Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Adolfas Jarulis: vyrams visada reikia jaunesnės!

Foto naujienai: Adolfas Jarulis: vyrams visada reikia jaunesnės!
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Jis vis dar lengvai apsuktų galvą. Ir ne tik gerai išsilaikiusiai šešiasdešimtmetei. Apibertų komplimentais, kaip tik tokio amžiaus vyrai moka.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Jis vis dar lengvai apsuktų galvą. Ir ne tik gerai išsilaikiusiai šešiasdešimtmetei. Apibertų komplimentais, kaip tik tokio amžiaus vyrai moka. Elegantiškai pabučiuotų ranką ir po langais nedvejodamas sutrauktų serenadą. Tačiau smagus dainininko Adolfo Jarulio (68) būdas sumaniai slepia gilius širdies randus. O skrybėlė - ir vieną tikrą, per visą kaktą.


Kūno žaizdos, neabejoju, gyja greičiau, širdies - lieka ilgam...


Tos niekada nesugis. Paimu nuotraukas - prisimenu. Dabar daug važinėju. Sėdu Šiauliuose į autobusą ir vienas, su savo mintimis, iki Vilniaus. Prisimenu jaunystę, draugus - to neįmanoma pamiršti.


Šiandien galime kalbėti apie Adolfo Jarulio prisikėlimą. Ar smagu prisikelti?


Smagu. Ypač jei žinai, kad dar šį tą gali, kad balsas nedreba. Atvažiuoji į „Mūsų dienos - kaip šventė" filmavimus, susitinki su bičiuliais. Reikia branginti tuos susitikimus: šiandien jų yra, rytoj - nėra. Anksčiau apie tai negalvodavome ir nekalbėdavome. Kai susėsdavom, tai - tik apie mergas, o dabar - kas kokią tabletę valgo, kam koks spaudimas sukilęs.


Adolfai, juk tuo metu, kai nesirodėte per televiziją, kai nežavėjote anapus ekranų sėdinčių moteriškių savo elegancija, irgi dainavote?


Nebuvo laiko, kad nedainuočiau! Kai neturėjome didelės scenos, turėjome mažų, bet jos būdavo pilnos. O Baltijos žvejų ūkyje, Klaipėdoje, kad dainavom! Visą orkestrą turėjom, net su dūdomis. Ten tai gerdavom!


Papasakokite, kaip pradėjote dainuoti?


Buvo Šiauliuose toks kombinatas „Alebastras", akmenis jame maldavo. Kryžius nuo Kryžių kalno, pamenu, irgi ten malė. Darbininkai atsisakė, tai patys milicininkai. Sako, jiems vėliau blogai baigėsi. To kombinato estradiniame kvartete ir dainavau. 1963 metais Šiaulių statybos tresto estradinio ansamblio vadovas Teisutis Sadauskas Lietuvos valstybinėje filharmonijoje subūrė profesionalų kolektyvą „Nemuno žiburiai". Kartu su kitais dainuoti pakvietė ir mane. 1964-aisiais gavau pirmąjį apdovanojimą.


Prisimenate, ką tais laikais dainuodavote?


Visus savo dainų tekstus prisimenu. Vestuvininkai sąsiuvinį pasideda, o aš atmintinai moku. Ateinu į balių, visas šešiasdešimt ir išdainuoju.


Kuri iš jų populiariausia? Dėl kurios moterys alpdavo?


„Žinau ir jaučiu, kad myliu tave...", „Jupi-ja...". Įrašysiu dabar jas į kompaktinę plokštelę.


Ir visos dainos - apie meilę?


O apie ką dar dainuoti?! Su Tiškumi (tuometės Lietuvos valstybinės filharmonijos ansamblio „Estradinės melodijos" vadovu Juozu Tiškumi - red. past.) mes pirmieji „prasimušėm" į užsienį - tuometinę Demokratinę Vokietiją. 1965-ieji... Dainavau: „Ja liubliu tebia žyzn" („Aš myliu tave, gyvenime..."). Oi, kaip gudriai Tiškus tada darydavo: iš pradžių rusiška patriotinė daina, paskui - lietuviškai, gale ir vėl rusiška. Kad patenkinti rusai! Kartu su manimi tada dainavo Nijolė Ščiukaitė, Jurgis Žukauskas, Danutė Neimontaitė ir Nijolė Tallat-Kelpšaitė. Prabuvom Vokietijoje mėnesį, blaivios dienos nematėm. Išlaikėm, štai „Nerija" neišlaikė. O kaip mus apgaudinėdavo! Aviacijos bazėje važiuojame pro vieną dalinį, klausiame: „Kur toks ar toks miestelis?" Sako - čia. Išsikraunam aparatūrą, pusvalandį padainuojam, diplomą įteikia, vaišės ir staiga kareiviai prisipažįsta: „Kokio miestelio jums reikėjo? A... Tai jis toliau." Štai taip vietoj aštuoniolikos koncertų buvo gal keturiasdešimt. Negali atsisakyti.


Ar saugote savo dainų įrašus?


Daug jų turėjau, bet per skyrybas kažkur išsibarstė.


Tai kiek tų skyrybų buvo?


Gal ketverios... Turbūt!


Matyt, jūs tais laikais buvote it koks Marijus Mikutavičius ar Alanas Chošnau dabar! Beveik sekso simbolis!


Tu baik! Jaunas bachūras, normalios orientacijos, koks dar simbolis?!


Tai iš kur tos ketverios skyrybos?


Kad nežinau... Ne vien aš kaltas buvau. Kai kurios mano moterys pačios kažkur nuplaukė. O ir aš... Vis ant ratų, ant ratų. Per dvylika mėnesių vienuolika - važiuojam.


Papasakokit man dabar, o tose kelionėse merginos jus kviesdavo į pasimatymus ar jūs - merginas?


Na, jau damą susirasti - tai mūsų reikalas. Būtinai! Eidavome į krautuves, reikia „užkadruoti". Kviesdavome į koncertą, o jau po koncerto... Alkani nevaikščiojom.


Lietuves prisikalbinti būdavo sunkiau?


Kad nelabai... Sakydavom: rusė iškart duoda, lietuvė - iš trečio karto. Turėdavom tų kadrų ir ten, ir čia.

Tik dabar pagalvoju: nejau žiūrėsiu į bendraamžę šešiasdešimties metų senę? Taigi nežiūrėsiu! Ateina, ištiesia gėles, klausia, ar neprisimenu. Kur ten visas prisiminsi! Gal ir „bamptelėjau" viešbutukyje kada... Tada joms juk buvo po dvidešimt penkerius, o dabar - po šešiasdešimt aštuonerius.

Vyrams visada reikia jaunesnės. Ir maniškė dabar - keturiolika metų jaunesnė.


Kas buvo pirmoji žmona?


Mokytoja. Braižybą dėstė.


Prisipažinkite, nejau nesusikukavote nė su viena dainininke?


Kad aš jas per daug gerai pažinojau. Visada sakau: savame kieme - geriau nereikia. Be to, Rusijos platumose šitiek merginų... Mes tada juk buvom „importavi". Žinom, žinom, Lietuva, sostinė Ryga.

Maskva mums buvo kaip namai, po mėnesį ten dirbdavome: kelnės „ant kanto", marškiniai išlyginti. Kad kas eitų į sceną taip, kaip dabar jaunimas eina... Atvažiuoja, išlipa iš autobuso, batai numinti, džinsai nutrinti - kaip šitaip galima?!


Ir kiek truko štai tokios jūsų žvaigždžių valandos?


Tol, kol palikau „Estradines melodijas". Vedžiau antrą kartą, atsirado vaikų, reikėjo kurti namus. Išvažiavau į Klaipėdą, pradėjau dainuoti „Žėrutyje".


Ką veikė antroji žmona?


Ji buvo prekybininkė. Kai išsiskyrėme, viską jai palikau ir vėl grįžau į Šiaulius.


Nes suradote trečią?


Taip pat prekybininkę (kvatoja). Ir su ta nesipykome labai, bet kažkas, matyt, netiko. Aš juk irgi - ne Dievo dovana.


Na, jūsų gyvenimas buvo pernelyg laisvas. Šeimos moterys tai laisvei nepakančios...


Vienu metu netgi taip pagalvojau: ai, kam tų moterų išvis reikia?! Geriau vienas gyvensiu.


O kaip vaikai?


Vaikai užaugo. Dukra jau septintus metus Italijoje. Skambinamės, susirašome, labai kviečia atvažiuoti, bet aš važinėti niekur nebenoriu. Sūnus Klaipėdoje gyvena.


Tai daugiau vaikų ir neturite?


Ką aš žinau, gal bėgioja kur Rusijos platumose? Atvažiuos vieną dieną, pavadins tėvu. Bet jei neatvažiavo, tai gal ir nebeatvažiuos.


Ir kuo jūs moteris taip traukdavote?!


Jų reikia klausti. Kompanijas mėgau, žygius su draugais. Baliavodavom, panos, bet klystkeliais nenuėjome.


Pavojaus buvo?


Kažkaip išsilaikėme. Mus taip išmokė: jokių vėlavimų, nė kalbos būti negali. Į sceną jokių šnapsų, tik kartais, jei gerklė, šlakelis brendžio.


Niekada nestovėjote ties riba?


Šnabę gerdavom, o ir dabar nepilu pro šalį. Tik niekada mano gyvenime nebuvo, kad nusigėriau, o paskui pakilau iš pelenų.


„Estradinėse melodijose" buvo tiek daug dainininkų. Kaip pavykdavo nesusipykti?


O kas sakė, kad nesipykdavom? Pamėgink pati dešimt metų užsidaryti viename kambaryje su keletu svetimų. Aišku, kad susiriedavom. Parvažiuojam, vienas į vieną pusę, kitas - į kitą. Vakare, žiūrėk, vėl susitinkame. Ir kaip niekur nieko. Iki kumščių niekada nepriėjome.


Adolfai, ar patyrėte, kas yra žvaigždžių liga, apie kurią jaunimas dabar kalba?


Rusijoje kažkas mus žvaigždėmis pavadino. Susižvalgėm - apie ką jie čia? Ir dabar, kai aš į aludę užeinu, bičiuliai šaukia: „Mūsų zviazda atėjo!" Tik jau seniai alaus gėriau, svorį metu.


Pasakykite, ar toks pat jausmas anais laikais būti scenoje ir dabar?


Senatvėje daugiau profesionalumo - tuo neabejoju, bet nervai, jaudulys, įtampa tokie pat. Gal kas ir mano, kad apsimetu, bet iki dabar prieš kiekvieną pasirodymą „drefinu", daug sveikatos atiduodu. Išeinu į sceną, o pusės jos - nebėr.


Ką tuo metu veikėte, kai jums paskambino ir pakvietė dalyvauti muzikiniame televizijos projekte?


Ką veikiau? Dirbau. Ir dabar dirbu. Esu saugos ir sveikatos tarnybos specialistas. Samas (televizijos prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas - aut. past.) mane į žvaigždes iškėlė (juokiasi).


Ar pradėjęs rodytis televizijoje pajutote, kad jus ėmė dažniau kviesti į koncertus?


Kad jau taip pultų, tai ne. Paprastai valandą dvidešimt per koncertus varau, viskas „gyvai", prakaitas žliaugia. Kad man daug nereikia, juk ir sveikata nebe ta. Svarbu, kad už butą galiu sumokėti, dar kotletams ir alui užtenka...


Dabar tikriausiai yra ir ketvirtoji moteriškė?


Yra! Jei bus gerai, bus ir penkta (kvatoja).


Taigi gerbėjos tegu žino: Jarulio širdies vartai - jau uždaryti.


Esu Dvyniai, man vienam sunku gyventi. Žinot, kaip yra: važiuojam su drauge prie ežerėlio, į mišką pailsėti. Viena Dvynių pusė sako: „O gal - padarom?", kita: „Ne, ne, nereikia..." Ta, kita, ir vėl: „O gal?.." Žiūrėk, ima ir nugali.


Kodėl šviesaus atminimo Vytautas Kernagis jus pavadino estrados briedžiu?


Pamenu, buvome Jurbarke. Dalijo Antano Šabaniausko premijas, aš juk irgi - laureatas. Baisiai gerai, linksmai sėdėjom su degtinėle. Vytas ir sako: „Reikia kažką sugalvoti, kaip jus pristatyti." Ir sugalvojo: „Rimantas Cininas bus estrados vilkas, o tu - briedis." Taip ir liko... Ateinu į aludę: „O! Mūsų briedis." Man patinka.


Kai atsigręžiate atgal, trūksta jūsų gyvenime ko nors?


Aš taip galvoju: viską, ką padariau, matyt, ir turėjau padaryti. Taip Dievulis davė, taip likimas lėmė. Skridau pro automobilio langą - likimas. Gyvas likau - likimas. Pamenu, išėjome tada su Miku Vaitkevičiumi ir filharmonijos, kur vyko jo septyniasdešimtmečio jubiliejinis koncertas. Ruošėmės pas jį į namus važiuoti. Sakiau jam: „Tu, nykštuke, sėsk į galą." Dar Viktoras Gerulaitis norėjo sėsti, bet persigalvojo. Tik cinkt, kažkoks garsas - juodai apsinešiau. Lyg per sapną girdėjau, kaip Ona (šviesaus atminimo kompozitoriaus Miko Vaitkevičiaus žmona, taip pat iškeliavusi amžinybėn - aut. past.) šaukė: „Duti, Miką užmušė."

Man likimas buvo geras, turiu angelą sargą, juk taip kirto, kad tikrai būtų akį išplėšę. Trylika dienų pragulėjau reanimacijos palatoje. Labai skaudėjo... Pamenu, prasibundu, noriu gerti, matau butelį ant spintelės, mėginu kažką sakyti, bet suprantu, kad negaliu: dvi žarnos burnoje, viena - nosyje. Visi plaučiai kraujyje skendėjo. Vos išsikapsčiau...

Paskui grįžau į Šiaulius, vėl pradėjau dainuoti. Aš jau toks esu - nenoriu nieko varginti, geriau pats vienas išsilaižysiu.


Dabar to įvykio randą po skrybėle slepiat?


Taip Samas sugalvojo. Sako, uždenk plikę. Matai, metams bėgant, širdis tokia pat lieka, o kūnas... Anais laikais apie tai negalvodavome. O ir dabar, kai susirenkam su draugais, galim juoktis iki pat ryto, tiek visokių istorijų. Bėda tik kad tos istorijos ir įvykiai lieka, o tų, su kuriais galima juos prisiminti, vis mažiau ir mažiau.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką