Pagrindinis šios akcijos tikslas – surinkti pinigų, už kuriuos vaikai galėtų mokytis plaukti. Apie šį projektą bei savo patirtimi dalinasi olimpinė ir pasaulio čempionė, šio projekto globėja R.Meilutytė.
– Kaip kilo mintis prisidėti prie projekto „Mokėk plaukti ir saugiai elgtis vandenyje"?
– Visada norėjau paskatinti žmones išmokti plaukti. Kartu su „Maxima“ ir Lietuvos plaukimo federacija brandinome idėją, kuri išsirutuliojo į tokią akciją.
– Kaip vystosi šis projektas?
– Labai gerai. Iš tiesų akcija labai sėkminga ir ji dar nesibaigė. Skatinčiau visus prisidėti, pirkti apyrankes. Dabar už surinktus pinigus mokytis plaukti gali jau 600 vaikų. Tai yra puikus rezultatas, kurio mes tikrai nesitikėjom.
Kadangi akcija dar nesibaigė mes tikimės galbūt net padvigubinti vaikų skaičių. Tiesiog nuostabu, kad tiek žmonių prisidėjo prie šios akcijos bei patys mokosi ir skatina savo vaikus mokytis plaukti. Už projekto metu surinktus pinigus vaikai galės mokytis plaukti visuose miestuose, kurie turi baseinus.
– Ar ateityje žadate plėtoti šią akciją?
– Aš labai tikiuosi, kad mes dar ateityje kažką gero sugalvosim. Pati „Maxima“ į tokius projektus žiūri labai teigiamai ir skatina žmones kažką daryti. Manau, išliekamoji šio projekto vertė bus dar ilgai. Vaikai, kurie išmoks plaukti, turės tuos įspūdžius visam gyvenimui, žmonės turės tas prekes ir apyrankes, kurios primins apie šią akciją.
– Su kokiais sunkumais pati susidūrėte pradėdama plaukti?
– Per pirmą savo treniruotę net neleidus treneriui aš įšokau į pačią giliausią baseino vietą. Jeigu jis nebūtų šalia turėjęs lazdos ir ištraukęs manęs, turbūt aš pati ir nebūčiau išlipusi iš to baseino. Man labai pasisekė, kad treneris buvo šalia.
Iš pradžių buvo labai keista mokytis plaukti. Aš, kaip ir daugelis vaikų, ar net suaugusiųjų tikėjau, kad išmokti plaukti yra labai lengva, kad plaukti yra tiesiog natūralu. Bet įšokusi į vandenį ir negalėdama kojomis pasiekti dugno, supratau, kad yra visai kitaip.
– Jau baigia aprimti aistros dėl olimpiados. Kaip dabar jaučiatės?
– Iš tikrųjų jaučiuosi labai gerai. Aišku, iškart po starto buvo daugiau nusivylimo ir tos emocijos buvo aštresnės, tačiau dabar kažkiek apsiraminau. Pabuvau namie, pamačiau savo šeimą, draugus. Dabar negalvoju apie patį plaukimą, noriu pailsėti šiek tiek daugiau, bet už kelių savaičių pradėsiu galvoti, kada grįžti, kaip, ką keisti.
– Kaip manote, kas lėmė tokią finalo baigtį: sėkmė, psichologija?
– Į rezultatą sueina labai daug dalykų, vieno dalyko išskirti tikrai negalėčiau: tai psichologinių, fizinių dalykų kombinacija.
– Londono olimpinėse žaidynėse jums buvo vos 15-a. Rio – jau 19-a. Kaip skiriasi šios patirtys? Kokie jausmai?
– Labai labai skirtingos. Į Londoną aš atvažiavau dar būdama vaikas, nežinodama, kaip man ten gali pasisekti. Labai norėjau tiesiog patekti į finalą. Tai buvo didžiausias mano tikslas. Viskas atrodė labai nerealu, jaučiausi kaip vaikas saldainių fabrike. Šitoje olimpiadoje viskas jau buvo kiek kitaip. Važiavau jau su titulu, todėl jaučiau daugiau atsakomybės, galbūt ir spaudimo. Pati olimpiada buvo labai nereali. Bet kuri olimpiada yra nuostabi patirtis.
– Daugelis atletų skundėsi Rio kaimelio sąlygomis, o kaip jis pasirodė jums?
– Buvo kaimelyje visokių smulkių dalykų, neveikė kondicionieriai. Pasitaikydavo įvairių mažų incidentų. Tačiau nepasakyčiau, kad buvo labai blogai. Man labai patiko ten. Lietuvos komanda buvo nuostabi. Visi buvome kaip šeima.
– Gal jau pradėjote galvoti apie 2020 metų Tokijo olimpiadą?
– Žinoma. Iš karto galvojau apie ją. Tiesiog dabar noriu pailsėti nuo plaukimo, nuo visų minčių, treniruočių. Apie ją ne tik galvosiu, bet ir ruošiuos.
– Kurie žmonės skatina jus siekti rezultatų? Ko labiausiai nesinori nuvilti?
– Trenerių, savo komandos su kuria treniruojuosi. Aišku, šeimos, brolių, gerbėjų ar žmonių, kurie mane palaiko. Nesinori nieko nuvilti. Stengiuosi negalvoti apie tai, kaip apie spaudimą. Aš tai laikau palaikymu. Žinoma, šeima visada mane palaikys, nesvarbu, kokį rezultatą parodyčiau, net jeigu būčiau paskutinė – jie vis tiek bus mano šeima.
– Ar kada nors galvojate grįžti gyventi į Lietuvą, ar planuojate visam laikui likti Anglijoje?
– Aš labai norėčiau kada nors grįžti gyventi į Lietuvą. Tiesiog dabar tai būtų šiek tiek sunkiau. Bet tikrai to norėčiau ateityje. O jeigu dar baseiną naują pastatytų Kaune...
– Esate minėjusi, kad dabar skirsite daugiau laiko mokslams. Kokie jūsų ateities planai?
– Turiu šiek tiek minčių apie studijas. Galbūt psichologija. Jau seniai mane traukia. Tiesiog tam labai nebuvo laiko. Dabar tikrai norėčiau studijuoti psichologiją arba anglų kalbą, jei tik išeis.
– Socialiniuose tinkluose gerbėjus stebinate savo darytomis nuotraukomis. Ar fotografija yra jūsų hobis?
– Ne, nėra hobis. Tiesiog taip išeina. Galbūt gerus efektus naudoju. Man patinka daryti nuotraukas žmonių, kurie man įdomūs, gražūs.
