Vis dėlto žaidėjas labiausiai džiaugiasi ne iškovotu titulu, o padarytu žingsniu į priekį savo karjeroje. Šiemet lietuvis nuolat žaidžia „Sampdoria“ pagrindinėje sudėtyje ir su komanda kovoja dėl aukščiausių vietų.
M.Stankevičiaus klubas praėjusį pavasarį žaidė Italijos taurės finale, o naujame futbolo sezone grasina vienos stipriausių Europos bei pasaulio lygų grandams ir žengia tarp lyderių. Lietuvos rinktinėje gynėjas jau kurį laiką yra viena svarbiausių figūrų ir šiemet dviem įvarčiais padėjo komandai pakiliai baigti pasaulio čempionato atrankos ciklą.
Vertindamas savo progresą futbolininkas pabrėžia, kad tobulėti visada yra kur, o kalbėdamas apie rinktinės perspektyvas siūlo žvelgti į viską optimistiškai. 2009 metus M.Stankevičius įvertino interviu tinklalapiui Futbolas.lt.
 |
| T.Danilevičius,M.Stankevičius, D.Šemberas |
– Sveikiname su geriausio Lietuvos futbolininku titulu. Ar tikėjotės jį laimėti? Galbūt atvyksite atsiimti prizo?
– Malonu girdėti, to nesitikėjau. Deja, atvykti į Lietuvą šiuo metu neturiu galimybių, nes klube ir per tarptautinių rungtynių pertrauką tęsiasi treniruočių procesas.
– Pernai laimėjote nedidele persvara, o šiemet konkurentus aplenkėte daugiau nei dvigubai tiek ekspertų, tiek futbolo mėgėjų apklausoje. Ar galima sakyti, kad žengėte žingsnį į priekį?
– Sutinku, nors ne dėl laimėjimo, o dėl savo karjeros. Padariau didelį žingsnį į priekį, įgijau daug naudingos patirties. Be abejo, tokie geriausio žaidėjo prizai taip pat yra malonūs, nes jie skirti asmeniškai. Tačiau man keista, kad nugalėjau dideliu skirtumu. Manau, kad Deividas Šemberas taip pat yra labai geras žaidėjas ir nusipelnytų būti mano vietoje. Negalima pamiršti ir Tomo Danilevičiaus, jis taip pat vertas būti tarp geriausių.
– 2009-ieji – asmeniškai sėkmingiausi metai?
– Metai buvo išties geri, nors ir banguoti. Pasitaikė ir prastesnių, ir geresnių periodų. Apskritai metais džiaugiuosi. Kaip minėjau, pavyko progresuoti.
– Kokios rungtynės, epizodai šiemet buvo įsimintiniausi, o kuriuos norėtųsi pamiršti?
– Buvo tikrai įdomių epizodų. Labai patiko debiutuoti UEFA taurėje, taip pat nužengti iki Italijos taurės finalo ir jame dalyvauti. Tik gaila, kad apmaudžiai pralaimėjome. Bet vis tiek tai buvo kažkas tokio, ką gali patirti retai. Su rinktine buvo sunkių rungtynių, malonu buvo išplėšti pergalę prieš Serbiją. Šie įvykiai labiausiai ir įsiminė.
Nemaloniausia buvo pralaimėti tame pačiame Italijos taurės finale, o ypač vizitas Farerų salose, kai su rinktine patyrėme pralaimėjimą. Tos rungtynės buvo labai prastos. Nors iš tikrųjų stengėmės, kažko pritrūko. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ta nesėkmė tik turėtų mus grūdinti kaip žaidėjus ir mokyti, kaip reikia nusiteikti rungtynėms. Turėsime patirties, kaip negalima pralaimėti, ir tikiuosi, kad ateityje tai bus naudinga. Reikia mokytis ne tik iš svetimų, bet ir iš savų klaidų, o svarbiausia jas ištaisyti.
– Praėjusį sezoną „Sampdoria“ Italijos čempionate užėmė 13 vietą, o šiemet kol kas žengia penktoje. Kas lėmė tokį pasikeitimą?
– Turbūt vienas iš skirtumų tas, kad praėjusiais metais dalyvavome UEFA taurėje. Daug žaidėjų, tarp jų ir aš, nebuvome pripratę prie to ritmo žaisti kas tris dienas. Dabar Europos lygoje žaidžia viena mūsų konkurenčių „Genoa“ ir matome, kaip ji kartais buksuoja. Dalyvauti keliose varžybose yra didelis fizinis krūvis. Tam reikia ne tik pasiruošti fiziškai, bet ir turėti didelę komandą, daug žaidėjų, kurie galėtų pakeisti pavargusius ar traumuotus. Pernai veikiausiai tai mus labiausiai ir slėgė, todėl ir atsidūrėme tokioje vietoje. Šiemet to nebėra, be to čempionate pavyko gerai startuoti.
Tik pastaruoju metu pasidarė sunkiau, nes varžovai pradėjo bus labiau vertinti ir žiūrėti ne kaip į vidutiniokus, o kaip į vienus iš lyderių. Tai jaučiasi rungtynių metu, kai varžovai stengiasi apsiginti ir daugiau stengtis kurti tenka pačiam.
– Ar nepasikeitė vaidmuo komandoje šį sezoną atėjus naujam treneriui Luigi Delneri?
– Šiek tiek pasikeitė. Pernai atlikau savotišką gynėjo-saugo vaidmenį ir man teko užimti visą kraštą. Neturėjau pagalbininko nei priekyje, nei už nugaros. Šiemet žaidžiu kaip dešinysis gynėjas ir turiu priekyje saugą, su kuriu bendradarbiauju. Mano darbo atžvilgiu tai šiek tiek ekonomiškiau ir lengviau.
