Agnė Ditkovskytė: tekėti aš dar per jauna

Panaši į katę... Kartais – į švelnią katytę, kartais – į aikštingą plėšrūnę, o šįsyk – į mažą, liūdną, susigūžusį kačiuką. Tokia man pasirodė Rusijoje sparčiai populiarėjanti aktorė Agnė Ditkovskytė (19).
Foto naujienai: Agnė Ditkovskytė: tekėti aš dar per jauna
Gedmanto Kropio nuotrauka / zmones24.lt
Panaši į katę... Kartais – į švelnią katytę, kartais – į aikštingą plėšrūnę, o šįsyk – į mažą, liūdną, susigūžusį kačiuką. Tokia man pasirodė Rusijoje sparčiai populiarėjanti aktorė Agnė Ditkovskytė (19).

Šypsena merginos veide nušvinta tik sulaukus mamos, populiarios Rusijos aktorės Tatjanos Liutajevos, skambučio iš Maskvos. Jau daugiau nei savaitę Agnės močiutė, mamos mama, guli vienoje Maskvos ligoninėje po sunkaus insulto. „Kritinės dienos būna septinta ir dvylikta, – liūdesio kupinu balsu kalba mergina. – Suprantu: net jeigu dabar būčiau Maskvoje, niekuo negalėčiau padėti. Į reanimacijos palatą įleidžia tik mano mamą.“
Šįkart mama praneša džiugią naujieną – močiutė atsigauna. „Mūsų šeimos ryšiai labai stiprūs. Va, pavyzdžiui, ką tik mamai parašiau žinutę, paklausiau, kaip ji, kaip močiutė laikosi. O mama, jos dar net negavusi, tą pačią akimirką skambina man. Visą laiką taip. Nuolat viena apie kitą galvojame“, – pasakoja Agnė.
Deja, slogios nuotaikos nesugebėjo išsklaidyti nei prašmatnus renginys, kurio vesti mergina buvo pakviesta į Vilnių, nei tai, kad į gimtinę atvažiavo su gyvenimo draugu, populiariu Rusijos aktoriumi Aleksejumi Čadovu (27). „Darbai, stresas, įtampa...“ – taip Agnė teisinasi, kodėl iš jos likęs tik šešėlis. Pasakoja, kad kalta buvusi ir nesena kelionė į Ameriką. Laiko juostų kaita ilgam ją išmušė iš vėžių ir ten, ir grįžus į Maskvą. „Dieną miegodavau, naktį – keldavausi, nesupratau, kas aplinkui vyksta, – prisipažįsta. – Į Ameriką važiavome pasisvečiuoti pas draugus, bet šalis man baisiai nepatiko. Niujorke jaučiausi atsidūrusi tarsi tarp dekoracijų: šitą vietą mačiau tame filme, tą – kitame... Kine tie vaizdai, aplinka atrodė gyvai, o išvydusi iš tikrųjų – nusivyliau. Dangoraižiai slėgė, baugino... Los Andžele gelbėjo tik tai, kad ten šilta. Valgyti Amerikoje apskritai neįmanoma: kad ir ko ragavau, man viskas buvo neskanu! Ne mano tai šalis.“
Šiemet bus jau penkeri metai, kai su mama, į Rusijos kino pramonę vėl nusprendusia įsilieti aktore Tatjana Liutajeva, ir mažuoju broliuku Dominyku (9) ji persikėlė į Maskvą. Tačiau bent sykį per metus atvažiavus į Lietuvą dirbti ar pasimatyti su tėčiu, aktoriumi ir dainininku Olegu Ditkovskiu (53), užplūsta geras jausmas: mergina iki šiol čia grįžta tarsi namo.
Agnė tikina, kad per gerus pusantrų metų, kai pastarąjį kartą matėmės, mažai kas pasikeitė. Rusijos spauda ir toliau nepaliaudama rašo apie juodu su Aleksejumi. Vieni leidiniai – teisybę, kiti – visiškus prasimanymus.

Prisimenu gandus, kad būdama nepilnametė dirbai striptizo šokėja...

Oi, čia seni gandai! Daugybę nesąmonių apie save nuolat skaitau ir girdžiu. Dėmesys nė kiek nerimsta. Va, vienas lietuviškas žurnalas tokių dalykų prirašė, kad baisiau turbūt dar niekas nėra padaręs. Nuotraukose man ant galvos – pinigų karūnos, tekste tikinama, kad man daugiau niekas nerūpi, tik pinigai ir pasivaikščiojimai su draugėmis po parduotuves. Kažkokia nesąmonė! Nesitikėjau, kad saviškiai taip gali padaryti. Maskvoje geltonoji spauda skriaudžia kitaip: patys žurnalistai prigalvoja gandų, nesąmonių ir parašo. Bet tai nebūna mano žodžiai. Jeigu būtų įdėta man į lūpas, iškart paduočiau į teismą. Daug interviu per savo gyvenimą esu davusi, bet tame vieninteliame aš – tokia bloga.

Nepavargsti nuo tokio dėmesio?


Kartais jaučiu nuovargį. Bet ką daryti, kai tokia tavo profesija? Taip, norisi pasislėpti, norisi ramybės, bet supranti, kad dėl kiekvieno darbo turi ką nors aukoti. Niekada nesigailėjau pasirinkusi tokią profesiją. Dabar net neįsivaizduoju, ką dar galėčiau daryti.

Kalbama, kad ir Rusijos kino pramonę krizė gerokai paveikė. Tokiomis akimirkomis nesvajoji apie kokį pastovesnį darbą?

Man atrodo, kad dabar nėra stabilių darbų. Rusijos kiną krizė tikrai labai paveikė. Filmavausi naujoje juostoje „Baubas“ („Viy“), pavasarį ji jau turėjo pasirodyti kino teatruose, bet dėl krizės darbai, kiek žinau, stringa. Neplanuotos atostogos – ir minusas, nes įpratus prie įtempto ritmo paskui labai sunku gyventi normaliai, ir pliusas, nes atsirado proga pailsėti.
Apskritai krizė gal netgi buvo reikalinga. Kaip rusai sako, žmonės „zažralis“ (iš rusų kalbos – apsirijo, persisotino – red. past.). Maskvoje – ypač. Finansų krizė sukėlė depresiją. Rusijoje tai labai juntama, visi dabar panikuoja dėl pinigų. Bet per krizes galima apsivalyti, daug kam bus sveika pagyventi paprasčiau. Aš didelių sunkumų pajusti neturėčiau, nes niekada nesivaikiau pinigų. Vis dar puikiai prisimenu laikus, kai trūko net kruopoms ar kiaušiniams. Todėl nieko baisaus dėl tokios priverstinės pertraukos nematau.

Santaupos dabar labai praverstų...

Oi, aš visai netaupi! Net vaikystėje mano taupyklė būdavo pustuštė. Nemoku taupyti. Iš ko gyvenu? Vis dar esu kosmetikos kompanijos „Maybelline“ veidas. Turėjau vienų metų sutartį, dabar pratęsė dar metams. Šiek tiek pinigų yra. Gyvename su Aleksejumi, o dviese – lengviau. Be to, turiu mamą. Vieni kitiems padedame.

„Baubas“ – antra juosta, kurioje filmuojiesi su Aleksejumi. Pirmoji, „Žara“, jums buvo lemtinga: susipažinote per aktorių atranką, pamilote vienas kitą, kaip ir jos herojai. Koks jausmas vėl dirbti kartu su artimu žmogumi?


Su artimu dirbti daug geriau. Pažįsti jį, žinai, ką gali, ką sugeba.

Ką veikiate per dienas dabar, kai darbų sumažėjo?


Atostogaujame, knygas skaitome, einame pasivaikščioti. Blogiausia, kad Maskvos gatvėse vakarais darosi labai neramu. Įsivaizduokite, iš darbo atleido keturis milijonus tadžikų, jie neturi lėšų nei namo grįžti, nei Maskvoje gyventi. Labai padaugėjo vagysčių, užpuolimų, plėšikavimų. Vilniuje dar galima ramiai vaikščioti, o Maskvoje privažiuoju prie namų, greitai užrakinu automobilį ir – bėgte prie durų. Jeigu kas mane stebėtų, sakytų – nenormali. Bet man tikrai darosi baisu, kai pasiklausau užpultų pažįstamų. Kai kuriems net samdyti apsaugininkai nespėjo padėti...

Judviem su Aleksejumi turėtų būti smagu, kad šiuo metu daug laiko galite skirti vienas kitam.

