– Tai jums trečiosios olimpinės žaidynės, kaip jas vertinate?
– Pekino žaidynės buvo geresnės, ten buvau 28-as. Nustebinau ir save, ir kitus. Čia taip gerai nepavyko pasirodyti. Dar ta trauma išmušė iš vėžių, negalėjau treniruotis kai kuriomis dienomis. Gal ir tai sutrukdė.
– Daug dviratininkų trasos nebaigė, bet jūs važiavote iki pabaigos. Kodėl?
– Galvojau ir aš, kad nebevažiuosiu. Buvo likę trys sunkūs ratai, 120 kilometrų. Tačiau įkalbėjo draugas brazilas Murilo Fischeris, su kuriuo atstovaujame vienai komandai. Jis greičiausiai baigs karjerą, gali būti, kad tai jo paskutinės varžybos buvo. Jis sako, gal dar ratuką, dar vieną...
Privažiuojame prie paskutinio rato pradžios, pasukčiau į kairę – už trijų km finišo linija, į dešinę – dar 27 kilometrai į kalną, galvoju, nejau jis dabar vienas važiuos. Jis ne šiaip sau pažįstamas, draugas, kiek varžybų kartu praleidę. Važiuojam! Daug sportininkų nefinišavo, bet tokioje trasoje galima tikėtis – jeigu atsilikai stipriai, jau nepasivysi.
Dar ta trauma išmušė iš vėžių, negalėjau treniruotis kai kuriomis dienomis. Gal ir tai sutrukdė.
– Kodėl nepavyko išlaikyti tempo?
– Sunki trasa, bet aš jau nuo starto jaučiau, kaip mes sakome, eina koja arba ne. Startavus pajutau, kad medinės kojos, nėra lengvumo. Per vidurį jau buvo „pramušę“, bet paskui vėl sunku.
Į kalniuką grupė duoda tempą, tu jauti, kad viskas gerai, bet taip vienu momentu bumm! Paskui tas bumm vis greičiau ir greičiau ateina, o tas geras jausmas trumpėja. Tada jau Ramūnui sakiau, kad dar padedu, bet mano valandos suskaičiuotos. Tokia jau trasa.
Net jei ir labai gerai eitų, būtų vis tiek sunku. Nesakau, kad mes esame visai lygumų dviratininkai, kuriems stalo reikia. Ne. Pekine buvo geriau, kalnai nebuvo labai statūs, gali daugiau iš jėgos parodyti.
– Ar paskutiniai ratai buvo didelė kančia?
– Galvoje. Važiuoji, o greičiausiai net nebus įrašyta, kad varžybas pabaigei. Bet vis tiek pagalvoji, juk ruošiausi varžyboms. Atskristi 12 valandų reikėjo, parskristi tiek reikės, savaitė čia praleista, valgėm tą maistą plastikinį. Susikoncentravę kažką darėme, atrodo, jei jau pradėjau, reikia atvažiuoti iki galo. O ir atstumas toks – šešios su puse valandos – ne kasdien tokią treniruotę darau. Pravers ir pasirengimui tolimesniam sezonui.
Sunki trasa, bet aš jau nuo starto jaučiau, kaip mes sakome, eina koja arba ne. Startavus pajutau, kad medinės kojos, nėra lengvumo.
– Iki finišo likus keliems šimtams metrų plačiai šypsojotės. Kalbėjote kažką su draugu?
– Jis žadėjo finiše mane pabučiuoti, kad nepalikau vieno.
– Ar nustebino laimėtojai?
– Labai. Gal tas trejetukas galėjo būti dešimtuke, bet nustebino. Pirmasis varžybų ratas išmušė iš ritmo „kalninius“, pakankino ir lyderius. Kam grandinė ant bruko nukrenta, kam gertuvės išskraido – reikia ieškoti, kur atsigerti. Gal ta sumaištis kažkiek išlygino jėgas.
– Ar buvo lietuvių prie trasos?
– Taip, buvo. Matėme vienus lietuvius su vėliava netoli pakrantės ir trasoje dviejose vietose. Bet aš jų nepažinau.
– Galima tikėtis jus pamatyti dar vienoje olimpiadoje?
– Nežinau, matysime. Aš savęs dar nenurašau, bet gal ir jaunimo atsiras. Turime dabar komandą „Staki–Baltik Vairas“. Jie gera linkme eina, gal per ketverius metus kažkas atsiras.
– Ar asmeninėms lenktynėms jums tiktų tokia trasa?
– Tiktų geriau – jos vyks ten, kur buvo mūsų pirmasis ratas. Tačiau aš asmeninių nebevažiuoju taip greitai. Tai buvo mano vizitinė kortelė, dešimtukuose dažnai būdavau, „Tour de France“ etape buvau ketvirtas, laimėjau „Giro d'Italia“ etapą. Paskui su laiku keičiasi – kol esi jaunesnis, paprastai amseninėse geriau važiuoji.
– Kokį rezultatą prognozuotumėt Daivai Tušlaitei?
– Reikės ir sėkmės, bet ji, manau, pasiruošusi. Jai trasa turėtų tikti, jei viskas bus gerai, žvaigždės susiklostys – ji gali 20-uke būti. Tai yra geras rezultatas.
15MIN MULTIMEDIJOS PROJEKTAS: 15 OLIMPINIŲ AKIMIRKŲ, DĖL KURIŲ DIDŽIUOJAMĖS LIETUVA
