„Visų pirma, norėčiau padėkoti už šiltą priėmimą, manau visi žaidėjai nepamirš šios dienos. Praėję metai buvo labai sėkmingi Lietuvos ledo rituliui – U-18 rinktinė laimėjo auksą, U-21 sidabro medalius. Mums žaisti namie buvo didelė garbė“, – įteikdamas marškinėlius sakė rinktinės kapitonas ir geriausias čempionato puolėjas Dainius Zubrus.
Prezidentė juokavo, kad marškinėliai kaip tik jos dydžio ir kaip gali jų nevilkėti, kai juos puošia užrašas Lietuva ir Vytis.
Po iškilmių kalbintas D.Zubrus sakė, kad šio čempionato atsiminimai išliks visam gyvenimui. Rezultatyviausias pasaulio čempionato žaidėjas jau greit pradės treniruotis ir vėl svajoti apie Stanley taurę.
Dabar iš karto važiuoju namo, persirengiu ir važiuoju į kaimą, kur laukia giminės, močiutė.
– Neseniai iš prezidentės gavote ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“, dabar padėkos medalį. Kuris artimesnis širdžiai?
– Nemanau, kad galima juos padalinti. Praėjusiais metais tikrai buvo smagu gauti medalį „Už nuopelnus Lietuvai“, todėl jį šiandien ir segiu.
Man tai buvo labai malonu. Šiais metais yra truputį kitaip, mums pavyko laimėti bronzos medalius, žaidėme Lietuvoje, prieš savo sirgalius ir manau, kad čempionatas patiko žmonėms, gerbėjams. Šie atsiminimai bus visam gyvenimui.
– Laiko poilsiui nedaug, ką spėjote nuveikti?
– Kai atvažiavau ir žinojau, kad žaisiu, mano visas dėmesys buvo skirtas tik ledo rituliui. Rungtynių dienomis nematydavau šeimos, todėl jie ir aš nematėme Lietuvos. Dabar iš karto važiuoju namo, persirengiu ir važiuoju į kaimą, kur laukia giminės, močiutė.
Ten praleisiu kelias dienas ir tada liks dar dvi, trys dienos. Nėra labai daug laiko, paskubėsiu. Aišku pamėginsiu nuvažiuoti į Trakus, dar pasivažinėti po Lietuvą.
– Ši savaitė parodė, kad ledo ritulys yra labai populiarus Lietuvoje. Neišvargino dėmesys?
– Tai manęs neišvargino, bet man nemalonu atsisakyti interviu. Laikraščiai ir televizija mane kviečia, aš juos gerbiu ir esu dėkingas. Sunku atsisakyti, bet laiko neturiu. Mano šeima Lietuvoje nebuvusi, šalies nemačiusi, nenoriu prarasti progos jiems ją parodyti. Dėmesys nevargino, sunkiau yra dabar visiems atsakyti.
– Galbūt tas medalis atpirko kartėlį, kad nepatekote su klubu į NHL atkrintamąsias varžybas?
– Sunku lyginti. Pirmos dienos, kai pasibaigia sezonas, ir žinai, kad nereikia eiti į čiuožyklą, tavo sezonas baigtas, tai tuščias jausmas iš tikrųjų. Dabar vasarą pailsėsiu mėnesį ir vėl pradėsiu treniruotis, svajoti apie „Stanley“ taurę, kad kaip galima ilgiau žaisčiau, kad jėgų užtektų iki kitų metų birželio vidurio.
Kai atvažiavau čia, visas dėmesys persijungė į Lietuvos rinktinę.
Žinoma, būtų buvę net maloniau laimėti paskutines rungtynes ir sidabrą, bet vis tiek didžiuojuosi šiuo medaliu ir rinktinės žaidimu, renginiu.
Mano manymu, Lietuva bent jau savaitei tapo ledo ritulio šalimi. Tą įrodė sirgaliai, dėmesys. Reikia dirbti ta pačia kryptimi ir tikėtis dar geresnių rezultatų kitais metais.
