- Spalio 12-ąją vyks LTOK prezidento rinkimai, kuriuose varžysis du olimpiniai čempionai: Virgilijus Alekna ir Daina Gudzinevičiūtė. Ar kvaila klausti, ką palaikys Lietuvos lengvosios atletikos federacija?
- Toks klausimas tikrai nereikalingas. V.Alekna yra ne tik mūsų lengvaatlečių šeimos narys, kurį mes daug metų pažįstame kaip puikų sportininką ir nuostabų žmogų. Niekas tiesiog negali suabejoti jo sąžiningumu ir padorumu.
Kai Virgilijus ryžosi dalyvauti LTOK prezidento rinkimuose, mes tapome vienais iš svarbiausių jo komandos narių.
Per visą LTOK istoriją realių rinkimų, ko gero, dar nėra buvę, todėl dabar viso Lietuvos sporto laukia tikrai neeilinis įvykis. Natūralu, kad mes ypač palaikome tas permainų, modernumo, kolegialumo ir finansų skaidrumo idėjas, už kurias dabar kovoja V.Alekna.
- Kada paskutinį kartą bendravote su V.Alekna?
- Dabar kalbamės žymiai dažniau. Anksčiau bendraudavome tik sporto tematika: įvairiais treniruočių proceso ar varžybų klausimais, bet dabar, jau geri metai, vis dažniau aptariame ir LTOK aktualijas.
Nuo tos akimirkos, kai Virgilijus paskelbė, jog baigia savo sportinę karjerą ir kandidatuos rinkimuose, mūsų bendravimas tapo dar intensyvesnis, būtent dėl LTOK reikalų.
- Kaip vertinate kalbas, jog LTOK prezidento rinkimuose būtent Jūs esate V.Aleknos pilkasis kardinolas?
- Mane vadinti gali kas kaip nori. Bet vieša paslaptis, jog Lietuvos sporto bendruomenėje dar nuo sovietinių laikų jau kelis dešimtmečius kitas žmogus įvardijamas pilkuoju kardinolu (šypteli). Tie, kas Lietuvoje yra susidūrę su sportu, tikrai žino, kas yra kas. O aš esu tik vienas iš tų, kurie tiki, kad LTOK veikla gali būti skaidresnė ir turinti labai daug neišnaudotų rezervų.
- Esate net kelių stambių Vokietijoje registruotų bendrovių „Cosma“ savininkas. Jūsų įmonės veikia 14 valstybių, o jose dirba per 500 žmonių. Ar finansiškai remiate V.Aleknos rinkimų kampaniją?
- Šįmet sukako jau 12 metų, kai esu Lengvosios atletikos federacijos (LLAF) vadovas. Ir per visą šį laiką rėmiau ir remiu vienintelę organizaciją – mūsų federaciją, jos sportininkus ir trenerius, mokomojo sportinio darbo organizavimą.
LTOK prezidento rinkimai – tai ne Seimo ar savivaldybių rinkimai, kuriems būtina finansinė parama. O V.Alekna – per daug žinoma ir stipri asmenybė, kad jam dar reikėtų kažkokios rinkimų kampanijos ar lėšų.
- Jeigu V.Alekna atsisės į LTOK prezidento kėdę, ar persikelsite į Olimpiečių gatvės būstinę kartu su dukart olimpiniu čempionu?
- 1000 kartų galiu patvirtinti – tikrai ne!
Save matau tik mylimiausioje sporto šakoje ir būtent LLAF ketinu baigti sporto funkcionieriaus karjerą. Manau, kad tas laikas jau ne už kalnų.
Aišku, jeigu bus tęsiama LTOK tradicija, jog didžiosios svarbiausių sporto šakų federacijos turi atstovą LTOK Vykdomajame komitete, tuomet teoriškai, kaip LLAF prezidentas, galbūt ir galėčiau likti VK narys. Viskas priklausys nuo to, kaip balsuos LTOK generalinės asamblėjos nariai.
Bet jau dabar galiu pasakyti, kad net V. Aleknai laimėjus aš tikrai nepretenduosiu į jokius aukštus postus LTOK.
