Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 25d. 09:00

LTOK prezidentės(-o) rinkimų dvikovos I raundas: ar Lietuvos sportas pavojuje?

Daina Gudzinevičiūtė ir Emilis Vaitkaitis pretenduoja į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento postą 2020-2024 metų kadencijai. 15min tema
Donato Gvildžio piešinys / Daina Gudzinevičiūtė ir Emilis Vaitkaitis pretenduoja į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento postą 2020-2024 metų kadencijai.

Daina Gudzinevičiūtė ir Emilis Vaitkaitis stoja į virtualius debatus. Pakviesti 15min, du pretendentai į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento(-ės) postą pasisakė svarbiais šalies sportui klausimais pirmoje interviu dalyje.

Grįždamas automobiliu iš LTOK susirinkimų E.Vaitkaitis pajusdavo, kad jį apninka beviltiškumo jausmas.

Lietuvos plaukimo federacijos vadovas matė, kad daliai sporto bendruomenei vaišės, pirtis ir dienos buitis rūpi labiau nei svarbūs sporto klausimai, į kuriuos jis ieško atsakymų, bet nebūtinai randa.

40-metis buvęs plaukikas mano, kad vien pretendavimas į prezidento postą turi įžiebti diskusijas ir padėti rasti atsakymus į esminius klausimus.

Tačiau gal į juos gali atsakyti D.Gudzinevičiūtė?

Olimpinė šaudymo į skraidančius taikinius čempionė vadovauja LTOK nuo 2012 metų, kai po šešių kadencijų pasitraukus Artūrui Poviliūnui rinkimuose ji nurungė Virgilijų Alekną, o dabar, būdama 54-erių, regi svarių priežasčių ir toliau eiti į darbą Olimpiečių gatvėje.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Olimpiečių 15, Vilnius
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Olimpiečių 15, Vilnius

Kas ten esnačiame biure vadovaus 2020-2024 metais, paaiškės spalio 9 dieną, kai 67 LTOK generalinės asamblėjos nariai susirinks slaptam balsavimui.

Prieš jį buvusi šaulė ir buvęs plaukikas susirungė netiesioginėje dvikovoje, 15min paprašyti atsakyti į panašius klausimus – D.Gudzinevičiūtė panoro atsakymus pateikti raštu, E.Vaitkaitis atsakinėjo iškart.

Papildyti abiejų pretendentų mintis 15min pakvietė Lietuvos sportininkų asociacijos prezidentą, šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempioną Justiną Kinderį.

Kokie jūsų motyvai siekti LTOK vadovo posto?

D.Gudzinevičiūtė: Lietuvos sporto bendruomenės balsas įgauna vis didesnę reikšmę tarptautiniame sporto pasaulyje, o tai atveria naujas ir kartu unikalias galimybes mūsų šaliai. Jau esame ne tik girdimi TOK, bet ir tampame svarbūs pasaulinės sporto politikos formavime kartu su juo. Tai reiškia, kad per pastaruosius ketverius metus įgijome įtaką, ten kur labiausiai reikėjo, o dabar ateina laikas ja pasinaudoti.

Tad savo motyvus, visų pirma sieju su Lietuva, ką dariau visuomet, nuo pirmųjų treniruočių sportininkės karjeroje. Tarp jų išskirti privalau kelis. Pirma, įgyvendinti atsiradusį dialogą su šalies politikais proveržiui šalies sporto politikoje, kartu sprendžiant opiausias sporto bendruomenės problemas, antra – užtikrinti sklandų mūsų atletų pasirodymą būsimose žaidynėse, trečia – pakloti būtinus pagrindus ateities olimpinėms kartoms bei ketvirta – dar labiau sutelkti sporto bendruomenę darbui, o ne skaidymui. Žinau, kad iš šono atrodo tik keturi, tačiau man asmeniškai, tai keturios pagrindinės priežastys, dėl ko ateinu į darbą kiekvieną dieną.

nuotr. Elvio Žaldario/Daina Gudzinevičiūtė
nuotr. Elvio Žaldario/Daina Gudzinevičiūtė

E.Vaitkaitis: Pati mintis brendo pamažu. Kai dalyvaudavome asamblėjoje ar susirinkime Druskininkuose, norėdavau išreikšti savo nuomonę, patarti ar iškelti tam tikras problemas, į mane žvelgdavo tarsi į ufonautą. Atmosfera būdavo vangi, posėdis lyg tarp kitko, o svarbiau pietūs, pirtyje išsimaudyti, kambariuose įsikurti. Vyraudavo slogi atmosfera. Važiuodami namo, mes pakalbėdavome, kad tada reikia kandidatuoti, reikia pačiam pakeisti ir pajudinti. Tai buvo juoko forma, bet sėkla jau buvo pasėta.

