Nepadėjo nei operacijos, nei ilgas gydymas. Bet vis tiek dar tikėjau, kad žaisiu ilgiau. Tačiau išėjo kitaip.
– Ar sunku buvo susitaikyti su futbolininko karjeros pabaiga?
– Kaip ir sakiau, atsisveikinęs su „Žalgiriu“ pasinėriau į sodybos reikalus. O jų buvo daug ir įvairių, tad nebuvo laiko savęs gailėtis ar liūdėti. Be to, labai mėgau būti gamtoje, žvejoti, grybauti. Tai buvo man geriausias poilsis.
– Tačiau pailsėjęs vėl grįžote į futbolą?
– Praėjus keliems metams, jau sutvarkius sodybą, vėl pradėjau jausti futbolo trauką. Dėl to galiausiai ryžausi klubo sąnario keitimo operacijai. Pamenu, kad mano pirmas klausimas buvo – ar po operacijos galėsiu žaisti futbolą? Chirurgas atsakė, kad turėčiau klausti, ar galėsiu normaliai vaikščioti, o ne žaisti futbolą.
Iš tiesų, tuo metu net ir vaikščioti buvo nelengva, tačiau aš tvirtai tikėjau, kad ne tik vaikščiosiu, bet ir vėl žaisiu futbolą. Taip ir nutiko. Tiesa, žaidžiu tik savo malonumui. Su „Prelegentų“ komanda dalyvauju senjorų pirmenybėse, su buvusiais „Alsos“ komandos draugais žiemą žaidžiame Sekmadienio futbolo lygoje. Ir kol kas jaučiuosi puikiai, mėgaujuosi futbolu. Medikai sakė, kad dar bent dešimtmetį naujo klubo sąnario nereikės, tad noriu tą laiką išnaudoti kuo geriau.
– Nuo 2014 m. dirbate ir treneriu. Pradėjote Utenos „Utenyje“, dabar darbuojatės „Žalgirio“ komandoje. Ar sklandus buvo šis procesas?
– Galutinai supratęs, kad nebegalėsiu profesionaliai žaisti futbolo, ieškojau galimybių paragauti trenerio duonos. Lankiau kursus, gavau UEFA B trenerio licenciją. Bet kurį laiką mano paslaugų niekam nereikėjo. Ir tik 2014 m. į Utenos „Utenį“ atėjęs Mindaugas Čepas pasiūlė man tapti jo asistentu. Labai norėjau išmėginti save naujame darbe ir sutikau nedvejodamas. Po kelių metų perėjau, arba, kitaip sakant, sugrįžau į „Žalgirį“. Ir čia jaučiuosi kaip namuose.
– Koks tas trenerio darbas?
– Būdamas žaidėju visai kitaip įsivaizdavau trenerio darbą. Atrodė, kad viskas ten paprasta. Bet kai pradedi dirbti, gilintis, domėtis, pamatai, kad tai yra labai sunkus, sekinantis darbas. Bet jis man tikrai labai patinka.
Stengiuosi perteikti savo žinias ir patirtį futbolininkams, tikiuosi, kad jie mane ne tik girdi, bet ir supranta. Nes aš jiems tikrai nelinkiu blogo, kaip tik, noriu, kad jiems būtų geriau, lengviau žaisti, siekti pergalių. Aš pats tai patyriau savo kailiu, kai geri trenerio patarimai gali padėti aikštėje.
Prieš Lietuvos ir Škotijos rinktinių rungtynes tuometinis vyriausiojo trenerio asistentas Saulius Širmelis man labai smulkiai išdėstė būsimų varžovų žaidimo niuansus. Pamenu, kad tose rungtynėse netikėtai sau pačiam atradau, jog varžovai žaidžia lygiai taip pat, kaip ir sakė treneris. Tai buvo savotiškas nušvitimas, parodęs, kad nuoseklus pasirengimas rungtynėms gali labai palengvinti futbolininko žaidimą.
– Kuris treneris pačiam paliko didžiausią įspūdį?
– Man teko treniruotis pas labai įdomius, savitus futbolo specialistus. Vincas Kateiva, Gintas Kalėdinskas, Saulius Širmelis, Viktoras Pavlovas, Benjaminas Zelkevičius, Algimantas Liubinskas, tas pats V.Lobanovskis. Su juo teko daug bendrauti, tie pokalbiai paliko neišdildomą įspūdį. Visi treneriai man davė kažką naujo, naudingo. Aš visada stengiausi įsiminti trenerių nurodymus, patarimus. Ir pats jaučiau, kad tai man padeda aikštėje.
– Koks buvo keisčiausias trenerio nurodymas?
– Šiaip man treneriai dažnai liepdavo asmeniškai gintis prieš kokį nors varžovų komandos lyderį. Taip sakant, ir pats nežaisdavau, ir kitam neleisdavau. Vienose rungtynėse aš turėjau persekioti atraminiu saugu žaidusį varžovų lyderį. Tikriausiai tai buvo vienintelis kartas, kai aš daugiau laiko praleidau prie varžovų, o ne prie savų vartų.
– Lietuvos rinktinėje sužaidėte 40 rungtynių. Kurias galėtumėte išskirti?
– Man visos rungtynės su tokio lygio rinktinėmis kaip Italija, Vokietija, Ispanija ar Prancūzija buvo ir yra įsimintinos. Vis tik, tokius varžovus gali sutikti tik kartą ar du per savo karjerą.
Nei technika, nei meistriškumu mes jiems neprilygdavome, tačiau šias spragas kompensuodavome kovingumu, fiziniu pasirengimu. Tiesą sakant, kitų variantų ir neturėjome. Lyginant mano kartos rinktinę su dabartine, aš manau, kad mes visgi turėjome daugiau ir aukštesnio lygio futbolo patirties. Beveik visi rinktinės nariai tuo metu žaidė užsienyje, gana pajėgiuose čempionatuose, tad turėjo artimesnę rinktinių rungtynėms futbolo aplinką.
Dabar, su visa pagarba, Lietuvos rinktinei to labai trūksta. Dabar mums visi varžovai yra stiprūs, pavojingi ir su visais reikia žaisti maksimaliai susikaupus, susikoncentravus. O kai per sezoną žaidėjams tokių rungtynių būna vos kelios, labai sunku pakilti į kitą lygį tarptautinėje arenoje.
– Koks smagiausias įvykis iš rinktinės laikų?
– Tikriausiai tai būtų 2003 m. Glazge vykusios rungtynės su Škotija. Varžovams reikėjo pergalės, bet mes taip atkakliai priešinomės, kad jiems didesnę rungtynių dalį nieko neišėjo. Aikštėje virė britų futbolo kova, kapojomės negailėdami nei savęs, nei varžovų.
Pamenu, kad vienas Škotijos rinktinės žaidėjas man po kieto susidūrimo įkando į petį, o aš atsilyginau smagiu smūgiu korpusu, po kurio jam teko lopyti prakirstą antakį. Bet po rungtynių jis pats priėjo, paspaudė ranką, pasveikino ir pasakė, kad tai buvo puikus mūšis. Man tokios rungtynės irgi labai patiko, nuliūdino tik jų rezultatas. Viename epizode aš susidūriau su rungtynių arbitru, parkritau, o varžovas iš mano krašto atliko perdavimą, po kurio škotai pelnė vienintelį įvartį. Buvo ir juokinga, ir pikta. Bet atsiminimas liko iki šiol.
– Ar laisvalaikiu be futbolo dar užsiimate kokia nors veikla?
– Dabar nelabai ir turiu laisvo laiko. Daug laiko reikalauja darbas, ne ką mažiau – vaikų vežiojimas po mokyklas, būrelius ir pan.
– Ar visos jūsų, kaip futbolininko, svajonės išsipildė?
– Išsipildė beveik viskas, išskyrus karjeros pabaigą. Planavau, kad dar pažaisiu Rusijoje, grįšiu į Vilnių ir „Žalgiryje“ užbaigęs karjerą tiesiausiu keliu pereisiu į trenerių kategoriją. O viskas nutiko šiek tiek kitaip. Kita vertus, dabar dirbu „Žalgirio“ trenerių kolektyve, tad galima sakyti, kad gal ir ne visai taip, bet planai įvykdyti.
– Ar tikite, kad Lietuvos klubas žais Čempionų lygos grupių etape?
– Norėčiau tikėti. Bet tikimybė yra labai nedidelė.
– Ar tikite, kad Lietuvos rinktinė pateks į Europos ar Pasaulio čempionato finalinį etapą?
– Dabartinė rinktinė ten nepateks. Turi daug kas pasikeisti, nes praraja mūsų futbole yra labai didelė. O kiek prireiks metų, kad išaugintume naują kartą, sunku pasakyti. Tai gali būti kelių dešimtmečių klausimas. Matau, kad dabar kažkas yra daroma teigiama linkme, bet neaišku, kiek tai užtruks ir ar pradėti darbai bus užbaigti.
– Ar Lietuvai reikia Nacionalinio stadiono?
– Manau, kad atsakymas ir taip aiškus.
– Ar tikite, kad jis bus pastatytas šiame amžiuje?
– Aš prisimenu, kai Nacionalinis stadionas buvo pradėtas statyti. Tada neabejojau, kad jau netrukus ten žiūrėsiu rungtynes. Po to galvojau, kad dar spėsiu pats pažaisti. Dabar jau svarstau, ar teks man ten pabūti trenerio pozicijoje, o gal bent apsilankyti paprastu žiūrovu. Ir nesu tuo tikras. Man atrodo, kad į tą stadioną ant kalno mes niekada neįžengsime.
– Kokį save įsivaizduojate per 50-ąjį gimtadienį?
– Manau, kad viduje ir toliau jausiuosi 30-ies. O išorė ne tiek svarbu. Kad tik būtų sveikatos, galėčiau dar žaisti futbolą ir dirbti mėgiamą darbą. Būtų nuostabu, jei per artimiausią dešimtmetį atsirastų Nacionalinis stadionas. Tai būtų geriausia dovana.