- LTOK prezidentas – aukščiausias sporto valdininko karjeros laiptelis. Ar nevertėtų V.Aleknai pirmiausiai tapti Lengvosios atletikos federacijos prezidentu, o jau po to kopti aukščiau?
- Čia galima įvairiai filosofuoti. Girdėjau siūlymų, jog V.Aleknai derėtų dar kažko pasimokyti, prieš tampant LTOK prezidentu.
Man tokie kritikai juokingi. Juk svarbu ne tik kaip žmogus kalba, o kaip jis dirba. V.Alekna yra tokio kalibro asmenybė, kad LTOK jis gali imtis užduočių, kurios iki šiol dar nebuvo išspręstos.
Nenoriu girtis, bet net mano kritikai tikriausiai sutiks, kad LLAF yra viena iš tų federacijų, kurioje jau seniai yra ir tvarka, ir racionalus, ūkiškas finansų tvarkymas, kur svarbiausias yra sportininkas ir treneris, jų rezultatai.
LLAF vadovai dirba sportui, o ne gyvena iš sporto. Sakyčiau, Virgilijui pas mus būtų neįdomu. Jis per daug stiprus, todėl gali imtis daug svarbesnių reikalų.
- Jeigu dabar V.Alekna keltų savo kandidatūrą ne LTOK, o LLAF prezidento rinkimuose, ar turėtumėte šansų jį įveikti?
- Nemanau, kad mes konkuruotume (šypteli).
Jeigu toks žmogus, kaip Virgilijus pasakytų: „Eimantai, leisk man padirbti federacijoje“, aš be jokių diskusijų ramia širdimi palikčiau šias pareigas.
Bet V.Aleknos vardas, gebėjimai, jo padorumas yra skirti ir gali įveikti gerokai sunkesnes viso Lietuvos sporto užduotis.
- V.Alekna, be jokios abejonės, yra ryškiausia XXI a. Lietuvos sporto žvaigždė ir atrodytų, jog tikrai nėra geresnės kandidatūros už jį į LTOK prezidentus. Jis vienintelis iš Lietuvos sportininkų dar 2007-aisiais tapo UNESCO ambasadoriumi, o šis titulas suteikiamas tik išskirtinėms asmenybėms: brazilui Pele, vokiečiui Michaeliui Schumacheriui, ukrainiečiui Sergejui Bubkai ar rusui Viačeslavui Fetisovui. Kodėl Virgilijus Lietuvoje sulaukia tokio aršaus pasipriešinimo?
- Demokratinėje visuomenėje visuomet reikalinga opozicija. Ir tokių dalykų, kurie dabar vyksta, Lietuvos sporto bendruomenėje tikrai seniai nebuvo.
Bet čia nėra joks susiskaldymas. Šiuose rinkimuose akis į akį susidūrė skirtingi siekiai ir požiūriai į sporto reikalų tvarkymą.
Bet kokią programą galima labai lengvai parašyti, bet daug svarbiau, kas už jos iš tiesų slypi. V. Aleknos autoritetas rimtai išgąsdino senosios sporto sistemos gynėjus, kurie iki šiol tvarkėsi taip, kaip jiems buvo patogu ir naudinga, dažnai visiškai nepaisydami nei sportininkų, nei trenerių interesų. Jie nori išsaugoti galimybę toliau viską valdyti, todėl iškėlė ir remia kitą kandidatę.
- „Garsiausi Lietuvos treneriai: V.Alekna dar nepasiruošęs būti prezidentu“, „Olimpiniai čempionai palaiko D.Gudzinevičiūtę“, – tokiomis antraštėmis mirgėjo Lietuvos žiniasklaida pastarąją savaitę. Kaip vertinate tokį požiūrį į V.Alekną?
- O kas buvo tie „garsiausi“? Galime diskutuoti, ar jie yra treneriai, ar geriausi, ar atspindi visos šalies trenerių nuomonę?
Surenkime bent šimto geriausių Lietuvos trenerių apklausą ir tuomet paklauskime, ar V. Alekna jiems tinka, ar Daina jiems geresnė?
Dabar keletas uzurpatorių stengiasi manipuliuoti visų trenerių vardu.
Tame susirinkime dalyvavo tikrai stiprių trenerių, kuriems nieks nedraudžia turėti savo nuomonę, bet toną juk uždavė tie, kurių kompetencija galima pagrįstai abejoti.
Norėčiau viešai paklausti, kiek olimpinių, pasaulio ar Europos čempionų ir prizininkų yra išugdęs save geriausiu vadinantis Kastytis Pavilonis? Arba kodėl dopingo skandalai lydi Romą Sausaitį, kuris irgi priklauso „geriausiems“?
Sporto kuluaruose susidūriau su labai nešvariais žaidimais, todėl man ypač liūdna, kai dėl asmeninių ambicijų mūsų lengvosios atletikos treneriai įvairiais būdais mėgina paveikti kolegas, piršdami savo nuomonę. Gandai ir atviras melas per įvairias asociacijas kryptingai vykdomas jau seniai.
Net per olimpiadą Londone buvo graudu girdėti, kaip dalis mūsų olimpinės misijos vadovų didžiąją laiko dalį bėgiojo su lapukais rinkdami parašus po savo pareiškimais, užuot rūpinęsi olimpiečiais. Jau tuomet per olimpiadą jie ruošėsi būsimiems rinkimams.
- Dar prieš Pekino žaidynes V.Alekna pasirašė viešą kreipimąsi dėl Tibeto olimpiečių teisių. Ši pilietiška dukart olimpinio čempiono pozicija Lietuvos sporto viršūnėse sulaukė nemažai kritikos. Galbūt V.Alekna neparankus dėl savo įsitikinimų?
- Mūsų sportas kaip ir visa visuomenė serga panašiomis ligomis. Tie žmonės, kurie gyvenime turi labai aiškią poziciją, yra tvirti ir nepriklausomi, visose srityse dažnai susiduria su perdėtu priešiškumu. Tokiai asmenybei bus labai sunku daryti įtaką, papirkti. Aišku, jog tiems, kurie įpratę per dvidešimt metų tvarkyti reikalus visiškai kitais principais ir metodais, tokios savybes negali patikti.
Jie puikiai supranta, kad tokio žmogaus kaip V.Alekna nebus galima tampyti už virvučių ir valdyti.
- V.Alekna ir D.Gudzinevičiūtė Sidnėjuje kartu iškovojo olimpinį auksą. Kodėl dabar jie atsidūrė skirtingose barikadų pusėse?
- Jie abu – sportininkai. Kurio nuopelnai didesni, būtų tiesiog neetiška svarstyti. Nors Virgilijaus svoris tiesiogine prasme yra didesnis (šypteli).
Tos grupės, kurios dabar remia vieną ar kitą kandidatą, ieško naujo veido, kuris tiktų visuomenei ir galėtų būti jų idėjų vėliava.
Abu kandidatai savo charakterio savybėmis atitinka bendrus visų lūkesčius. Jie abu – iš tiesų žinomos sporto gyvenime asmenybės. Bet tos organizacijos, jėgos ar grupės, kurios iškėlė du olimpinius čempionus, turi kardinaliai skirtingus tikslus.
Dabar vyksta kova ne tik dėl prezidento posto, bet ir tam tikrų LTOK vadovavimo principų. Būtent čia Virgilijaus ir Dainos keliai išsiskyrė į priešingas puses.
- Lietuvos sporto federacijų sąjunga (LSFS) išplatino laišką, kuriame teigia, jog net 70 federacijų balsuos už D.Gudzinevičiūtę. Ar tai ne įrodymas, jog V.Alekną palaiko mažuma?
- Pirmiausiai vertėtų pakomentuoti tą LSFS pareiškimą, kuris prasižengia su bet kokiu padorumu. Laikantis įstatymo raidės jis net negalėjo gimti.
V.Alekna dabar intensyviai bendrauja su daugelio sporto šakų federacijomis. Jis nevilioja konkrečių balsuotojų, o kalbasi su organizacijomis, kurios aktyviai dirba sporto naudai. Šios federacijos taip pat yra ir LSFS narės. Jų atstovai buvo tiesiog priblokšti, kai išgirdo, jog LSFS prezidiumas jau išreiškė palaikąs Dainą.