Galiausiai, per karantiną pamačiau, kad lyderio sporto pasaulyje nėra.

J.Kinderio reakcija: Tikrai buvo netikėta, nes informacija apie Emilio kandidatavimą pasirodė gana vėlai. Įprastai prieš rinkimus kandidatai nori padaryti didesnį įdirbti, susipažinti, o čia buvo netikėtumo faktorius. Likus dviem mėnesiams iki rinkimų, vos ne paskutinėms dienoms iki paraiškų teikimo datos... Nežinau, ar tai gerai, bet Emilis turbūt buvo viską apgalvojęs.

Kad pretenduos Daina, visi buvo įsitikinę. Pats galvojau, kad nebus antro kandidato. Galbūt jo laukiau metų pradžioje, bet negalvojau, kad tai bus Emilis, kuris žengė tokį žingsnį, ir pažiūrėsime, kaip jis pristatys savo programą ir ar įtikins žmones.

– Lietuvos sportininkų iškovotų tarptautinių medalių skaičius pastaraisiais metais sumažėjo, prognozuojama, kad ir Tokijo žaidynėse mūsų atletų bus ženkliai mažiau nei anksčiau, be to, dalis mūsų sporto žvaigždžių yra brandaus atletui amžiaus. Ar mūsų šalis yra sporto krizėje kalbant apie aukšto meistriškumo sportininkus?

D.Gudzinevičiūtė: Sporto rezultatų nuosmukis buvo, yra ir visuomet bus, tiek mano, tiek mano komandos galvos skausmas, dėl kurio jaučiamės visuomet itin prastai. Nors dėl to, be abejonės, prisidėjo ir kai kurių buvusio Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) funkcijų panaikinimas, kas labai stipriai neigiamai atsiliepė visam sporto elitui, priežasčių yra gerokai ir daugiau, tarp kurių sportininkų amžius yra irgi.

Tačiau jau daug metų dedame visas pastangas, kad situacija keistųsi, ir noriu tikėti, kad netrukus sulauksime pirmųjų proveržių iš augančios kartos atstovų. Turime pripažinti, kad norėdami pasiekti aukštus rezultatus ar juos išlaikyti, turime turėti augančią kartą, kuriai turi būti sudarytos visos aplinkybės, todėl svarbu rūpintis ir olimpinės pamainos sportininkų rengimu. Deja, bet įvykę pokyčiai sporto politikoje sukėlė labai neigiamus padarinius, kuriuos jaučiame dar ir dabar. Jauni sportininkai buvo pradėję abejoti karjeros perspektyva, o treneriai nematė noro dirbti, medicininis aprūpinimas – buvo sustabdytas. Situacija keičiasi, bet labai lėtai, ir tai, daugiau privačių partnerių pagalba bei nuolatiniu darbu, tiek su pačiais sportininkais, tiek treneriais ar federacijomis.

Kieno atsakomybė dėl dabartinių rezultatų? Kaltinti buvusią Kūno kultūros ir sporto departamento vadovybę tikrai galėčiau ne tik aš pati, bet ir visa sporto bendruomenė, tačiau kas iš to? Nieko nepakeisim, situacija negrįš. Turime eiti į priekį, prisitaikę prie naujų sąlygų ir turėt galvoje, kad ir ateityje galim susidurti su tam tikra kategorija žmonių, kuriems Lietuvos sporto rezultatai pasaulyje neperlipa jų asmeninių ambicijų kartelės.

E.Vaitkaitis: Didėjant valstybės paramai sportui ir gerėjant infastruktūrai, augant bendram gyvenimo lygiui Lietuvoje, sporto rezultatai prastėja. Yra tam tikrų dėsningumų, kitų šalių pavyzdžių, kad kartais spartietiškos sąlygos lemia geresnius rezultatus. Būna, kad mažiau išsivysčiusios šalys rodo geresnius rezultatus.