Mes ir anksčiau dažnai matydavomės. Juk ne biuro darbuotojai esame, kurie ryte išsiskiria, o vakare nieko nebenori – tik miegoti. Mūsų darbas – puikus. Neretai sekėsi suderinti ir filmavimus, ir poilsį. Dviese mums gera, mes nepavargstame vienas nuo kito.

Kalbama, kad jau sutikai filmuotis numatytame kurti lietuviškame filme „Tadas Blinda: pradžia“?

Pasiūlymą gavau ir tikrai norėčiau filmuotis. Honoraras ne taip ir svarbu. Svarbiausia – kad filmuotis kviečia lietuviai.

Nepatikėsiu, kad Rusijos televizijos kanalai nevilioja tavęs į ledo, cirko ar įvairiausių išbandymų kupinus realybės šou!

Aišku, vilioja. Jeigu krizė užsitęs ir nebus ką veikti, turbūt sutiksiu dalyvauti projekte „Ledynmetis“. Man patikdavo stebėti šio šou dalyvius, bet pati ilgai nesiryžau stoti ant pačiūžų. O dabar galvoju: kodėl gi ne? Esu jauna, gabi, man bus naudinga išmokti čiuožti, su įdomiais žmonėmis turėsiu progos pabendrauti... Nemažai lietuvių ten jėgas jau išbandė. Tikiuosi, ir šiemet televizija rengs „Ledynmetį“. Juk yra kur kas keistesnių beprasmių projektų, kuriuos nutraukus būtų galima sutaupyti pinigų. Pavyzdžiui, jau kelintus metus Rusijoje rodomas realybės šou „Namas“. Nesuprantu, kam įdomu žiūrėti, kaip du žmonės aiškinasi santykius ir retkarčiais ką nors dirba? Gerai, kad žurnalistai jau suprato, jog mūsų su Aleksejumi į tokias laidas net kviesti neverta, – vis tiek neisime. Nemėgstu svetimiems pasakoti apie savo santykius. Mes juk viešais žmonėmis tapome ne savo santykius atskleidę ir apie juos viešai papasakoję. Žinomi tapome dėl savo darbo. Būtent tai ir turėtų dominti žmones. Bet visiems smalsu, ar iš ryto mes krapštome nosį, ar po namus vaikštome vienais apatiniais... Manau, taip neturėtų būti.
Dėl išbandymų projektuose, reikalaujančiuose ištvermės, galiu pasakyti: bijai sunkumų, sėdėk namie. Žinau, kad lengvai gyvenime nieko nepasieksi, todėl jokių išbandymų nebijau.

Gal taip yra dėl to, kad labai anksti pradėjai savarankiškai gyventi. Atrodo, septyniolikos?..

Gal dar anksčiau, nes iki Aleksejaus turėjau draugą. Aš kaip mama: ji irgi anksti pradėjo savarankiškai gyventi, septyniolikos viena išvažiavo iš Odesos, norėjo užkariauti Maskvą. Jai buvo kur kas sunkiau.
Be to, svarbu, su kuo pradedi savarankišką gyvenimą. Su Lioša man tikrai nebuvo sunku. Atvirkščiai – įdomu: viską reikia pačiai daryti. Ir valgį ruošti, ir tvarkyti buitį. Paaiškėjo, kad man patinka gaminti ir kažkodėl labai malonu plauti indus.

Judviem, kaip Rusijos žvaigždėms, priklausytų turėti asmeninių virėjų, namų tvarkytojų...

Baikite, Maskvoje norint turėti nuosavą virėją reikia uždirbti kur kas daugiau, nei mes uždirbame! Be to, man nepatiktų, kad namie būtų svetimų žmonių, kad po mano daiktus kuistųsi kokia namų tvarkytoja ir darytų savo tvarką.

Rusų spauda jau kelintus metus rašo, kad su Aleksejumi tuokiatės. Kaip yra iš tiesų?

Žurnalistams esu pažadėjusi: pati pranešiu, kai bus nuspręsta, kad teku. Bet vargu ar tai įvyks greitai. Manau, tuoktis reikia tik tada, kai daug metų su žmogumi būni pragyvenęs, kai jauti, kad su niekuo kitu gyvenimo nebenori susieti.

Bet su Aleksejumi draugauji jau beveik trejus metus – netrumpas laikas, kad galėtum ryžtis priimti tokį sprendimą.

Turėtų praeiti kokie penkiasdešimt metų ar bent dvidešimt, kad būtum tikras. Man gražu, kai į santuokų rūmus eina senukai. Toks jų žingsnis labiau pateisinamas nei dvidešimtmečių, kurie tuoktis bėga pametę galvas. Gyvenasi tau su žmogumi, ir gyvenk. Šventę galima pasidaryti nebūtinai keliant vestuves. Ir tai turėtų būti ne reklamos akcija, ne „pakazucha“, o šeimos, artimų draugų šventė.
Apskritai tekėti aš dar per jauna. Jeigu kol kas net apie vaikus sunku ką nors kalbėti, kokios vestuvės... Žmogus privalo tvirtai stovėti ant kojų, kad turėtų ką duoti kitam ir savo vaikams. Vėjas galvoje nėra gerai: oi, susituokėme... ir vaikai štai netikėtai gimė... Paskui per televizorių tokie ir skundžiasi, kad su dešimčia vaikų gyvena viename apipelijusiame kambarėlyje. Žmonės patys tvarko savo gyvenimą. Aišku, aš nežinau, kaip man bus po metų ar dvejų...

Gal, žiūrėk, jau turėsi vaikelį ir kalbėsi visai kitaip...


Nežinau. Kaip kiekviena moteris, galvoju apie vaikus. Man įdomu, koks bus tas jausmas, kaip tai atrodys... Bet artimiausiu metu vaikų turėti tikrai neplanuojame. Dabar galvoju apie darbus, mokslus. Buvau įstojusi į VGIK, bet po pirmo kurso išėjau, nes nepatiko. Neradau ten jokios aktorių mokyklos. Taip, šios profesijos atstovams studijos – ne visada svarbiausias dalykas. Jeigu žmogus turi aktoriaus gyslelę, daug pasieks ir be diplomo. Bet mokslas vis dėlto suteikia geresnį išsilavinimą.

Tavo filmografijoje – arti dešimties juostų. Nemažas laimėjimas vos devyniolikos metų merginai!

Oi, nieko aš dar nesu pasiekusi! Visiškai nieko! Pasieksiu tada, kai turėsiu bent vieną ypatingą, rimto apdovanojimo vertą vaidmenį.

Kelis apdovanojimus vis dėlto jau turi.


Nevadinu jų rimtais: vienas – už gražiausią bučinį kine, kitas – seksualiausios aktorės... Nelabai vertinu tokius titulus. Šiandien seksualiausia – tu, kitą dieną – kita. Maskvoje labai daug seksualių merginų ir moterų.

Tave dažnai pristato kaip seksualią aktorę. Toks apibūdinimas tau bent jau malonus?

Seksualumu aš vadinu kai ką kita – ne grožį, ne išvaizdą, ne rudą soliariumo įdegį, net ne didelius papus ar platų užpakalį... Kitaip nei daugeliui, seksuali man yra ne ta moteris, kuri ką tik išėjo iš grožio salono. Vidinis pasaulis, charizma, akių spindesys – štai, kas yra seksualumas. Bet kad vyras tai pamatytų, turi labai atidžiai žiūrėti ir gerai pažinti tą moterį. O dauguma juk pirmiausia vertina išvaizdą – moters viršelį. Todėl visos ir siekia būti idealios figūros, dailaus veido...

Į ką lygiuojiesi tu?

Po kokių dvidešimties metų norėčiau būti panaši į savo mamą. Ir kaip aktorė, ir kaip moteris. Net jeigu nebūčiau jos dukra, norėčiau būti į ją panaši. Mama – labai stiprus ir gražus žmogus. Mes dabar gyvename atskirai, bet beveik kasdien susitinkame, kalbamės apie viską kaip geriausios draugės.

Interviu esi minėjusi, kad tavo mama Aleksejų sutiko kaip sūnų. O kaip tu sutikai naują mamos draugą?

Gerai, man patinka jos išrinktasis. Bet mes su mama – labai savarankiškos moterys, todėl greitų vestuvių tikrai nesitikėkite: aš – per jauna, mama turi savo filosofiją. Matyt, kuriant santykius su mylimais žmonėmis mums abiem mažiausiai svarbus yra parašas santuokos liudijime.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius