Lietuvos vėliava apsigaubęs D.Zubrus po mačo ilgai dalijo autografus ir fotografavosi su ledo ritulio gerbėjais. Žurnalistai šalies ledo ritulio žvaigždės laukė ilgai, tačiau D.Zubrus už tai atsiskaitė. Po spaudos konferencijos teko atlaikyti paskutinę bendrų fotografijų ir autografų sesiją. Šįkart – su žiniasklaidos atstovais.
– Koks jausmas aplankė užsikabinus šį bronzos medalį?
– Pirmasis jausmas gal ne toks saldus – pralaimėjome komandai, kurią tikrai galėjome įveikti. Tačiau pagalvojus, ką mes pasiekėme – tikrai galime džiaugtis. Aš dar neturėjau tokio medalio, tad galiu tik didžiuotis.
– Ar galime tikėtis, kad jūs dar žaisite Lietuvos rinktinėje?
– Ateitis priklauso nuo to, kaip man seksis NHL, tačiau man labai patiko atstovauti Lietuvai, patiko komanda, trenerių parengimas. Jei tik sveikata leis, sąlygos susiklostys gerai, su mielu noru ir toliau atvažiuosiu.
Yra kitoks jausmas, kai žaidi už savo šalį, o ne už klubą. Nežinau, kodėl taip yra, tokio jausmo dar nebuvau patyręs.
– Ar daug įtakos jūsų atvykimui padarė tai, kad turnyras vyko Lietuvoje?
– Žinoma. Norėjau žaisti Lietuvoje, sirgaliai mus labai gražiai palaikė. Nepamiršiu šios atmosferos, sirgaliai įrodė, kad Lietuva gali būti ledo ritulio šalis. Savaitę ji tokia buvo.
Yra kitoks jausmas, kai žaidi už savo šalį, o ne už klubą. Nežinau, kodėl taip yra, tokio jausmo dar nebuvau patyręs. Man sunku apibūdinti savo jausmus. Sirgaliai mums ir šiandien labai padėjo, savo šūksniais, skanduotėmis. Todėl pralaimėjus ir nebuvo lengva – tikėjau, kad laimėsime.
– Ar sunku buvo nepatekti į NHL atkrintamąsias ir prisijungti prie rinktinės?
– Buvo nemalonu nepatekti į atkrintamąsias varžybas, tačiau po to, kai čia atvykau, „persijungiau“ ir viską atidaviau, ką galėjau. Nors medalis ir ne sidabrinis ar auksinis, tačiau pasirodymas mūsų yra geras.
Čempionatas buvo kažkas naujo – nežinojau savo komandos. Labai gerai, kad laimėjome pirmas rungtynes. Neturėjau laiko sužaisti parengiamųjų varžybų, nežinojau, kiek žaisiu, kokia bus mano atsakomybė, kaip paskirstyti jėgas.
– Ką dar veiksite Lietuvoje?
– Liko kelios dienos sau ir šeimai. Noriu jiems parodyti Lietuvą, aplankyti gimines, vaikai nėra matę močiutės.