Ar tai krizė? Sakyčiau, kad tai pasekmė mūsų sporto sistemos vystymo.

Susidėjo eilė sprendimų, kaip mes prie to priėjome. Šioje vietoje nebūtina ieškoti kaltų ir rodyti pirštu, kas viską sugriovė, – tiesiog reikia prisiimti atsakomybę. Kaip alkoholiu sergantis žmogus negali pasveikti, kol nepripažįsta problemos, taip ir šiuo metu problemos pripažinimo nėra. Aš girdžiu, kad LOSC (Lietuvos olimpinio sporto centro) sistema sugriauta, – reikia atstatyti, o taip pat girdisi iš LTOK teiginiai, kad jie sportininkų neruošia.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Emilis Vaitkaitis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Emilis Vaitkaitis

Anksčiau, kai dar būdavo Kūno kultūros ir sporto departamentas, buvo aiškiau, kur galima kreiptis, skambinti, klausti sprendžiant sisteminius klausimus. Dabar KKSD integravosi į Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministeriją – pagal įstatymą ministerija turėtų formuoti sporto politiką ir būti lyderiais, bet jie šiuo atveju yra nelankstūs, per juos valstybės pinigai federacijas pasiekia vėlai.

LTOK yra stambus žaidėjas. Nors jo funkcijos nėra įteisintos sporto įstatyme, moralinis atsakomybės veidas už olimpinį sportą turėtų būti ši organizacija.

Juk ir LTOK sudaro visuomeninės sporto organizacijos. Noriu pasakyti, kad ne LTOK, o ją sudarančios organizacijos turėtų prisiimti atsakomybę.

J.Kinderis: Neslėpsiu, krizė jaučiasi – tiek medalių, tiek olimpiečių skaičius yra drastiškai sumažėjęs. Galbūt nereikia ieškoti kaltininkų, bet pagalvoti, ką patys padarėme ne taip. Nėra vieno kalto žmogaus, ne LTOK, KKSD ar ministerija – visi kažkiek yra atsakingi už nesėkmes.

Faktas, kad reikia keistis. Ir į penkiakovininkus žiūrint matau, kad vėl važiuojame į žaidynes tie patys, svarios pamainos, kuri galėtų laimėti medalius, nėra. Kitose sporto šakose irgi nematyti supertalentų. Gal plaukimas su Danu Rapšiu dar laikosi ir vieną olimpinį ciklą temps. Bet tai gera proga visiems susimąstyti, kol dar važiuojame ant senų bėgių, kaip patempti jaunimą.

Ankstesnė sistema buvo veiksminga mažoms federacijoms, tokioms kaip šiuolaikinei penkiakovei, imtynėms, baidarių ir kanojų irklavimui, boksui, dziudo ir panašiai – tokios federacijos neturi didelių pajamų, bet LOSC būdavo užuovėja aukšto meistriškumo sportininkams, jie ten gaudavo medicinos paslaugas. Kai kuriais atvejais sportininkams tai net būdavo užuovėja nuo federacijos.

LOSC būdavo tarsi filtras, kuris prižiūrėdavo teisingumą. Kai prieš kelerius metus valdymo svertai atiteko federacijoms, apie 80 proc. federacijų buvo nepasirengusios naujiems finansiniams išbandymams, kaip elgtis su valstybės skirtais pinigais. LOSC buvo geras tuo metu, bet galiausiai kai kurios federacijos sėkmingai išnaudojo naujas galimybes ir sėkmingai kuria savo sistemas, kurios pasiteisina: sportininkai yra laimingi. Galbūt tą reformą reikėjo padaryti ne per vieną dieną. Dabar vieną dieną buvome LOSC žmonėmis, kitą dieną – federacijų žmonėmis. Verčiau reikėjo eiti žingsnis po žingsnio ir geriau išdirbti finansavimo kriterijus, įvesti gerojo valdymo principus ir tik tada skirti pinigus federacijoms. Klaidų būta nemažai, vieno atsakymo nėra, o per tą laiką nukentėjo sportininkai ir jų rezultatai.

UIPM nuotr./Justinas Kinderis
UIPM nuotr./Justinas Kinderis

– Kaip vertinate dabartinę šalies padėtį dėl sporto bazių, ypač didžiuosiuose miestuose?

D.Gudzinevičiūtė: Bazių klausimas visada buvo ne tik aktualus, bet ir skaudus, kaip ir visa valstybinė parama sportui. Tikrai labai gaila stebėti kylančius sporto objektus, statomus ne ten, kur jie galėtų būti efektyviausiai išnaudojami, o ten, kur yra kažkieno interesai ar pažadai. Manau, kad mūsų šalies sporto bendruomenė yra nusipelniusi, kad į šį klausimą būtų žiūrima plačiau, siekiant kokybės, o sporto bazės būtų pasiekiamos visiems Lietuvos gyventojams. Juk būtent infrastruktūra ir yra vienas esminių faktorių, stabdančių mūsų sporto proveržį.

E.Vaitkaitis: Manau, kad vien turėti sporto bazę nepakanka. Labai svarbu, kas toje bazėje dirbs ir kaip ji bus administruojama – ar tai bus valstybinė įstaiga, ar privataus valdytojo. Kai kurių šalių patirtis rodo, kad sporto bazių valdyme gali dalyvauti tas pats LTOK.

Manau, kad LTOK galėtų aktyviau, bendradarbiaujant su federacijomis, dalyvauti sporto bazių koncesijoje, konkursuose.

Sporto bazių padėtis gerėja, bet paradoksas yra tas, kad gerėjant mūsų sporto rezultatai prastėja.

J.Kinderis: Padėtis bent didžiuosiuose miestuose labai įvairi. Kaunas nuo Vilniaus nutolęs šviesmečiais. Bet prie gerų sąlygų, pastačius Lazdynų baseiną, Pilaitėje baseiną, pastačius dar vieną lengvosios atletikos maniežą, padėtis gali greitai pasikeisti. Norų ir iniciatyvų yra gerų, bet trūksta lemiamo proveržio. Galbūt jį galėtų atlikti LTOK.

Dabar lyderio nėra, neaišku, kas yra mama ar tėvas, kuris prižiūrėtų, kad visi namų darbai būtų padaryti iki pabaigos. Dabar susidaro įspūdis, kad mintis būna gera, bet ji nutrūksta ir pasiklysta – planai nevirsta tikrove. Galbūt valdžios Seime ir ministerijoje sutrukdys kai kuriuos procesus, o gal kaip tik bus naudinga. Dabar trūksta tęstinumo ir klausimo išgryninimo. Nežinia, kas sprendžia, kiek reikia stadionų, kiek baseinų? Valstybinės strategijos trūksta.

Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Apleistas atviras „Žalgirio“ baseinas
Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Apleistas atviras „Žalgirio“ baseinas

– Ar vaikų sportas yra teisingame kelyje?

D.Gudzinevičiūtė: Deja, bet ne. Ne tik Europoje labai atsiliekame pagal fizinio ugdymo pamokų skaičių, bet jau kelis metus nebeturime jaunių ir jaunučių žaidynių, kurios buvo pagrindinis savivaldybių rungtyniavimo objektas. Labai gaila, kad tokių renginių, sakyčiau, nacionalinio masto, likimą lėmė sporto rėmimo fondo ekspertai, nutarę, kad jie nereikalingi.

Tad viena iš priežasčių, kodėl stengiamės plėtoti olimpinio švietimo projektus mokymo įstaigose, ir yra kuo didesnis jaunosios kartos įtraukimas į sportą, apie ką minėjau ir tarp savo uždavinių. Galbūt ne visi bus sportininkai, tačiau galime pasiekti, kad vaikai patirtų judėjimo teikiamą džiaugsmą, pamiltų aktyvų gyvenimo būdą, augtų sveiki. Neatsitiktinai LTOK buvo pripažintas kaip vienas sėkmingiausiai olimpinio švietimo srityje dirbančių nacionalinių olimpinių komitetų pasaulyje.

Darželinukams skirtos Lietuvos mažųjų žaidynės, Lietuvos mokyklų žaidynės, rekordus mušęs „Olimpinis mėnuo“ ir kiti projektai kasmet sparčiai auga, kas tik parodo, kad turime visas galimybes turėti naują olimpinę kartą, tad toliau sieksime, kad į šiuos projektus įsitrauktų visos Lietuvos ugdymo įstaigos, o galimybę judėti gautų visi šalies vaikai.

Labai noriu tikėti, kad tai padės mums turėti 100 sportininkų rinktinę olimpinėse žaidynėse. Dabar, deja, skaičiai nedžiugina, bet, tikiuosi, kad 2024 metų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse jau matysime augimą.

E.Vaitkaitis: Vaikų sportas yra visos piramidės pagrindas, nors retai patenka į konkrečių federacijų apimtis.

Galvoju, kad federacijos turėtų būti atsakingos už suaugusiųjų, jaunimo ir jaunių grupes, o vaikai dabar yra ruošiami dvejopu principu: arba savivaldybių finansuojamose įstaigose, arba klubuose.

Per pastarąsias kelias savaites kalbuosi su įvairiomis federacijomis ne tam, kad pristatyčiau savo programą, bet, kad išgirsčiau jų problemas. Viena jų yra ta, kad ruošdami vaikus jie naudojasi kitų organizacijų resursais. Valstybės įstaigose daugiau nukreipta į kiekybę, o ne kokybę. Nes nė viena mokykla neužsibrėš daugiau nei gali pasiekti. Jos pasižiūri masiškumą, ir dažnai pasiekia užsibrėžtą kriterijų. Bet norėtųsi ir kokybinių kriterijų.

Klubai veikia kitaip. Neseniai buvau susitikęs su Vilniaus sporto atstovu, kuris pasakė, kad vien futbolo vaikų klubų yra 28. Klubinė sistema paremta tuo, kur galutiniame taške padėti pinigai. Kauno „Žalgiris“ irgi yra klubas ir jis žino, kad jų išlaikymas priklauso nuo vyrų krepšinio komandos rezultatų, parduotų bilietų. Tad jie orientuojasi į meistriškumą.

Vaikų būreliai užimti, bet svarbu ir procentas, kiek rugsėjo 1 dieną atėjusių vaikų lieka siekti aukšto meistriškumo.

J.Kinderis: Pagal tai, ką matau kasdien, man norėtųsi kito vaizdo. Galbūt aš nematau visų sporto šakų, bet tokio didelio masiškumo ir vaikų noro sportuoti, kaip anksčiau, nebėra. Tėvai dažnai nori labiau nei vaikai. Super tėveliai verčia savo vaikus būti čempionais, būti Meilutyte, Usainu Boltu ar panašiai.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rūta Meilutytė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rūta Meilutytė

Bet čia ir yra mąstymo spraga – sportas ne tam, kad visi būtume čempionai, bet svarbiau dėl sveikatos. Pagal masinius sveikatingumo renginius mes nesame aktyvi tauta.

Situacija, kai vaiką atveda nuo kompiuterio stalo ir įmeta į ringą, stadioną ar baseiną, kur jis turi aplenkti ir nugalėti, – yra trumparegiška. Kai vaikui menkai sekasi, jam greitai pabosta. Bet jei būtų judėjimas, šeimų mankšta ar bėgimas parkuose, įdomūs užsiėmimai mokyklose – tai būtų didesnė prasmė. Dabar pavieniai sporto entuziastai šokinėja, ant jų dar laikomės, bet darnios klubinės sistemos nėra, mes vis dar blaškomės, nežinodami, ar norime daugiau medalių, ar daugiau judančių vaikų.

– Kodėl šalies sporte moterų atlečių ir trenerių yra ženkliai mažiau nei vyrų? Ar tai reikėtų stengtis pakeisti?

D.Gudzinevičiūtė: Nors ir turime nemažai gerų sportininkių, tačiau trenerių, vadybininkių, vadovių itin trūksta. Viena to priežasčių – metai iš metų mus lydintys lyčių stereotipai, su kuriais stengiamės kovoti. Tad LTOK glaudžiai bendradarbiauja su Europos lyčių lygybės institutu, o dar 2017 metų spalį Vilniuje vyko pirmasis Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) forumas „Moterų lyderystės stiprinimas Europoje“, kuriame dalyvavo ir sakė IOC prezidentas Thomas Bachas, taip atkreipdamas dėmesį į susiklosčiusią situaciją šalyje.

E.Vaitkaitis: Aš nemanau, kad Lietuvoje turime diskriminaciją dėl lyčių. Sporte natūraliai mergaičių yra mažiau nei berniukų, ar žiūrėtume lengvąją atletiką, ar plaukimą. Manau, kad berniukų 60 proc. prieš mergaičių 40 proc. Galbūt pats sportas ne visoms mergaitėms patrauklus, nes reikalauja daugiau fizinių jėgų, galbūt ir alternatyvų jos turi daugiau.

Tačiau aš nematau, kad Lietuvos sporte turėtume diskriminacijos problemų. Daugumoje sporto būrelių yra ir berniukų, ir mergaičių. Dirbtiniu būdu tikrai nereikia versti merginas sportuoti. Juk jei nori padaryti lygiai, vadinasi, vieną pusę turi skatinti, o kitą riboti.

J.Kinderis: Nesusimąstydavau, nes penkiakovėje turbūt esame išimtis: pas mus aktyvių merginų yra daugiau. Kita vertus, su treneriais padėtis priešinga.

Asmeninio albumo nuotr./Ieva Serapinaitė (dešinėje), Laura Asadauskaitė Zedneprovskienė ir Justinas Kinderis – vėl plaukimo pratybose.
Asmeninio albumo nuotr./Ieva Serapinaitė (dešinėje), Laura Asadauskaitė Zedneprovskienė ir Justinas Kinderis – vėl plaukimo pratybose.

Galbūt mados keičiasi ir moterys siekia būti gražios kitomis priemonėmis, o su amžiumi ir branda supranta, kad tam labai tinka ir sportas? Dažnokai pastebiu, kad moteris ilgai nesportuoja, o nuo 30-35 metų paskui drauges ir madą irgi išskuba sportuoti.

Šiuo klausimu Daina Gudzinevičiūtė turbūt daugiau pasakytų, ji yra specialistė. Man gal atrodytų, kad turi būti pasirinkimo laisvė, bet aš suprantu ir tuos aktyvistus, kurie sako, kad medalių komplektų turi būti po lygiai, olimpinėje programoje link to ir einama.

– Kaip įsivaizduojate Lietuvos sporto ateitį kalbant apie olimpines žaidynes, ne tik Tokijo, bet ir Paryžiaus, Los Andželo?

D.Gudzinevičiūtė: Viltingai. Pastarieji ketveri metai buvo gaisrų gesinimas, bandymas atlaikyti pačius įvairiausius smūgius, nukreiptus į mūsų sporto bendruomenę, kurių dalis – deja, bet buvo ne iš išorės. Neslėpsiu, man iki šiol nesuprantama, kokiu pagrindu reikėjo kai kam trauktis iš Olimpinės programos ar tuo labiau naikinti Lietuvos olimpinį centrą ar bandyti skaidyti sporto bendruomenę melu. Na, bet tokia realybė, kuri būtų visiškai kitokia, jei LTOK neturėtų pelningai veikiančios „Olifėjos“ su savo dividendais. Nors tai ir nebuvo tikėta man, kaip sportininkei, bet ilgainiui tapo norma, tapus LTOK prezidente.

Tad bet koks proveržis kaip ir darbe ar treniruotėse, taip ir sporto ateityje prasideda nuo gebėjimo analizuoti ir taisyti klaidas. Esu tikra, kad jeigu mums pavyks kartu tai padaryti – vėl tapsime tuo pavyzdžiu, kuriuo kažkada buvome, ką ir sieksiu padaryti per artimiausius ketverius metus. Privalome suvienyti jėgas kovai už Lietuvos vardą olimpinėse žaidynėse, ne tik suprasdami, kur esame stiprūs, bet ir ką verta bei privalu daryti, norint pasiekti maksimalius rezultatus. Ir tai liečia ne tik sporto bendruomenę, bet ir šalies politikus, kurių sprendimai tikrai gali turėti lemiančią reikšmę mūsų visų kasdienybėje.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Olimpiečių palydėtuvės
Luko Balandžio / 15min nuotr./Olimpiečių palydėtuvės

E.Vaitkaitis: Lietuvos sporto ateitis, mano nuomone, priklauso nuo šios dienos veiksmų. Jei žiūrėtume į sporto sistemas, apytiksliai galėčiau padalyti į dvi koncepcijas.

