Tačiau, jo teigimu, taip daroma daugelyje šalių ir daugelyje sporto šakų. „Rytų Vokietija buvo sukūrusi valstybės valdomą dopingo sistemą. Ji veikė daugybę metų, o ją rėmė valstybės slaptosios tarnybos. [...] Manau, kad tuo metu dopingas buvo vartojamas net plačiau, nei dabar nuskambėjo Rusijoje“, – neslepia sporto žurnalistas.
– Kaip jums pavyko surinkti tokią medžiagą?
– Savo dokumentinį laidų ciklą baigėme 2014 m. gruodį. Medžiagą mums padėjo surinkti du šaltiniai iš Rusijos. Jie su slaptomis kameromis ir garso įrašų priemonėmis įrašė sportininkų pokalbius su treneriais, gydytojais ir oficialiais pareigūnais. Užfiksuotuose pokalbiuose labai aiškiai pasakoma, kaip sportininkai vartoja dopingą, kokias medžiagas jie renkasi, kaip reikia išvengti pozityvių dopingo testų.
Surinkta medžiaga tokia akivaizdi, kad tai nebuvo kaltinimas – tai buvo aiškūs įrodymai. Todėl šią medžiagą pristatėme Pasaulinės antidopingo agentūros komisijai, o pirmadienį buvo pateiktos rekomendacijos suspenduoti visus Rusijos lengvaatlečius.
– Kokių technikų ėmėsi sportininkai, kad dopingo testai nebūtų pozityvūs?
– Jie kolaboravo su dopingo kontrole, taip pat su Rusijos antidopingo agentūra – tokią informaciją mums atskleidė surinkta medžiaga. Tikrieji testų rezultatai būdavo nuslepiami, pozityvus mėginiai būdavo naikinami, o atletams nebuvo taikomos sankcijos.
– Šį kartą dopingo skandalas palietė tik lengvąją atletiką. Ar tai tik sutapimas, ar dopingas dažniausiai ir yra naudojamas šioje sporto šakoje?
– Ne, tokie skandalai nutinka ne tik lengvojoje atletikoje. Dopingą vartoja daugelio sporto šakų sportininkai. Tikrai esate girdėję apie dopingo skandalus dviračių sporte, slidžių sporte – visur, kur reikia daug ištvermės. Ar tokie faktai išeina į viešumą, priklauso nuo to, kas vykdo tyrimą ir kaip giliai nusprendžiama kapstytis tamsiojoje sporto pusėje.
Dažniausiai į viešumą dopingo vartojimą iškelia žiniasklaidos tyrimai. Labai dažnai dopingo testai, imant šlapimą ar kraują, nėra pakankami atskleisti, ar sportininkas vartoja draudžiamus medikamentus. Todėl dažniausiai tokie tyrimai turėtų būti papildomi sekimu, motyvuojant šaltinius atskleisti tokią informaciją.
– Ar sporto istorijoje yra kitų atvejų, kai valstybės rėmė ar skatino dopingo vartojimą?
– Taip, galėčiau pateikti pavyzdį iš mano paties šalies istorijos. Rytų Vokietija buvo sukūrusi valstybės valdomą dopingo sistemą. Ji veikė daugybę metų, o ją rėmė valstybės slaptosios tarnybos. Rytų Vokietijos pavyzdys parodo, kaip tikrai sudėtingu, bet išmaniu būdu valstybė rėmė dopingo vartojimą. Manau, kad tuo metu dopingas buvo vartojamas net plačiau, nei dabar nuskambėjo Rusijoje.
– Žinome, kad dopingas gali būti įvairus, o tarp dopingo ir legalių medikamentų yra labai plona linija.
– Žinoma, tarp dopingo ir legalių medikamentų yra labai plona linija, o būtent tai ir yra pagrindė problemos priežastis. Dalis medikamentų nėra laikomi dopingu, o dalis praktiškai tokios pačios sudėties medžiagų jau laikomos dopingu.
Problema ta, kad tikrai daugelis sportininkų balansuoja prie tos linijos, kurią peržengus jų dopingo testai būtų teigiami. Kuo aukštesnio lygio sportininkas, tuo daugiau medikamentų jis vartoja ir stengiasi pasiekti kaip įmanoma geresnę fizinę formą. Sportininkai nebegalvoja, ar jie peržengs tą nematomą liniją, ar ne, nes per savo karjerą jie vartoja daugybę medikamentų, kurie yra labai arti tos dopingo linijos.
– Sportininkų rezultatai dabar ir prieš 50 metų labai skiriasi. Ar sportininkai tapo greitesni ir stipresni, ar vis dėlto tam įtaką padarė dopingas, legalūs medikamentai ir technologijos?
– Sakyčiau viso to rezultatas – visų paminėtų dalykų kombinacija: naujų technologijų naudojimas, geresnės priemonės, praleidžiama daugiau laiko treniruojantis ir pats dopingas. Žiūrovai nori pasaulio rekordų, o dėl šių visų priežasčių rezultatai tampa vis geresni ir geresni.