– Italijos žiniasklaida rašė, kad treneris jums kartą davė pailsėti, nes buvote pavargęs. Nuvargino rungtynių skaičius?
– Taip, teko žaisti tikrai nemažai mačų. Komandoje esu vienas daugiausia žaidusių – įskaitant čempionatą ir rinktinės varžybas. Po tiek daug rungtynių pradėjo jaustis ir matytis fizinis nuosmukis. Todėl treneriai nusprendė man duoti pailsėti, patausoti ateities rungtynėms. Traumos kartais prasideda iš nuovargio ir to buvo bandoma išvengti.
 |
| „Scanpix“ nuotr./M.Stankevičiui buvo parodyta raudonoji kortelė. |
– Paskutiniame mače arbitras jus nubaudė raudonąja kortele. Pažiūrėjus vaizdo įrašą sprendimas pasirodė abejotinas. Kaip pasirodė jums?
– Pats vaizdo įrašo nemačiau, todėl komentuotu sunku. Tačiau galiu pasakyti, kad varžovas buvo įžūlus ir apgavo tiek mane, tiek teisėją simuliuodamas pražangą. Teisėjas iš nugaros to nepastebėjo ir negalėjo įvertinti epizodo teisingai. Todėl manau, kad raudonąją kortelę gavau neteisingai. Bet ji jau paskirta ir nieko nebepakeisi. Gaila, bet taip jau būna, kad kartais laimi gudrumas, o ne vien meistriškumas. Skaudžiausia, kad prieš tai arbitras neskyrė 11 metrų baudinio į priešininkų vartus. Bet toks jau futbolas. Reikia ir pačiam būti budresniam, vis dėlto žaidžiu vienoje stipriausių pasaulio lygų.
– Su Lietuvos rinktine pasaulio čempionato atrankos ciklą pradėjote pergalingai, vėliau patyrėte kelis pralaimėjimus ir praradote šansus kovoti dėl antros vietos. Kaip paaiškintum tą nesėkmių seriją? Kaip įvertintum rinktinės metus?
– Atrankos ciklą pradėjome taip gerai, kad nelabai kas tikėjo tuo, ką padarėme. Iškovojome dvi pergales, visus buvo apėmusi euforija. Prie gero greitai priprantama ir visus įpratinome prie pergalių. Visi kalbėjo, kad komanda atsigavo. Taip, tai yra tiesa. Tačiau nesame labai aukšto lygio rinktinė. Esame mažos Lietuvos komanda, kuri kartais sublizga ir stengiasi parodyti nagus.
Turbūt lemtingi buvo pralaimėjimai tokioms stiprioms varžovėms kaip Serbija ir Prancūzija, kurios tada buvo konkurentės. Taip pat buvo išbarstytų taškų, kaip tose nelemtose Farerų salose. Tad šiame cikle buvome ir ant bangos, ir po ja. Šiaip nesame stipresni nei už prancūzus, nei už serbus. Aišku, kovojame ir stengiamės, bet aiškiai nusileidžiame varžovams pagal sudėtį, žaidėjų atstovaujamus klubus.
Gerai tai, kad turime draugišką komandą, kuri deda visas pastangas, kad yra komandos braižas, žaidimas. Tuo reikia džiaugtis. Tikiuosi, kad ateityje žengsime į priekį ir pasieksime gerą rezultatą. Svarbu kurti rinktinę nuo pagrindų ir tobulėti. Manau, kad reikėtų į viską žvelgti optimistiškiau, nes taip galima daugiau pasiekti.
– Lietuvoje čempionu šiemet vėl tapo jūsų buvęs klubas „Ekranas“, o antrą kartą iš eilės geriausiųjų rinkimuose triumfavote su „Ekrano“ žaidėjais. Panevėžys tampa Lietuvos futbolo flagmanu?
– Džiaugiuosi dėl „Ekrano“. Linkėjau jiems, kad taptų čempionais, nes šioje komandoje žaidžia daug mano draugų, taip pat pažįstu vadovus bei trenerius. Manau, kad „Ekranas“ buvo stipriausias ir nusipelnė tapti čempionu. Panevėžys iš tiesų rodo pavyzdį kaip futbolo miestas. Skaičiau „Ekrano“ prezidento svarstymus apie naujo stadiono viziją. Tai įdomu perspektyva. Jei tai ne iliuzija ir pasitvirtins, bus šaunu tiek Panevėžiui, tiek visam Lietuvos futbolui. Iki šiol Lietuvai buvo gėda dėl to, kad neturime gerų stadionų. Apie nacionalinį jau net nekalbu. Dėl to labai gaila. Bet džiaugiuosi, kad yra vizijų, kad kažkas gali keistis tiek Panevėžyje, tiek kitur.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Marius Stankevičius |
– Kokius tikslus sau keliate kitiems metams?
– Poziciją sunkiau išlaikyti nei pasiekti. Todėl tikiuosi kitąmet išlaikyti gerą sportinę formą. Sau norėčiau palinkėti sveikatos, nes gyvenime tai labai svarbu. Jeigu kalbame apie karjerą, norėčiau dar labiau tobulėti, nes tam ribų nėra. Reikia tik noro ir daug darbo. Svarbu siekti savo tikslo ir nesustoti.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos futbolo mėgėjams?
– Pasikartosiu – pirmiausia linkiu optimistiškai gyventi ir tikėti futbolu. Antra, palinkėčiau tikriems gerbėjams palaikyti komandą sunkiu metu. Žaidėjams ir futbolui svarbiausia palaikymas ne tada, kai viskas gerai, o tada, kai sunki akimirka. Kai tokiais epizodais sulauki palaikymo, visada ilgiau atsimeni ir labiau nori ko nors siekti.