Viena – buvusių sovietinių sporto šalių koncepcija. Ji paremta dirbtine atranka, internatais, sporto centrais, sporto mokyklomis. Galbūt ir sporto farmakologija. Šioje vietoje galioja posakis, kad tikslas pateisina priemones. Ta sistema yra paplitusi. Didžiosios šalys naudoja tą sistemą: Rusija, Kinija, iš dalies ir JAV. Kai kur net peržengiamos tam tikros žmogiškumo ribos.

Jei statytume kaip tikslą medalius, jie būtų arčiau tos taip vadinamos tarybinės sistemos. Sportas dažnai padeda spręsti tam tikras globalias problemas. Pavyzdžiui, kas įvyko su mūsų visuomene per 30 metų? Kažkada sportas buvo kaip propagandos įrankis, kažkada atitiko devizą „Pasiruošęs darbui ir gynybai“. Sportas buvo tarsi karinės pramonės dalis, skirdavosi nuo kareivio tik tuo, kad yra be šautuvo.

Atkūrus Nepriklausomybę sportas mums padėjo spręsti kitą problemą – mes norėjome būti ryškūs, pranešti apie save pasauliui, kad mumis susidomėtų. Sportininkai buvo mūsų ambasadoriai, jie skatino tautiškumą, patriotizmą. Galbūt taip mes sprendėme savo nevisavertiškumo problemą.

LTOK archyvo nuotr./Lietuvos krepšinio rinktinė – Sidnėjaus olimpinių žaidynių prizininkė
LTOK archyvo nuotr./Lietuvos krepšinio rinktinė – Sidnėjaus olimpinių žaidynių prizininkė

Kai šalį užspaudė pandemija ir karantinas, supranti, kad sportas nėra joks prioritetas. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Mes išvydome, kad jį galima sustabdyti, nukelti, jis gali palaukti. Sporto nepakeičiamumo vaidmuo tapo abejotinas. Mes patys nuo sovietinio mentaliteto tolstame ir vystomės prie vakarietiškų vertybių. Tada supranti, kad visuomenė pajudėjusi link tos pusės, bet mūsų rezultatai suprastėjo.

Pokyčiams reikia ne vienerių metų. Kokių 12-os metų ciklas reikalingas, kad pereitume prie kitos, pavyzdžiui, klubinės sistemos.

J.Kinderis: Kiti metai bus lemiami, nes permainos vyks – nesvarbu, ar vadovas Emilis, ar Daina, kas bus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viceministru. Vis dėlto Tokijo žaidynių medaliai nebus svarbiausias veiksnys. Net jei Danas Rapšys, Laura Asadauskaitė, Andrius Gudžius ar irkluotojai laimėtų medalį, jaunimo tarpe mes didelių talentų neturime.

2011 metais prieš olimpines žaidynes Londone ar 2015 metais prieš Rio mes laimėdavome po keliolika medalių olimpinėse rungtyse pasaulio ir Europos pirmenybėse. Pernai buvo tik du. Tai – didelis ženklas, kad reikia mąstyti.

Jei po Tokijo žaidynių padarytume teisingus sprendimus, 2024 metais Paryžiuje pavyktų išlaviruoti, nors turbūt bus „ant nulio“ arba žemiau nei Tokijuje. Jei spėsime padaryti permainas, 2028 metais Los Andžele jau galėtume bandyti nustebinti naujomis idėjomis, gal naujų sporto šakų atletais, kurių neturėjome anksčiau. Tikiu, kad iš klubinių sporto šakų gali kažkas išlįsti, pavyzdžiui, aktyviai dirbantis regbis. Bet jei mąstysime, kad „ai, kaip nors prašoksime“, mūsų laukia ilga ir nuobodi duobė. Net ir didžiausi entuziastai gali nusisukti nuo sporto, nes liks nusivylę.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Andrius Gudžius nugalėjo varžybose Berlyne.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Andrius Gudžius nugalėjo varžybose Berlyne.

– Kurią sporto vystymo sistemą palaikote – sporto internatų (kaip LOSC) ar klubų?

D.Gudzinevičiūtė: Žaidimų sporto šakos yra neatsiejamos nuo klubų. Tuo tarpu sporto centrų, tokių kaip LOSC, efektyvumą mes galėjome liudyti daug metų, kuomet Lietuva savo sporto pasiekimais tarp mažų valstybių buvo tikru pavyzdžiu, o kartu tai leido sporto politikos formavime dalyvauti visiems, turint bendrą tikslą, susitelkus ir einant išvien dėl Lietuvos pergalių.

