Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Diana Lobačevske: nubėgau, laimėjau, nustebau... (nuotraukos)

Diana Lobačevske
Alfredo Pliadžio nuotr. / Diana Lobačevske
Šaltinis: 15min
0
A A

29 metų bėgikė Diana Lobačevske į lengvosios atletikos specialistų akiratį pateko pernai, kai iš pažiūros lengvai ir su šypsena veide laimėjo penktą tarptautinį Vilniaus maratoną, kuris vyko pliaupiant žvarbiam rudeniškam lietui.

Alfredo Pliadžio nuotr./Diana Lobačevske
Alfredo Pliadžio nuotr./Diana Lobačevskė

Devintus metus Londone gyvenanti lietuvė tam bėgimui specialiai nesiruošė ir nustebino save. Kadaise su Živile Balčiūnaite lengvosios atletikos treniruotes lankiusi ir šalies jaunių rinktinei priklausiusi Diana ilgai buvo dingusi iš lengvosios atletikos gerbėjų akiračio ir Vilniuje atgimė lyg Feniksas iš pelenų. Šiemetiniame maratone Diana titulo negins, tačiau dalyvaus pusės maratono bėgime. Apie tai ir dar daug ką – specialiame Dianos interviu.

– Likus maždaug mėnesiui iki Vilniaus maratono vis dar abejojai, ar jame dalyvausi. Kodėl?

– Iš vienos pusės, Vilniaus maratoną visada prisimenu su didžiausiu malonumu, būtent tas bėgimas mane pastūmėjo grįžti į sportą, siekti naujų rezultatų, parodyti tai, ko anksčiau nespėjau. Tad Vilniaus gatvės man tapo savotišku talismanu. O tokioje vietoje nebėgti tiesiog negaliu ir neturiu teisės.

Iš kitos pusės, spalio mėnesį esu suplanavusi dalyvauti tradiciniame maratone, tad dviejų bėgimų per mėnesį neištversiu. Tad kompromisinis sprendimas yra bėgti pusės maratono distanciją. Juo labiau ir mano dabartinė forma dar nėra ideali – vos prieš kelias savaites pradėjau treniruotis visa jėga. Nesu visiškai profesionali sportininkė, neseniai kamavo ir skausmai, tad kone mėnesį iš vis nebėgiojau. Iš kitos pusės, kaip esu pasiruošusi, taip Vilniuje ir bėgsiu – bet kokiu atveju bus gera treniruotė prieš kitus startus.

– Po pergalingo finišo pernai sakei, kad tam bėgimui išvis nesiruošei ir patekai į jį gana atsitiktinai. Lengvosios atletikos specialistai iš karto suabejojo, ar be specialaus pasiruošimo įmanoma įveikti maratoną tokiu laiku. Ar gali ką nors pakomentuoti dabar, praėjus metams?

Alfredo Pliadžio nuotr./Diana Lobačevske
Alfredo Pliadžio nuotr./Diana Lobačevske

– Laimėjimas Vilniaus maratone labiausiai nustebino ne kitus, o mane pačią – tuo metu bėgiojau tikrai nedaug ir tikėjausi kovoti su 3 valandų laiku. Žinoma, galėjau fantazuoti apie pasiruošimą, kai per dieną nubėgama 30 ar 40 kilometrų, tačiau to tikrai nebuvo, per dieną mano kilometražas nesiekė ir 10 kilometrų. Ir tai buvo tik tam, kad apskritai įveikčiau maratono distanciją, net neturėdama minčių apie pergales ir rezultatus. Tuos įvykius apibūdinčiau maždaug taip: negalvodama užsiregistravau, nubėgau, laimėjau, nustebau.

– Po pergalės Vilniuje dar buvo pergalė Leicesterio maratone bei aukšta 15 vieta Londone. Šiems bėgimams jau ruošeisi, o gal tai irgi buvo spontaniški žingsniai? Ir dar – Londono maratone startavai bendroje grupėje: kaip reagavo elitinės grupės bėgikės, kai pradėjai jas lenkti?

– Londone jau buvo kiek kitaip. Beveik mėnesį bėgiojau apytikriai po 100 kilometrų per savaitę, jauduliukas jau buvo visiškai kitoks nei Vilniuje. Čia jau kėliau sau konkretų tikslą pagerinti  asmeninį rezultatą. Tiesa, buvo momentas, kai šis bėgimas kabojo ant plauko – buvau labai stipriai peršalusi, buvo daug komplikacijų. Ir visa tai likus 6 savaitėms iki maratono. Paskutines tris savaites po truputį vėl įsitraukiau į bėgimą ir savo tikslus įvykdžiau – buvau tiesiog laiminga. O dėl tų lenkimų… kažkaip net nekreipiau į tai dėmesio. Bėgau pati sau, po kiekvieno kilometro stebėjausi, kad išlaikau vienodą tempą ir jis didesnis, nei tikėjausi prieš startą. Po finišo buvo priėjusios kelios profesionalės, klausinėjo, kokiam klubui atstovauju. Nelabai turėjau ką joms atsakyti, mat pati sau šeimininkė.

– Tame bėgime įvykdei ir kvalifikacinį pasaulio čempionato Berlyne normatyvą. Ar buvo minčių ten startuoti?

Alfredo Pliadžio nuotr./Diana Lobačevske
Alfredo Pliadžio nuotr./Diana Lobačevske

– Jei atvirai, nelabai kas su manimi šia tema kalbėjo. Kelis kartus skambino mano buvęs treneris J.Garalevičius, klausinėjo apie planus, tačiau viskas tuo ir baigėsi. Manau, man gyvenant kitoje šalyje yra gan sudėtinga ką nors planuoti. Juo labiau pačioje Lietuvoje buvo net trys normatyvus įvykdžiusios sportininkės, tad bendrauti su jomis Lengvosios atletikos federacijai yra daug paprasčiau. Jos ir nuolat dalyvauja varžybose, ir rodo geresnius rezultatus. Mano rezultatas tikrai nebuvo toks stebuklingas, kad visi iš karto pultų manęs ieškoti.

– Kokius tikslus sau kelsi pusės maratono bėgime Vilniuje?

– Kaip ir minėjau, tai bus treniruotė prieš būsimus startus. Noriu pažiūrėti, kokia mano dabartinė forma. Tad stebuklų tikrai nebus.

– Ar kyla minčių vėl pradėti sportuoti profesionaliai ir kokių sąlygų tam reikia?

– Taip, kuo toliau, tuo labiau noriu grįžti ir atsidėti vien bėgimui. Labai pasiilgau tų laikų, kai sportavau, pasiilgau varžybų, startinio jauduliuko, pergalių siekimo, tos nuotaikos. Labai tikiuosi, kad grįšiu. Ko tam reikia?.. Reikia trenerio, treniruočių sąlygų, atitinkamos kvalifikacijos medikų priežiūros, galų gale finansų. Šiuo metu neturiu nė vieno iš išvardytų dalykų: ką viena galiu, tą ir darau. Svarbiausia, kad yra noras, atsidavimas ir valia, na, kad dar traumas aplenktų. Aš tikrai grįšiu, mano noras didžiulis.

– Keliuose maratonuose per gyvenimą esi dalyvavusi?

– Keturiuose. Pirmasis buvo Panevėžyje prieš aštuonerius metus. Prisimenu, jog buvo nežmoniškai karšta (apie 30 laipsnių šilumos), net šiurpuliukai oda bėgo. Tuo metu profesionaliai sportavau, rinkdavausi didelius savaitinius kilometražus, tačiau buvau per jauna maratonui. Nubėgau per 2,54 valandos: pirmą pusę bėgau greitai, o vėliau jau sukandusi dantis. Po to buvo Vilniaus maratonas (2,45), Leicesterio (2,43) ir Londono (2,38). Štai ir visi mano maratonai, suskaičiuojami vienos rankos pirštais.

– O kuo skiriasi, sakykim,  Vilniaus ir Londono maratonai?

– Vilniaus maratonas man labai šiltas, vien dėl to, jog bėgu namuose. Dar vienas malonus prisiminimas iš Vilniaus yra tai, jog tuomet, kai sportavau, tokio lygio renginių Lietuvoje tiesiog nebuvo. Tad malonu ne vien bėgti, bet ir stebėti, kaip viskas keičiasi, kaip atsiranda tokių nuostabių renginių. Ir nesvarbu, kad pernai merkė lietus, viskas man labai patiko.

Londono maratonas kiek kitoks – visų pirma nežmoniškas dalyvių skaičius. Ta atmosfera labiau užveda, visur pilna palaikančių žmonių. Tačiau kartais ta šaukianti ir rėkianti minia pradėdavo erzinti. Vilniaus maratono pliusas ir tas, jog nereikia keltis likus penkioms valandoms iki bėgimo, važiuoti ilgiausio kelio starto link. Vilniuje atvyksti valandą prieš startą, apšyli ir pirmyn.

Londono maratonas yra daugiametė tradicija, tad anglams vien dalyvavimas jame reiškia labai daug. Manau, ir Vilnius juda ta linkme. Džiaugiuosi, kad šis bėgimas kasmet tampa vis populiaresnis ir sutraukia vis daugiau svečių iš kitų šalių. Taip pat labai malonu, kad bėgama miesto centre, o ne miškais – tad ir mano linkėjimai Vilniaus maratonui yra kuo labiau išpopuliarėti Europoje ir pasaulyje.

– Kada tau geriau bėgti – kai aplink stipresnės ar silpnesnės varžovės. Ir kokios oro sąlygos tau labiau prie širdies?

Alfredo Pliadžio nuotr./Diana Lobačevske
Alfredo Pliadžio nuotr./Diana Lobačevske

Man geriausia bėgti, kai esu geros nuotaikos ir jaučiuosi žvali, pilna jėgų. O kokios varžovės bėga šalia, tikrai negalvoju, galvoju tik apie savo siekiamus tikslus. Bet kokiu atveju svarbiausia, kad tų varžovių būtų, bet kokios varžovės trasoje padeda. Niekada nepamiršiu vieno bėgimo, kai man buvo 18 metų ir siekiau patekti į tos amžiaus grupės pasaulio čempionatą. Tai buvo paskutinis startas, kai galima buvo įvykdyti normatyvą – stoviu prie 3000 metrų bėgimo starto linijos ir matau, kad bėgsiu viena. Aš labai norėjau patekti į čempionatą ir tą normatyvą išplėšiau dantimis. Visiems atrodė, kad bėgant be varžovių tai tiesiog neįmanoma. Bet, pasirodo, viskas įmanoma – buvau labai laiminga ne dėl to, kad „laimėjau” tą bėgimą, o dėl to, kad vienui viena laimėjau prieš laiką.

O bėgant labiau prie širdien drėgnas oras – tuomet daugiau deguonies. Jau ne pirmą kartą pastebiu, kad lietus man nekenkia, atvirkščiai, padeda ir suteikia daugiau jėgų.

– Ir paskutinis klausimas – koks jausmas apima, kai po daugelio metų vėl sulauki Lietuvos žiniasklaidos dėmesio?

– Malonu, jog kažkas prisimena, mat praėjo tikrai daug laiko. Tačiau tą dėmesį reikia užsitarnauti darbais, šiuo atveju rezultatais. O ne atvirkščiai… Taip pat labai malonu grįžti į savo prisiminimus.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką