Jau ne pirmą kartą Amžinajame mieste apsilankiusios moterys paskutinės kelionės metu nusprendė ne tik aplankyti unikalias Romos kultūros vietas, bet ir praplėsti savo gastronominių žinių akiratį.
„Perskaitėme Simono, Jurgos ir Pauliaus Jurkevičių knygą „Sava Roma“ ir aptikome, kad Italijos sostinė – gilių gurmaniškų tradicijų miestas.
Elektroniniu paštu, kurio adresą radome gide, susisiekėme su Kaune gyvenančiu ir italų kalbą lietuviams dėstančiu Simonu.
Sužinojęs, jog pageidaujame išskirtinės pažinties su Amžinuoju miestu, jis pasiūlė kreiptis tiesiogiai į Romoje jau dvidešimt metų gyvenančius knygos bendraautorius – mados žurnalistę Jurgą ir gastronomijos konsultantą Paulių“, – teigė draugių kelionės iniciatorė Renata.
Pasak moters, susisiekus su Jurga ir Pauliumi ir išsiaiškinus, ko nori lietuvės, jie sudarė unikalų gastronominį maršrutą.
„Mano draugės visos vienbalsiai sutiko su pasiūlymu apsilankyti Jurkevičių namuose ir išmėginti specialų meniu su aštuonkojais ir Lacijaus regiono produktais“, – pasakojo Renata.
Keliautojos pasinaudojo ir Pauliaus pasiūlytu joms šiek tiek neįprastu nakvynės „Bed&breakfast“ variantu netoli Šv.Jono Laterane katedros su galimybe papusryčiauti, kaip tikriems italams, kvartalo bare.
Ypatinga vakarienė – penas ne tik kūnui, bet protui
Po vakarienės pas Jurgą ir Paulių moterys dalijosi įspūdžiais apie specialaus valgiaraščio patiekalus. Visos jos mėgsta jūros gėrybes, tačiau kaunietei Rasai didžiausią įspūdį paliko tai, kad Jurgos pagaminta pasta – stambaus formato makaronai „paccheri“ su midijomis, mažomis kriauklėmis „vongole“ ir mažųjų Romos cukinijų žiedais buvo itin tvirtos konsistencijos.
Viešnioms Jurga paaiškino, kad italams pasta yra vienas svarbiausių patiekalų, todėl ji privalo būti paruošta tinkamai: pastos skonio neturi užgožti padažo gausa, makaronai turi būti išvirti „al dente“ (it. danties kietumo).
Pačią pastą Jurkevičiai perka tik aukščiausios kokybės – ji atkeliauja tiesiai iš Granjano – netoli Neapolio ir Vezuvijaus įsikūrusios šeimyninės makaronų įmonės, kuri gamina specialiomis bronzinėmis formomis, o džiovina neaukštoje temperatūroje.
Renatai padarė įspūdį lengvai pamarinuoti ančiuviai, kurie, Jurgos sprendimu, buvo patiekti ant skrudintos duonos „crostino“ kartu su keptu cukinijų žiedu ir avies pieno „pecorino“ sūriu.
Visoms keliautojoms buvo netikėta, kad uolinis Tirėnų jūros aštuonkojis ruošiant nedaužomas ir neverdamas, o troškinamas. Tirštame raudoname pomidorų tyrės su rozmarinais padaže paruoštas aštuonkojis buvo minkštas ir sultingas.
Itališki atradimai, praversiantys ir namuose
„Nesu naujokė alyvuogių aliejaus vartotoja, Lietuvoje lankau seminarus ir perku aliejų gerose parduotuvėse, – teigė vilnietė Aina. – Tačiau vakarienės metu sužinojau, kad, nors ir stengiuosi įsigyti vieną brangiausių Lietuvoje parduodamų aliejų, vis dėlto galbūt vartoju jo per mažai.“
Italų ilgaamžiškumą nulemia būtent tyro aliejaus vartojimas, kuris stabdo organizmo senėjimą ir saugo nuo daugelio ligų.
Romoje gyvenantys gastronomijos specialistai visus patiekalus gamina tik su tyru alyvuogių aliejumi.
Jurgos nuomone, italų ilgaamžiškumą nulemia būtent tyro aliejaus vartojimas, kuris stabdo organizmo senėjimą ir saugo nuo daugelio ligų.
Visų vakarienės Jurkevičių namuose Romoje patiekalų pagrindas – švelniu riešutiškumo poskoniu pasižymintis „Montecchia Classico“ aliejus iš Abruco regiono.
Kaip teigė Jurga ir Paulius, lietuviams atmetimo reakciją dažnai sukelia itin aitrūs, pikantiški alyvuogių aliejai, kurie vyrauja Lietuvos rinkoje.
Tad tautiečiams, atvykstantiems į jų namus gastronominės vakarienės, šeimininkai paprastai pasiūlo per daug metų Italijoje atrinktą aukščiausios kokybės, tačiau švelnesnio, saikingai aitraus skonio aliejų.
„Man buvo neįprastas deserto skonis – kaktusines figas Jurga apšlakstė šiltu juodojo šokolado glajumi ir pagardino aitriuoju Kalabrijos pipiru „peperoncino“.
Iš Kalabrijos, į kurią keliauja du kartus per metus, atsivežtą raudonąjį pipirą Jurkevičiai vertina ir naudoja virtuvėje, kaip ir alyvuogių aliejų.
Pažintį su Romos gastronominėmis įžymybėmis Paulius pasiūlė pradėti nuo „Regno Tiramisu“ – Lietuvoje populiaraus deserto netoli Ispanijos aikštės.
Viešnioms jas lydėjęs gastronomijos žurnalistas papasakojo pikantišką „tiramisu“ (it. pažodinis vertimas – kelk mane aukštyn) istoriją ir pasiūlė paragauti klasikinį deserto variantą – su „mascarpone“ sūrio ir kavos kremu.
Mums buvo šiek tiek neįprasta, kad italai saldumynų jokiu būdu neužsigeria kava, tik mineraliniu vandeniu.
Lietuvės turėjo progą paragauti ir kitų tipiškų Italijos saldumynų – į klasikinį „Napoleoną“ panašų trapų tortą „millefoglie“ su virtu kremu „crema pasticciera“, tortą „Mimosa“, sicilietiškus vamzdelius „cannolo“ su „ricotta“ kremu.
„Mums buvo šiek tiek neįprasta, kad italai saldumynų jokiu būdu neužsigeria kava, tik mineraliniu vandeniu“, – stebėjosi lietuvės.
Apsilankymas viename garsiausių Romos kavos barų „Caffe‘ Sant‘Eustachio“ visoms moterims sukėlė daugybę klausimų: kodėl Italijoje espreso kava visiškai neprimena lietuviškos, nei pagamintos baruose, nei namų sąlygomis brangiu stacionariu itališku kavos aparatu?
Kodėl Italijoje niekas bare neklausia, kokios kilmės – iš Etiopijos ar Gvatemalos kilusios kavos pageidausite?
Kodėl kavos puodelyje laikosi kreminga puta? Kodėl italai perka jau sumaltą kavą ir namuose dažniausiai naudoja paprastus aliuminio kavinukus „moka“?
Kodėl puodeliai – iš stambaus porceliano? Kodėl kavos bare negirdėti lietuviams mitu tapusio žodžio „latte“?
Apie tai gide „Sava Roma“ nėra parašyta. Būtent todėl į „Sant Estacchio“ kavos barą reikia atvykti su itališkos kavos ekspertu, išklausyti jo komentarus.
O štai kitoje garsioje Romos kavos institucijoje – kavos namuose „Tazza d‘oro“ lietuvės ragavo gaivų vasarišką variantą: kavos „granita“, kavos su plaktos grietinėlės kepuraite.
Garsių Romos ledainių kvartale taip pat reikalinga žinovo informacija. Kokio skonio ledus pasirinkti, kai skonio variacijų – ne dešimtys, o šimtas? Kodėl viename bare ledai – uždengti ir juos galima pasirinkti tik pagal pavadinimą, o kitame – iš atviros šaldytuvo vitrinos ? Nuo ko priklauso ledų kokybė?
„Esu didelė ledų mėgėja, – teigė vilnietė Lina. – Romoje paragavau naujus neįprasto skonio – baltus ledus su mėtomis ir su kaktusinėmis figomis. Bet labiausiai, žinoma, patiko pistacijų ledai.“
Moterys sužinojo ir kitą paslaptį – kodėl italai tiek „espreso“, tiek ir ledus valgo ne sėdėdami kavinėje arba ledainėje prie staliukų.
Viskas labai paprasta: tarkime, ledainėje „Giolitti“ prie staliuko prisėda nebent gretimo Italijos parlamento deputatai. Tik įstatymų leidėjams pasėdėti garsiausioje Romos „gelateria“ – nebrangu. Tad eiliniai piliečiai ledus valgo stovėdami.
Gastronominio maršruto pabaigoje – restorane „Obika“. „Sava Roma“ gido bendraautorius keliautojoms padėjo užsisakyti degustacinį buivolių pieno mocarelos ir jautienos kumpio „bresaola“ meniu, suderino vyną.
Pasak Pauliaus, į Romą iš Neapolio atkeliavusi mocarela – skani, tačiau patenkina tik pradedančių pažintį su šiuo unikaliu produktu poreikius.
Tikros mocarelos Paulius su gastronomijos žinių ištroškusiais lietuviais keliauja ragauti į Kampanijos regione archeologinėje Paestumo zonoje įsikūrusį buivolių ūkį.
„Ten ankstų rytą mocarelą patys sutraukome, o pietų metu – ragaujame. Buivolių pieno mocarelos gyvenimas – labai trumpas, jos negalima laikyti šaldytuve. Praėjus 24 valandoms šis brangus skanėstas kažin ar vertas gurmė piniginės“ – aiškino itališkos virtuvės specialistas.