Niekas net nepaklausė LSFS narių nuomonės, niekas net neišklausė V.Aleknos, bet LSFS vadovai iš anksto jau turi tvirtą savo nuomonę.
LSFS yra biudžeto pinigais išlaikoma organizacija. LSFS vadovai tiesiog neturėjo teisės taip elgtis. Mano nuomone, jie pasielgė ne tik negarbingai, bet tiesiog nusikalstamai.
Nuomonę gali turėti visi – ir prezidentė, ir premjeras, bet net jie neturi teisės kištis į visuomeninės organizacijos gyvenimą ir mėginti paveikti jos rinkimų rezultatų.
Čia ir slypi esminė šių rinkimų problema, nes LSFS vadai save iškelia aukščiau net už LTOK. Tai didelė Lietuvos olimpinio sporto gėda!
Tie pilkieji kardinolai, kurie iš tiesų valdo federacijų sąjungą, darė tiesioginę įtaką LTOK prezidento rinkimų rinkėjams.
Jie sukūrė tokią sistemą, kurią pasitelkę valdo Lietuvos sportą jau dvidešimt metų. Ir šioje sistemoje net nekvepia jokia demokratija.
- V.Alekną remia lengvosios atletikos, krepšinio federacijos, kurios lyg tyčia nepriklauso LSFS. Kodėl LLAF nemato naudos iš šios organizacijos?
- Mums nereikia dar vieno prievaizdo, kuris aiškintų, kaip reikia dirbti, ką reikia rinkti ir už ką balsuoti. Nematau jokios šios dirbtinės organizacijos prasmės. Federacijos galėtų savanoriškai mokėti nario mokestį, jeigu iš tiesų norėtų tokios sąjungos. Toks nario mokestis vienytų ir sujungtų, bet čia viskas buvo sukurta ant visiškai kitokių pamatų.
Džiugu, kad Lietuvos sporte jau turime federacijų, kurios gerai dirba ir yra savarankiškos. LSFS nepriklauso ne tik LLAF, bet ir LKF, Lietuvos golfo federacija ir dar keletas kitų. Šios federacijos sau sugeba užsidirbti pinigų. Jos ne tik ima, bet ir atneša sportui lėšų.
Deja, kol kas jų dar yra nepakankamai daug, kad ši ydinga sistema subyrėtų.
LSFS vadovams naudinga išlaikyti kuo daugiau silpnesnių federacijų, kurios dėl pastovaus lėšų trūkumo, neužtikrintumo linkusios nutylėti tiesą.
Reikėtų iš esmės kelti klausimą, kam reikalinga tokia Valstybės lėšomis išlaikoma organizacija kaip LSFS, nes dabar akivaizdžiai matome jos dviveidiškumą.
Regis, ji buvo sukurta tik tam, kad kontroliuotų rinkėjus ir visada užtikrintų senajai sporto nomenklatūrai reikalingus LTOK rinkimų rezultatus.
Šis valdymo modelis sukurtas pagal klasikinius mafijos veikimo principus.
- „Iš pranešimų spaudoje pastebėjau, kad LTOK prezidento rinkimuose visas senas biurokratinis aparatas palaiko D.Gudzinevičiūtę. Su sporto biurokratiniu aparatu siejamose žiniasklaidos priemonėse varoma propaganda už Dainą. Nors nieko prieš Dainą neturiu, tačiau man tai kelia įtarimą – kad tik ji nebūtų tų pačių brežnevų statytinė. Svarbiausia, kad ten neliktų visokių girtuoklių ir mėmių“, – socialiniame „Facebook“ tinkle pastebėjo sportinių naujienų tinklapis Sportalas.com. Ar iš tiesų D.Gudzinevičiūtė atstovauja senajai sporto nomenklatūrai, o V.Alekna – tiems, kurie nori permainų?