E.Vatkaitis: Mes pamatėme, kad visuomenė jau pradėjo kelią klubinės sistemos kryptimi, sportas pradėjo, bet medalių nėra. Jei nėra, kaip juos grąžinti? Manoma, jog reikia grąžinti sporto internatais. Bet aš nežinau, ar tas kelias yra geras. Ar jūs savo vaiką atiduotumėte į internatą? Dažnai tėvai atsakytų „kažin“. Alternatyvų dabar yra daugiau, požiūris platesnis.

Kai kalbėjausi su sporto federacijomis, kildavo nebūtinai gerų asociacijų apie sporto internatus ir centrus. Kai kurios įvardino, jog ten būta alkoholizmo bėdų, mokslas dažnai būdavo apleistas.

Aš nenoriu kišti nuomonės, kad nepritariu sistemos sugrąžinimui. Manau, kad mums, kaip šaliai, reikia vieningos strategijos. Kad turime būti kantrūs pereinamuoju laiku ir po truputį eiti link vakarietiškos sistemos. Ar yra tik du keliai ir dvi sistemos? Gal yra tarpinis, trečias variantas. Nereikia visko užbraukti, nes ir Vakarų šalys tam tikrus dalykus perėmė iš senos sistemos, pritaikė ir jie veikia puikiai. Manau, kad dabar viskas keliasi į technologinį lygmenį. Šiandien mes turime investuoti į inovacinį lygmenį. Dirbtinis intelektas gal ir skamba populistiškai, bet jis skverbiasi į žmonijos visas sritis, o sportas yra vienas tokių, kur dirbtinis intelektas išbandomas pirmiausia. Investavimas į technologijas suteiktų mums pranašumą sporte 2035 metais ar dar toliau.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Lietuvos olimpinis sporto centras
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Lietuvos olimpinis sporto centras

Jei sportą galima būtų prilyginti karui, naivu tikėtis laimėti, siunčiant į frontą kareivius su kardais, kai varžovai šaudo lazeriniais ginklais. Taip tokie dalykai nevyksta. Už karių turi stovėti technologijos, visi resursai. Tai žymiai sudėtingesnis mechanizmas, bet tada tai nebebūtų atsitiktinė sėkmė. Tai būtų sisteminis darbas – jei norime rezultatų, reikia gilios visokeriopos analizės ir sutarimo, ką mes norime pasiekti po kažkiek laiko. O tada jau reikia strateginio plano, priemonių, asignavimų ir kantrybės.

J.Kinderis: Aš pats užaugau LOSC ir ilgai galvojau, kad turi būti tik LOSC. Nebuvau klubinės sistemos šalininkas. Tačiau norint būti šiuolaikišku, reikia apgalvoti kiekvienos sistemos pliusus. Pavyzdžiui, penkiakovėje iš viso nėra klubų, bet įsigilinus į kitas sporto šakas, matau, kad klubai gali veikti sėkmingai.

Reikia laiko, paskatų, susigyvenimo ir tai galėtų veikti. Nors šiai dienai sunku įsivaizduoti – man atrodo, kad dar nesame subrendę, daug mūsų vadovų reikėtų pasitempti ir suprasti, kaip veikia klubai. Jei vėl padarytume klaidą, staiga pereidami, vėl vyks sąmyšis. Žmonės dar mokosi dirbti su kompiuteriais, o netikėtos papildomos apskaitos užgriūna. Atrodo, kad LOSC yra saugiausias variantas, nes jis yra patikrintas, bet kitos šalys dirba kitaip. Galbūt įmanomas būtų tarpinis variantas, galbūt klubai turi būti orientuoti į sporto masiškumą, o aukščiausio lygio atletus jau prižiūrėtų ir valstybė, nes jie atstovauja jai svarbiausiose varžybose? Aiškaus atsakymo neturiu, tik faktą, kad mums reikia keistis.

Pastaba: Interviu pasiruošti padėjo Daliaus Matvejevo interviu su E.Vaitkaičiu svetainėje manosportas.lt

Tai buvo pirmoji pokalbių dalis. Antrąją pokalbių dalį apie LTOK ir pinigus kviečiame skaityti kitą savaitę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

07:03
00:49
17:58

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką