– Kaip pasukote į plaukimą?
– Plaukti išmokau būdamas 10-11 metų. Pradėjau dirbti dviračių gamykloje, tuomet man buvo 16 m. Ir dar už poros metų pradėjau žaisti už dviračių gamyklos futbolo komandą, tai futbolininkas buvau iki 30 m. Vėliau žaidžiau ledo ritulį už gamyklos komandą, taip pat ir už Šiaulių rinktinę.
Dirbdamas dviračių gamykloje baigiau vakarinę vidurinę mokyklą. Toje pačioje gamykloje 10 m. dirbau ir sporto metodininku. Mokslai nesibaigė – baigęs vidurinę įstojau į kūno kultūros institutą. Studijavau neakivaizdiniu būdu penkerius metus. Įstoti ir įvykdyti normatyvus nebuvo sunku – juk sportas buvo mano laisvalaikis, hobis. Tad tekdavo ir „paplaukioti“. Tačiau niekuomet nepretendavau į profesionalius plaukikus. Maždaug tarp 35-40 metų susimąsčiau, kad nenorėčiau būti kažkokiu būdu išmestas iš tokio sporto, kur reikia bėgioti ir lakstyti, t. y. būti itin aktyvia komandos grandimi. Tad susidomėjau buriavimu. Mano skaičiavimais, buriuoju maždaug 35 metus. Tad mokėti plaukti buriuotojui be abejo reikia – juk netyčia gali iškristi iš laivo. Kai tik „randu“ kokią progą, tuomet tobulinu savo plaukimo įgūdžius. Porą žiemų mane kviesdavo dirbti „valandiniu“, moksleiviai, kurie visiškai nemokėdavo plaukti, mokydavosi pas mane plaukimo pagrindų. Vėliau treneriai, įvertinę jų plaukimo galimybes, išsirinkdavo, kurie galėtų tobulėti toliau ir galbūt tapti jaunaisiais sportininkais. Vėliau porą metų su Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ auklėtiniais vykdavau į stovyklas Elektrėnuose. Mano pareigos buvo ten organizuoti jaunimo laisvalaikį, rengti įvairias viktorinas, varžybas, kuruoti ir dirbti su rezultatais. Tad mano ryšys su plaukimu nėra toks didelis, sakyčiau – punktyrinis. Matyt, galėčiau papasakoti įdomiau apie buriavimą. Iki šiol lankau baseiną nuo pat tos akimirkos, kai tik įstojau į sporto veteranų klubą. Kas savaitę nueinu – stengiuosi ne maudytis, bet plaukti. Dabar pakvietė mane dalyvauti veteranų varžybose už Šiaulius. Alytuje vyko tarptautinės sporto veteranų varžybos. 50 m plaukiau nugara ir laisvu stiliumi ir iškovojau pirmąsias vietas. Mano grupėje per 75 m. dalyvavo trys žmonės. Tai ir parsivežiau porą medalių. Jei sakyčiau, kad galiu aplenkti kokį trisdešimtmetį, tai būtų netiesa. Jeigu 1960 metų gimimo žmogus nuplaukia distanciją per 37 sek., ją aš įveikiu per 50 sek. Na, nedidelis skirtumas, tiesa? Bet už save jaunesnių neaplenkiu.
Tai jau yra mano gyvenimo būdas. Ilgai buriuoju, bet vis tiek dar noriu. Dabar gyvenimo pusiausvyrą jaučiu tik manevruodamas tarp sausumos ir tarp vandens.
– Iš kur tas polinkis į sportą?
– Aš turiu daug pomėgių. Dešimt metų dalyvavau gamyklos dramos teatre, pakvietė ir į „Rūtos“ dramos ratelį, tai geriausias mano vaidmuo buvo pjesėje „Amerika pirtyje“, vaidinau žydą Valščiką. Tad, kaip matote, mane domino ne vien plaukimas. Bet nuo tada, kai pavyko labai pigiai nusipirkti burlaivį (jį turiu iki šiol), buriavimas yra mano gyvenimas. Netrukus leisime laivą į vandenį – prasidės plaukiojimo sezonas.
– Ko dar nežinau apie jus?
– Galbūt, kad esu Šiaulių bajorų tarybos narys? Prisiminkite, kad bajorystę duodavo tik karalius, niekas kitas. Esu bajorų palikuonis. 1669 m. mano proproproprosenelis gavo iš Kazimiero, Lietuvos karaliaus, daug dvarų. Tad jis buvo dvariškis – dirbo pas karalių sekretoriumi ir gavo dvarininko luomą, tik dabar šis luomas vadinamas bajorų. O prieš tai, 1525 m., vienas mūsų giminės atstovas buvo karininkas. Blinstrupų pavardė yra nelietuviška – blinstrup, blistrup, estrup – tai yra skandinavai. Šie žmonės buvo protestantai, tad juos lenkai labai engė, kaip kitatikius. Bet juk ir tie, ir tiek krikščionys, tik skiriasi vadinamoji „konfesija“. Tad mano protėviai persikėlė į Lietuvą. Jie jau tuomet buvo turtingi. Juk yra Blinstrupiškių dvaras prie Ariogalos ir Raseinių, Blinstrupiškių miškas. Tad turiu mėlyno kraujo. Kai tik atsikūrė Lietuvos bajorų draugija, 1994 m. aš padaviau pareiškimą tapti jos nariu. O dokumentai, liudijantys mano bajorystę, visuomet buvo, tik teko juos slėpti vardan to, kad neištremtų. 1995 m. gavau pažymėjimą, kad esu bajorų palikuonis. Ši organizacija užsiima švietimu, nesiveržia į jokias politikas, nors norėčiau. Dabar mūsų, bajorų, Lietuvoje yra daugiau nei 3000. Mes organizuojame išvykas, patys save reprezentuojame, dalyvaujame ekskursijose, rengiame savo relikvijų parodas. Šiauliuose jau surengėme tris. Užsiimame kultūrine veikla. Iš mano giminės bajorų neliko kažkokių rimtų relikvijų – liko knyga, taurelės, kurių neišmetu. Suprantate, kai buvo „vežimai“, niekas nesigyrė savo bajoryste. Tarybų valdžia vykdė propagandą, kad bajorai yra labai blogi žmonės. Jeigu žmogus turtingas – tai jis blogas, o juk tų bajorų buvo visokių. Gaudavo dvarelį, bet paskui pralošdavo ir pan. Tad mano bajorystės stažas – jau 20 metų. Nesėdėjau rankų sudėjęs – daug metų buvau bajorų draugijos revizoriumi, kurioje yra 100 asmenų, turime herbus, vėliavą. Buvau ir vėliavininkas, tik šiemet atsisakiau šių pareigų.
– Kuris sportas buvo mieliausias?
– Man patiko futbolas, ledo ritulys. Čia reikia pajusti. Jeigu dantį skauda, jūs tik žinote, kad man blogai, bet to nejaučiate. Apskritai, sportas yra malonus. Judėjimas – tai gyvybė, sveikata ir ilgaamžiškumas. Išlavintas kūnas gyvena ilgesnį ir gražesnį gyvenimą.
– Papasakokite apie burlaivystės patirtis.
– Esu praplaukęs Atlantą iki pat Jamaikos. Galbūt pati įspūdingiausia kelionė yra ta, kuri buvo net prieš dešimt metų. Mes plaukėme neskubėdami, birželio 25 d. išplaukėme. Laivas buvo 11 metrų. Nuo Prancūzijos iki Azoro plaukėme dešimt parų, vėliau nuo jo iki Haičio salos – 28 paras, paskui tris paras nuo Haičio iki Jamaikos. Komandoje buvo keturi žmonės, vėliau likome trise.
– Kas buvo sunkiausia?
– Kas blogiausia – tai yra miego trūkumas ir nepastovumas. Juk nesustosi sugalvojęs pailsėti, esi nuo dugno per penkis metrus, inkaro neišmesi. Todėl turėjome plaukti tarpusavyje pasikeisdami. Tas, kuris pamiegojo, būna šalia vairo – gali snausti, bet turi būti antras žmogus šalia. O jeigu audra, tuomet jau niekas nemiega. Sunkiausia budėti prie vairo iš ryto – akys merkiasi, baisiai norisi miego. Visko buvo, bet tokių didelių audrų, kad apsikabinęs stiebą būtum, nebuvo. Jei tave pakvietė plaukti ir tu įlipai į laivą, tai jau nebeišlipsi. Turi išlikti. Kad ir moki plaukti – vandenyne pabūsi, atšalsi, užmigsi ir nuskęsi. Bet aš neturėjau baimės.
– Tai ar buvo sunkių įvykių?
– Buvo įvykis, kai užplaukėme ant akmenų ir pramušėme laivo šoną. Juk ne visada gali puikiai matyti, kas laukia tavęs – akmenys po vandeniu. Keturi akmenys pasitaikė, tad negalėjome nei pirmyn, nei atgal pajudėti. Toje vietoje, kur yra akmenys, vanduo putoja – o mes nepamatėme. Vandens laive – iki kelių. Teko pilti lauk jį kibirais. Per raciją prašėme pagalbos. Šiaip ne taip mus iškėlė ant kranto. Mes lipdėme su klijais tas mažytes skylutes, žinokite, ir to užtenka, kad paplūstų vanduo. Bate taip pat maža skylutė atsiranda ir jau šlapia pėda.
Laivo bortai, korpusas iš medžio. Baltijos vanduo sūrus, bet vandenyno – dar sūresnis ir kartesnis, jis įsigėrė į paviršių – ir niekas nekimba. Teko kelti laivą, kuris sveria 7 tonas, ant kylio. Mašina kėlė jį ir pati pakilo. Atrėmėme į rastus ir pastebėjome, kad gedimų buvo kur kas daugiau. Šiaip ne taip susitvarkėme, nors ne visiškai. Baimės nebuvo – vanduo šiltas, krantas matosi. Jeigu būtų buvusi audra, tai būtume sudužę. Kai nuo kranto atplaukė tokie berniukai ir plaukė atgal ieškoti mums pagalbos – mes septynias valandas laukėme. Atplaukė medinė valtis su motoriuku mus pritraukti į krantą, tai patiems sugedo variklis ir jie prašė mūsų įrankių.
– Ką gražiausia teko patirti?
– Teko matyti miražą. Buvo pavakarys. Sėdžiu prie laivo vairo, kiti komandos vyrai miega ar ilsisi kajutėje. Komandoje buvau šturmanu, jūreiviu. Labai ėmė miegas, vėjo nėra, palengva plaukia laivas. Ir toli matau – sala, medžiai. Vidury vandenyno. Kelias minutes miražas neišnyko, net pasitryniau akis. Matyti buvo tokia juosta sausumoje ir medžiai, tačiau ne palmės.
Įdomu tai, kad vidury vandenyno „radijikės“ nebegaudo bangų ir nesimato paukščių, nes nėra krantų. Labai retai kada sutinki laivą - per 28 kelionės paras buvome sutikę tik kelis.
Nebūna ir vėjo, matome toli horizonte – debesys, ten ir vėjas. Gražu ir įdomu.
Dar vienas „monas“ šiek tiek šiurpesnis: pradėjo žaibuoti aplink mūsų laivą. Tačiau be garso. Pažadinau savo kolegą Viktorą. Abu negalime patikėti, kad trankosi iš debesies į debesį ir iš debesies į vandenį, bet tylu. Paprastai kai žaibas trenkia – būna iš karto garsas, taip, kad net dūmai susidaro. Tai buvo naktį.
Plaukiant per Lamanšo kanalą pajutome, kad mūsų kompasai – vienas iš palydovo, kitas magnetinis, – pradėjo nebeatitikti vienas kito rodyklių krypčių. Matyt, tą akimirką po mūsų laivu buvo metalas, tikriausiai nuskendęs laivas.
– Ar galite be vandens?
– Nuo vandens norisi ant kranto ir nuo kranto ant vandens. Buriavimas yra sunkus darbas, bet tai jau mano liga. Įsivaizduokite, anksčiau pasijuokdavau iš to buriavimo. Bet kartą vienas pažįstamas mane pasikvietė į Rėkyvos jachtklubą, nes jam reikėjo padėjėjo. Išplaukėme pirmą kartą su katamaranu ir apvirtome aukštyn kojomis. O juk buvo ruduo ir šalta, o aš – su striukele. Juk kaip tik mane turėjo atbaidyti, bet įvyko atvirkščiai. Tai jau yra mano gyvenimo būdas. Ilgai buriuoju, bet vis tiek dar noriu. Dabar gyvenimo pusiausvyrą jaučiu tik manevruodamas tarp sausumos ir tarp vandens.