- Pritariu tokiam požiūriui šimtu procentų. Jis ir atskleidžia, kodėl V.Alekna ir D.Gudzinevičiūtė dabar atsidūrė skirtingose barikadų pusėse.
Niekam ne paslaptis, jog senoji sporto nomenklatūra savo kandidate pasirinko ir iškėlė Dainą. Tokiam pasirinkimui idealiai tinka lietuvių liaudies posakis: „Ta pati panelė, tik nauja suknelė.“
Tie, kurie mato, jog Lietuvos sportas turi gyventi geriau, jog yra galimybių jį modernizuoti, palengvinti gyvenimą ir sportininkams, ir treneriams, ir olimpinio sporto bendruomenei, remia V.Alekną.
- „Patekau į kryžminę ugnį, kurioje visai nenorėčiau dalyvauti. Federacija – bent jau tie vykdomojo komiteto nariai, su kuriais apie tai kalbėjau – pasisako prieš permainas LTOK ir pritaria senajai tvarkai. O geriausia jos tąsa būtų D.Gudzinevičiūtė. Tačiau sulaukiau spaudimo ir iš kitos pusės“, – aiškino neseniai atsistatydinęs Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės prezidentas Viktoras Majauskas. Kaip vertinate tokias kolegos kalbas?
- Jos turi pagrindo. Dabar Lietuvos sporto kuluaruose daug aistrų, gandų ir, deja, dar daugiau atviro melo. Ir apie V.Alekną, ir apie jį remiantį Arvydą Sabonį, ir apie mane dabar galima išgirsti tokių dalykų, kurių net nesusapnuotum.
Visi tie prasimanymai man kelia tik šypsnį, bet tie žmonės, kurie neįsigilinę nei į krepšinio, nei į lengvosios atletikos federacijų veiklą, jais gali ir patikėti.
Bet tikrai nesiruošiu su varžovais kautis nešvariais jų metodais. Mūsų ginklas – viešumas.
- Ko reikėtų, kad abu olimpiniai čempionai dirbtų vienoje komandoje?
- Manau, kad tokia galimybė yra reali. Bet kai kam reikėtų pamiršti nepamatuotas savo ambicijas ir įsijungti į V.Aleknos komandą. O Virgilijus, kiek žinau, yra atviras tokiam pasiūlymui ir darbui kartu Lietuvos sporto labui.
- Pastaruosius 4 metus buvote LTOK Vykdomojo komiteto narys. Kaip vertinate LTOK veiklą?
- Dalyvavimas LTOK VK posėdžiuose tikriausiai ir buvo tas pagrindinis lūžio taškas, privertęs mane imtis veiksmų, kad dabartinė situacija keistųsi. Su Mindaugu Balčiūnu (LKF generaliniu sekretoriumi – red.) mes buvome nauji LTOK VK nariai, ir netrukus abu pastebėjome, kad dvejus metus posėdžiaujame praktiškai be jokios prasmės.
Vykdomasis komitetas – kolegialus aukščiausias LTOK valdymo organas, tarp generalinių asamblėjų sesijų vadovaujantis LTOK veiklai.
Čia priimant sprendimus turėtų būti realus kolegialumas ir tikros diskusijos, bet to nebuvo. Ir mes pamažu pradėjome kelti klausimus, į kuriuos negavome atsakymų, net būdami LTOK VK nariais.
Tai tik įrodė, kad LTOK valdyme kažkas iš esmės yra neteisinga. Kartais per posėdžius pasijusdavau kaip vaškinių figūrų muziejuje. Viskas visiems aišku, ir niekas neturi jokių klausimų. Bet aš turiu ekonominį išsilavinimą, daug metų dirbu versle, todėl svarstant sporto bendruomenei ypač skaudžius finansavimo reikalus, man kyla daugybė klausimų.
Taip Vykdomajame komitete, tiksliau jo užkulisiuose, atsirado priešprieša, o E.Skrabulis ir M.Balčiūnas tapo negeri, nes jie ėmė domėtis reikalais, kurie iki tol LTOK tiesiog buvo tabu.
Aš užduodu normalų klausimą, bet į mane žiūri kaip į idiotą, atsakymo nėra arba atsakymas melagingas. Kodėl?
Tai buvo viena priežasčių, kodėl mes su Mindaugu suvienijome savo jėgas, norėdami skaidrinti LTOK veiklą ir siekdami realaus VK kolegialumo. LTOK, jo vadovybė nuo 1988 m. padarė labai daug gerų darbų. Apie tai galima kalbėti labai ilgai. Bet geri darbai – tai juk normalu, turime diskutuoti apie tai, ką galima padaryti geriau.
- Olimpiniam judėjimui net 24 metus vadovavo Artūras Poviliūnas. LTOK prezidento sprendimas nekandidatuoti dar vienai kadencijai jums buvo netikėtas?
- Man svarbu, ne kiek metų žmogus dirba, o kaip jis dirba. Negalima nematyti, jog LTOK prezidentas tikrai atliko labai daug svarbių darbų visam Lietuvos sportui.
Gal jis pavargo, gal išsisėmė, gal nusprendė leisti pratęsti darbus jaunesniems, ar visos priežastys susidėjo į krūvą, į tai gali atsakyti tik pats A.Poviliūnas. Jo sprendimas sveikintinas, bet jis nebuvo netikėtas.
- Jūs neprispausdėte LTOK prezidento prie sienos, reikalaudami palikti postą?
- Ne. Jeigu prie apskrito stalo pradedu diskusiją nepatogiais klausimais, tikrai nemanau, kad tai yra kažkoks spaudimas. Mes tam ir esame išrinkti į LTOK VK, kad kartu ieškotume geriausių sprendimų .
- LTOK prezidentas viešai kol kas nepareiškė savo požiūrio į galimus įpėdinius. Ar jis galėtų balsuoti už V.Alekną?
- Gali, nes balsuoti prieš V.Alekną jam turėtų būti labai sunku vien dėl tų pergalių, kurias dukart olimpinis, dukart pasaulio čempionas iškovojo Lietuvai.
- Dar balandžio mėnesį kartu su LKF generaliniu sekretoriumi M. Balčiūnu laišku kreipėtės į LTOK vadovus, prašydami atsakyti į tuziną klausimų apie finansinius LTOK reikalus. Ar sulaukėte atsakymo?
- Mes buvome tiesiog priversti taip kreiptis, nes mūsų klausimų žodžiu dažniausiai jie negirdėjo. Deja, vėl sulaukėme tik labai nerišlaus žodinio atsakymo.
Pavyzdžiui, mūsų klausimai dėl Lietuvos olimpinio fondo (LOF) veiklos. Dauguma sporto bendruomenės net nežinojo, kad toks fondas iš viso egzistuoja. O tai taip pat juk bendri visų mūsų olimpiečių pinigai.
2010 metais LTOK biudžete buvo apie 15 mln. litų, o fondas iš jų disponavo apie 5,5 mln. litų. 2011-aisiais bendras LTOK biudžetas buvo 16,6 mln., o fondas turėjo daugiau kaip 4,6 mln. litų.
LTOK VK pagal įstatus privalo kontroliuoti, kaip skirstomos fondo lėšos.
Jeigu 2010-aisiais beveik 40 proc., o 2011-aisiais – 28 proc. olimpinių lėšų iškeliavo per fondą, bet apie jų panaudojimą viešai neteikiama informacija net LTOK vykdomojo komiteto nariams, tokia valdymo sistema tikrai ydinga.
Vėl viską lemia tik gera ranka, o ne visiems aiškūs ir viešai deklaruoti skaidrūs principai. Jeigu ranka tau duoda pinigų, privalai ją bučiuoti.
Bet tokia sistema žeidžia ir sportininkų orumą, ir garbingą konkurenciją.
- Po jūsų laiško LTOK gavo Seimo Antikorupcijos komisijos prašymą su analogiškais klausimais. Kreipėtės į politikus paramos, negalėdami ištraukti rūpimos informacijos iš LTOK vadovų?
- Kategoriškai pareiškiu – ne. Nuo pat pirmos dienos mes norėjome rasti atsakymus į rūpimus klausimus ir kartu pasiūlyti sprendimus, ar pakeitimus, kurie būtini LTOK veikloje.
