Rugpjūčio 31 d. 38-ąjį gimtadienį švenčiantis A. Zadneprovskis pats dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse: Sidnėjuje, Atėnuose ir Pekine. Atėnuose jis laimėjo sidabro, Pekine – bronzos medalį. Keturis kartus pasaulio ir du kartus Europos čempionui olimpinio aukso iškovoti nepavyko.
– Andrejau, ar nepavydite žmonai, kad ji jus šiek tiek aplenkė – tapo olimpine čempione?
– Tas pavydas – baltas. Man nepavyko, pavyko žmonai. Aš didžiuojuosi, kad ji sugebėjo pratęsti penkiakovininkų tradicijas ir laimėti auksą. Smagu. Bet prisipažinsiu, kad tas normalus sportinis pavydas yra: aš nesugebėjau, o jai pavyko...
– Ar daug nervų kainavo stebėti jos pasirodymą iš Vilniaus?
– Aišku, išgyvenau. Ypač pradžia man sukėlė nerimo. Kai fechtavimo rungtį pradėjo septyniais pralaimėjimais ir trimis pergalėmis. Jaučiau, kad nesusitvarkė psichologiškai ir dėl to prasidėjo ne taip, kaip planavome. Bet ji – šaunuolė, rado rezervų savyje ir antrą dalį kovojo labai gerai. Mes planavome – jei pirmoje rungtyje ji iškovos daugiau nei 900 taškų, tai tada dėl medalių kovoti bus įmanoma.
– Kada labiau jaudinotės: kai pats sportavote ar žiūrėdamas žmonos pasirodymą?
– Kai pats dalyvauji varžybose, jaudulys būna visąlaik. O stebėtojo, trenerio, vyro jaudulys – kitoks. Tada esi bejėgis, stebi, kas vyksta, bet nieko negali pakeisti. Ir, jeigu klostosi labai blogai, jaudulys pereina į neigiamas emocijas, pyktį. Iš tiesų stebėtojo jaudulys sunkesnis.
– Po kurios rungties patikėjote, kad Laura – olimpinė čempionė?
– Jei iki jojimo rungties manęs kas nors būtų klausęs, atsakyčiau, kad tikrai nežinau, kaip pasiseks. O po jojimo jau galėjau patikėti. Žinoma, visko būna. Kad ir ginklas sugenda. Tačiau buvau tikras, kad ji tikrai nubėgs taip, kaip reikia, nieko nepaleis.
– Laura sakė, kad jai geriau, jei jūs liksite Vilniuje. O jums pačiam kur būtų buvę geriau: namie ar Londone?
– Prieš tai vyko pasaulio čempionatas. Jam pasirengėme ne ką prasčiau negu olimpiadai. Buvo ten visa komanda. Ir aš. Nepavyko. Kartais taip būna. Ne tai, kad trukdai, nori gero, bet tavo jaudulys persiduoda, ji negali net susikoncentruoti. Po to čempionato buvo nuspręsta, kad aš nevyksiu. Viską kartu padarome iki žaidynių, o jau tenai tegu būna tik pagrindinis Lauros treneris. Juo labiau kad per mūsų sporto šakos varžybas gali būti tik pagalbininkas. Ką nors pakeisti, jei kas nors vyksta ne taip, yra labai sunku.
– Ar pasinaudojo Laura jūsų patarimais Londone?
– Žiūrėjome kartu su jojimo treneriais vyrų varžybas ir kalbėjome, kad reikėtų būti ramiai, rankos turėtų būti apačioje, nes žirgai – angliško stiliaus. Prieš varžybas palinkėjau jai sėkmės, priminiau, ką darėme per treniruotes. O toliau jau ji pati tvarkėsi. Ir jai pavyko visai neblogai. O žirgas juk nebuvo iš lengvųjų. Prieš tai tuo žirgu jojusi vengrė su juo nesusitvarkė. Atsiliko, ją išmetė iš balno ir ji atsidūrė ant žemės. Tiesa, tai buvo jos pačios klaida. Bet, aišku, kai teko joti tuo pačiu žirgu, Laurai tai papildomų blogų minčių sukėlė.
– Ar Laura – paklusni auklėtinė, ar dažnai ginčijasi su treneriais?
– Būna ir paklusnesnių... Labai užsispyrusi. Kas jai patinka, išgirsta tuoj pat. Bet ne tai, kas nepatinka. Negaliu pasakyti, kad su ja dirbti labai lengva. Ji – su charakteriu. Tenka ir bartis, ir pyktis. Bet tai – normalu. Po to, bėgant laikui, randi viduriuką, kompromisą ir toliau bandai dirbti.
– Ar dažnai bendravote telefonu ar kitais būdais, kai ji buvo Londone?
– Kartą buvo išskirtinis dalykas. Atsitiko nemalonumas su ginklais. Jai atsarginio pistoleto balioną nusuko. Ji susinervinusi paskambino, sako: „Man čia specialiai viską gadina, čia viskas prieš mane.“ Teko raminti. O šiaip kartą ar du per dieną skambindavo. Pabendraudavome truputį. Bet ką jau ten tiek daug bendrausi. Laura išvažiavo penktadienį, o sekmadienį jai – startas.
– Teko prižiūrėti vaiką, ar daug vargo buvo su dukrele? Kas padėjo?
– Mes jau anksčiau buvome nusprendę, kad kai tik Laura išvažiuoja į pasirengimo stovyklą, mano tėvai pasiima dukrelę. Ji jau dvi savaites gyveno su jais Klaipėdoje. Kai po stovyklos grįžome, nutarėme, kad nėra dėl ko vaiko nervinti, reikės ją parsivežti, kai Laura grįš iš olimpiados. Tai mano tėvai su dukrele atvažiavo jau varžybų dieną.
– Ar Laura – gera mama? Ar daug randa laiko dukrai?
– Ji – rūpestinga mama. O dėl laiko negali jai priekaištauti. Vis dėlto sportas atima labai daug laiko. Ypač profesionalų. Juk ji apie 8 val. išeina iš namų, grįžta porai valandų per pietus ir vakare išeina vėl. Grįžtame maždaug 19 val., tai jau tada, aišku, būna su Adriana. Ir savaitgaliais, žinoma. Negaliu sakyti, kad ji su vaiku praleidžia daug ar mažai laiko. Praleidžia tiek, kiek gali.
– O kas vaiką prižiūri, kai tėvai taip užsiėmę sportu?
– Padeda Lauros mama. Kai ji dirbo, man teko pabūti su mažyte. Ir mano brolis kartais. Taip – bendromis jėgomis. Rugsėjo mėnesį eisime į darželį, bus lengviau
– Ar Laura – gera žmona? Ar vyras visada pamaitintas?
– Šiaip, jeigu Laura turi laiko, ji visada pagamina pietus, bet kai tenka labai daug laiko sportui atiduoti, tai nebūna kada stovėti prie puodų. Vis dėlto bėdos nėra, namuose visada randame, ką pavalgyti.
– Ką atvežė lauktuvių iš Londono?
– Ji turėjo apsisukti labai greitai. Ką kaimelyje rasti sugebėjo, tą nupirko. Adrianai žaisliukų su Londono simboliais, puodukų, man – porą marškinėlių. Iš esmės juk ji ten buvo pusę dienos. Sekmadienį visą dieną vyko varžybos, o iki jų jai tikrai ne tai rūpėjo. Laura sako – nesuprato, ar buvo ten, ar ne, net kaimelio normaliai neapėjo...
– Ar daug sveikinimų sulaukėte po Lauros pergalės?
– Ne ką mažiau nei tada, kai pats ką nors laimėdavau. Žmonės džiaugėsi, sveikino: ir iš Amerikos, ir iš Rusijos, iš visur, kur dabar yra išsibarstęs mūsų jaunimas, visi mano kolegos sportininkai. Ir telefonu, ir visais kitais būdais.
– Ar olimpinio aukso proga neplanuojamas šeimos pagausėjimas?
– Tą temą kartais paliečiame. Dabar, kai viskas nurims, aptarsim. Galim juk padaryti taip, kaip buvome padarę prieš Londoną. 2009-aisiais Laura buvo metams palikusi sportą.
– Dar nenurimo? Dar tęsiasi euforija?
– Laurai – taip. Dabar neslūgsta dėmesys, visur žurnalistai, televizijos, žiniasklaidos susidomėjimas. Tai jau pradeda Laurą varginti ir erzinti. O aš sakau – privirei Londone košės, tai dabar ir srėbk. Bet, manau, dar kokia savaitėlė – ir viskas nuslūgs.
– Olimpinio čempiono premija – nemaži pinigai. Ar pasikeis juos gavus jūsų šeimos gyvenimas?
– Na, nepasakysi, kad pablogės. Aišku, turėtų pagerėti. Pasižiūrėsime, paplanuosime, gal būstą pakeisim. Kol kas nieko konkrečiai nenutarėme. Nors pasikalbam, ką su tais pinigais darysime, bet viskas bus susiję su mūsų buitimi. Gal remontuką kokį nors padarysime. Juk mūsų mažytė auga, jai reikia kambario, reikia vaiku pasirūpinti.
– Bandėte savo jėgas politikos srityje, ar yra panašių minčių dabar?
– Tada aš vos baigęs sportuoti sulaukiau pasiūlymo. Ir tada, ir dabar tebesitęsia mūsų sporto infrastruktūros problemos. Norėjau padėti jas spręsti. Juk nemaži pinigai tam skiriami. Gal jie nukeliauja į kitas sporto šakas? Lietuvoje kai kurios sporto šakos labai nuskriaustos, kitoms sąlygos – kur kas geresnė. Na, tiesa, dabar daugybė pažadų, žiūrėsim, kuo jie virs. Gal sostinėje atsiras normalus stadionas, baseinas, kuriame bus normalios sąlygos ne tik penkiakovininkams ir plaukikams, bet ir vaikams. O aš, manau, daugiau į politiką neisiu. Kiekvienas turi užsiimti tuo, ką išmano. Aš esu atsidavęs sportui. Į savivaldą ėjau, kad atkreipčiau į tas problemas dėmesį. Bet nepavyko.
– Ar tikite, kad Lauros, Rūtos Meilutytės ir kitų medalininkų dėka pasikeis sporto sąlygos Lietuvoje?
– Tikėtis visada reikia. Po kiekvienos olimpiados. Matome juk, kad yra baseinas Klaipėdoje, Kaune. Bet mano namuose – sostinėje – nėra nei normalaus baseino, nei stadiono. O tai – strateginiai dalykai, juose auga mūsų lengvaatlečiai, plaukikai, penkiakovininkai. Miestuose pastatyta daug universalių salių, bet tai – ne tie pastatai. Salėje juk neplauksi. Nėra viskas, aišku, taip blogai. Štai Laura apsilankė pas premjerą. Jis sakė ieškosiąs pinigų sporto objektams.
– Kam skirtumėt geriausios Lietuvos sportininkės titulą – Laurai ar Rūtai Meilutytei?
– Pagal netikėtumo faktorių ir populiarumą plaukimas lenkia penkiakovę, tad – R. Meilutytei. Juk vis dėlto ji aplenkė tokias žvaigždes kaip Rebecca Soni. Tačiau sporto požiūriu šis sezonas – Lauros. Ir olimpinės žaidynės laimėtos, ir Europos čempionės titulas.
– Ką veiksite dabar, kai baigėsi sveikinimų maratonas. Gal visa šeima važiuosite kur nors atostogauti?
– Jau planuojame tai daryti rugsėjį. Aš dar su jaunimu nuvažiuosiu į pasaulio čempionatą, o kai grįšiu, rugsėjo 15-ą planuojame išvažiuoti.
– Į kurią pusę vyksite?
– Ten, kur dar bus šilta. Į Ispaniją, Italiją ar Turkiją.
