„Buvo parinkta tokia data, kai nemažai sportininkų turėjo įsipareigojimų, dalyvavo varžybose. Kaip ten bebūtų, sportininkai, kurie pateko į geriausiųjų Lietuvos sportininkų dešimtuką, – tai jų metų laimėjimas. Jiems patiems, turbūt, būtų daug maloniau priimti tas dovanas, negu kažkas pasiima už juos ir atneša laureatams, sakydami, kad tai jūsų dovana – pasiimkite.
Visiems tiems, kurie dalyvavo tame vakare, būtų buvęs didelis malonumas matyti geriausius sportininkus matyti asmeniškai. Buvo didžiulis pakilimas visoje salėje, kai apdovanojimo ėjo pasiimti geriausia Lietuvos sportininkė Simona Krupeckaitė, kuri visiems tarė gyvą žodį.
Šventės organizatoriams, ateityje galvojant apie šį renginį, reikėtų bandyti suderinti su sportininkais, kada jie turi laisvesnį laikotarpį ir nėra įpareigoti intensyviai treniruotis ar dalyvauti sezono varžybose. Tai – mano vienintelis priekaištas. Viskas buvo labai gražu, iškilminga, sportininkų šeimoje labai puikiai jaučiausi“, – sakė Prezidentas.
Su dideliu susidomėjimu V. Adamkus vartė bebaigiamą maketuoti knygą „Valdas Adamkus – sporto žmogus“, kuri skirta neeilinėms datoms: lapkričio 3 d. V. Adamkui sukaks 85–eri metai, o rugsėjo 1–ąją – jo bei ponios Almos deimantinių vestuvių (60 m.) sukaktis.
Tačiau šįkart su Prezidentu kalbėjomės ne apie artėjančias jubiliejines datas, o apie šiandienos sporto aktualijas, kuriomis V. Adamkus visada domisi.
Gerbiamas Prezidente, kaip vertinate praėjusius Lietuvos sportininkų metus?, – paklausiau V. Adamkaus.
Vienareikšmiai vertinti būtų labai sunku. Vienais metais vyrauja vienų sporto šakų atstovai, kitais – kitų. Vieni metai mūsų sportininkams būna sėkmingesni, o kiti ne. Nenorėčiau vertinti metų po metų. Sportininkai, kurie buvo įvertinti šiemetiniame pagerbimo vakare, tikrai buvo verti tų pergalių ir darbo. Matėme pasikeitimų.
Nematėme pastarojo dešimtmečio vienos iškiliausios žvaigždės disko metiko Virgilijaus Aleknos. Tačiau matėme kitus. Viskas, kas yra pasiekta, – gražu. Bet yra sporto šakų, kur turime talentų, bet nesame jiems sudarę sąlygų. Visiems aišku: dabar rengiamės Europos krepšinio čempionatui, jam skiriama daug dėmesio, pinigų, pastangų, sukaupta daug organizacinio darbo. Esu tikras, kad tai bus didelis mūsų sportinio gyvenimo pasisekimas.
Tačiau tos sritys, kurios buvo apleistos iki šiol, taip ir liko apleistos. Žiemos sporto šakose tarp 100 sportininkų būname 80–i ar dar toliau. Džiaugtis tikrai nėra kuo. Jeigu ir neturime idealių sąlygų, bet yra daug galimybių mūsų sportininkams jas pagerinti. Jau turbūt įgrįsau visiems su savo pareiškimais dėl plaukimo.
Būtinai reikia gero plaukimo baseino Vilniuje, šioje srityje reikia daug padirbėti. Džiaugiuosi dideliu teniso populiarumu. Reikėjo išsiugdyti vieną talentingą sportininką – Ričardą Berankį, kurio laimėjimai padeda užkrėsti šia sporto šaka vis daugiau teniso entuziastų ir, esu tikras, kad, žvelgiant į ateitį, šioje srityje ir toliau bus daroma pažanga.
Ilgą laiką Lietuvos stiprybė buvo stalo tenisas, kuris buvo pasaulinio lygio. Dabar jis pradeda atsigauti, vienas po kito laimėjimai paskatina domėtis šia sporto šaka ir pritraukti jaunimą. Manau, kad kiekvienais metais judėsime į priekį, mūsų sportininkai pasieks naujų gražių pergalių.
Artėja Londono olimpinės žaidynės, su kokimis viltimis į jas žvelgiate?
Žvelgiu su nemažu rūpesčiu. Tai, ką girdžiu iš mūsų sporto vadovų – Sporto departamento generalinio direktoriaus Klemenso Rimšelio ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento Artūro Poviliūno – man artėjančios žaidynės kelia rūpestį. Vyriausybė vietoje to, kad pasistengtų ir rastų daugiau galimybių padėti mūsų olimpiečiams ir sudarytų geresnes pasirengimo Londono olimpinėms žaidynėms sąlygas, jiems dar sumažino reikalingas lėšas.
Ko galima tikėtis? Na, aišku, būsim, nešim Lietuvos trispalvę tarp visų. Tačiau, kur, galbūt, galėtume pasirodyti geriau, nėra sudarytų sąlygų. Valstybėje turime daug problemų, daug taisytinų dalykų, daug ką būtų galima pakelti į kitą lygį, tačiau šįkart susikoncentravau į sportą, lyg tai būtų visos valstybės prioritetas. Tačiau suprantu, kad taip nėra.
Kaip vertinate penkiakovininkės Donatos Rimšaitės sprendimą atstovauti Rusijai?
Tai jos pačios sprendimas. Jei sportininkės tikslas yra vien tiktai pergalės, o niekas kitas, nesvarbu, kokia kaina ir kas bebūtų, nesvarbu tautybė, valstybė, jausmas savo žmonėms ir pasididžiavimas savo tauta, – priimu tai, kaip vieną iš grynai asmeninių žmogaus asmenybės bruožų. Tikrai jokių kaltinimų sportininkei nedarau.
Man, lietuviui, turinčiam visai kitą pažiūrą į tautiškumą, meilę savo kraštui ir prisirišimą prie jo, kelti savo tautos, valstybės prestižą pasaulio akyse, – skaudu. Bet gal tai yra mūsų bendrosios problemos išdava. Gal būt mes dar nemokame ar nepajėgiame jaunajai kartai įskiepyti tautos pasididžiavimo jausmo.
Todėl toks ir rezultatas. Tai, manau, ne vienadienė problema, kurią labai plačiu mastu būtų galima pritaikyti ne dėl vienos sportininkės apsisprendimo, bet ir kitose gyvenimo srityse. Tikrai asmeniškai sportininkės nekaltinu, nesmerkiu, bet labai labai norėčiau, kad ji to žingsnio nedarytų.
Esate savotiškas orakulas, dažnai viską atspėjate. Sakykite: ar mūsų krepšininkai taps šių metų Europos čempionais?
Kai įteikiau geriausiai 2010 m. Lietuvos komandai – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei prizą, pasakiau, kad šiuo apdovanojimu tiktai pradedame žygį į mūsų miestuose įvyksiantį čempionatą.