Apie tai prie apskrito stalo turėjo atvirai diskutuoti sporto bendruomenė. Jai tikrai nereikia kitų – ypač politikų. Bet mes nebuvome išgirsti, o mūsų klausimynas pasiekė politikus. Tai tik dar vienas sporto šeimos nesusikalbėjimo įrodymas.
- Ar nebuvote sulaukęs patarimų nekišti nosies ten, kur nereikia ir pasiūlymų už atlygį patylėti?
- Tikrai ne. Mane žmonės jau pažįsta. Nors net daugelis mano draugų siūlė laikytis santūresnės pozicijos, bet aš nesu iš tų, kurie plaukia pasroviui.
- Galbūt V.Aleknos dabar labiausiai ir bijoma todėl, kad paaiškėjus, kur dingo olimpinio fondo lėšos, kai kas net gali sulaukti bylų?
- Ne V.Alekna kelia tas bylas. Virgilijus žiūri į priekį, o ne atgal. Jis nori tęsti gerus LTOK darbus, pašalinti trūkumus ir modernizuoti LTOK veiklą.
Vien tas faktas, kad pernai beveik 7 mln. litų buvo prarasti „Snoro“ banke, tik patvirtina, kokia prasta vadyba iki šiol buvo LTOK‘e.
Aš nuolatos klausiau: ar yra olimpiniame fonde asmenų, turinčių finansinį ir ekonominį išsilavinimą? Kas valdo tas lėšas? Ar jie geba jas diversifikuoti, mažinti rizikas ir išnaudoti maksimaliai efektyviai?
Bet fondo lėšos per vieną dieną dingo, ir niekas iš LTOK vadovų net neatsiprašė sportininkų, nors tai buvo būtent olimpiečių lėšos.
- Paklausta apie LTOK prezidento rinkimus Dalia Grybauskaitė užsiminė, jog „visose srityse būtina rotacija“. Sporto visuomenė tai įvertino kaip savotišką ženklą, jog Lietuvos prezidentė pasisako už permainas šalies sporte. Kaip pavyko rasti kelią į Prezidentūrą?
- Mes tikrai neieškojome jokių takų pas politikus. Manau, kad Prezidentūra pati atkreipė dėmesį į mūsų olimpinio sporto aktualijas.
Sportas yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Olimpiada Londone dar kartą įrodė, kad sportininkai – geriausi mūsų šalies ambasadoriai.
Aišku, gaila, kad valdžios žmonės tai pastebi tik per didžiausius sporto renginius, po jų dažniausiai savo pažadus pamiršta.
Domėdamiesi, kas vyksta Lietuvos sporte, sekdami jo aktualijas politikai irgi pastebėjo tuos reiškinius, kurie jau matomi plika akimi.
- Kuluaruose gaji versija, jog LTOK prezidento rinkimai slepia skirtingų grupuočių karą dėl to, kas toliau kontroliuos finansinius sporto pinigų srautus. Ji turi pagrindo?
- Dūmų be ugnies nebūna. Būtent Sporto federacijų sąjunga dabar iš paskutiniųjų bet kokiomis priemonėmis siekia išsaugoti savo nematomą valdžią.
Su vienu LSFS vadovų Valentinu Paketūru sėdim greta vienas kito LTOK posėdžiuose. Jis jau 12 metų priklauso LTOK vykdomajam komitetui.
Bet per visą tą laiką man neteko iš Valentino girdėti jokių esminių pastabų, kritikos ar pasiūlymų, kaip gerinti LTOK darbą. Kaip viešinti ir skaidrinti olimpinių lėšų naudojimą.
To niekada negirdėjau ir iš D.Gudzinevičiūtės. Tai reiškia, jog juos visus buvusi situacija iki tol visiškai tenkino.
Kai V.Alekna paskelbė, jog pasiryžęs imtis permainų, jie staiga visi persivertė ir praregėjo. Daina V.Paketūrui numatė viceprezidento postą ir dabar jau taip pat nori viešumo, skaidrumo, daugiau lėšų sportininkams ir treneriams.
Norėčiau paklausti: brangieji, o kur jūs buvote prieš tai?
Tada, kai opius klausimus už apskritojo LTOK stalo keldavo E.Skrabulis arba M.Balčiūnas? Juk mes kalbėjome ne tam, kad triukšmautume, mes tik dirbome darbą, kurį mums patikėjo olimpiečiai.
Man labiausiai nepatinka tokia dviveidystė. Ir aš netikiu tokiu staigiu jų atsivertimu, ypač Valentino Paketūro.
- Pagrindinė LTOK rėmėja yra loterijų bendrovė „Olifėja“. Kaip vertinate šios bendrovės paramą sportui?
- Ji dirba puikiai, stabiliai metai po metų gerindama savo darbą. „Olifėjai“ vadovauja tikrai kompetentingi ir pripažinti verslininkai. Jų darbo rezultatais galima tik pasidžiaugti.
Juk „Olifėjos“ sėkmė yra ir LTOK sėkmė, nes didžiąją dalį olimpinio biudžeto sudaro būtent šios bendrovės uždirbamos lėšos.
Valstybė suteikė puikiausias sąlygas olimpiniam sportui, kai palaimino olimpinės loterijos veiklą.
Bet gyventi vien tik iš „Olifėjos“ paramos LTOK neužtenka. Kaip verslininkas puikiai matau, kad dar yra labai daug neišnaudotų būdų, kaip galima būtų pritraukti papildomų rėmėjų, ar kitų lėšų į LTOK iždą.
Šiuo požiūriu tokių asmenybių kaip V.Aleknos ir A. Sabonio duetas Lietuvos olimpiniam sportui yra tiesiog neįkainojamas.
Tuos vardus mums reikia tik tinkamai išnaudoti. „Parduoti“ juos gerąja šio žodžio prasme.
Jeigu V.Alekna ir A.Sabonis kartu pravertų duris, net kiečiausia širdis Lietuvoje suvirpėtų.
- Dabar elitinis Lietuvos olimpietis gauna apie 3 tūkst. litų stipendiją per mėnesį. Kaip realiai pagerėtų jo finansinė situacija, jeigu V.Alekna su savo komanda atsidurtų prie LTOK vairo?
-- Mes modeliavome galimas LTOK pajamas, sukurdami tiek konservatyvų, tiek ambicingą biudžeto modelius.
Mes turime tikrai realiai įgyvendinamus planus, kaip jau per pirmuosius metus pagerinti tiesioginį sportinio meistriškumo finansavimą ne mažiau kaip 40 proc. Tai nėra rinkimų pažadai, o ekonomiškai pamatuoti planai ir galimybės.
Dabar dalis rinkėjų, mažesnių federacijų, yra gąsdinamos, kad didžiosios federacijos užvaldys finansus. Netiesa! Gerai, moderniai vadovaujant, LTOK‘as taps turtingesnis, ir didesnis kolegialumas bei viešumas, kurio siekia V.Alekna, užtikrins visų olimpinės šeimos narių – ir didelių, ir mažesnių, geresnį ir racionalų finansavimą.
Mūsų užsispyrimas jau dabar įnešė truputį skaidrumo.
Svarstant LTOK biudžetą pagaliau atsirado eilutė „Olimpinis fondas“, ko niekada nebuvo iki tol.
Reikia tik nesustoti pusiaukelėje, kad ir sportininkai, ir treneriai pajustų šias permainas.
- Per sportininko karjerą 17 kartų tapote Lietuvos sprinto čempionu. Nemanote, jog šįsyk stojęs į naują kovą padarėte klaidingą startą?
- Per savo karjerą, kaip sprinteris nepadariau nė vieno klaidingo starto, nors anksčiau už jį net nebuvo taip griežtai baudžiama kaip dabartiniais laikais (šypteli). Dabar sprinte galioja viena nerašyta taisyklė: antros galimybės paprasčiausiai nėra.
Šiuo principu vadovaujuosi ir gyvenime. Tikrai nemanau, kad dabar būčiau padaręs pirmąjį savo klaidingą startą.
