Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Agnė Jagelavičiūtė: argi skyrybos – skandalas?!

Foto naujienai: Agnė Jagelavičiūtė: argi skyrybos – skandalas?!
zmones24.lt / Oksanos Točickajos (OKSIK) nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Žiemą telefonu ji prasitarė: „Man - šakės!" Tada daugiau nieko neaiškino, o dabar pripažįsta: „Tai buvo beprotiškai sunkus laikas. Visi metai."

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Žiemą telefonu ji prasitarė: „Man - šakės!" Tada daugiau nieko neaiškino, o dabar pripažįsta: „Tai buvo beprotiškai sunkus laikas. Visi metai." „Ką reiškia sunkūs metai?" - klausiu. „Metai, kai viduje viskas verčiasi aukštyn kojomis", - sako Agnė Jagelavičiūtė (28) ir tikina supratusi, kad nemoka gyventi kitų gyvenimo.


Ką reiškia - gyventi kitų gyvenimą?


Neprisimenu, kad kada nors kam nors būčiau aiškinusi, kaip elgtis, kalbėti, rengtis, juoktis. Nebent patys prašytų... Nesugalvoju nė vienos priežasties, kodėl turėčiau mokyti kitus. Gal reikėjo to sunkaus laiko, kad suprasčiau: man visiškai nereikia pamokymų ir patarimų. Juk iš tiesų žmonės nė nenutuokia, kaip gyveni, ir jiems visai neskauda, kai skauda tau.


Gal dalydami patarimus jie nori pasirodyti geresni, nei yra iš tiesų?


Velnias žino! Gal jie tai daro iš neturėjimo ką veikti arba kad ištrauktų naudingos informacijos? Nepastebėjai, žmonės dažnai manipuliuoja vieni kitais. Man tai - svetima. Nesu strategė. Nesėdžiu per dienas ir nekuriu planų. Elgiuosi taip, kaip jaučiu. Dėl to mano gyvenime kartais įvyksta visokiausių dalykų, kitiems jie atrodo kvaili, neteisingi. Taip yra, nes neskaičiuoju ėjimų į priekį. Ir tikrai neketinu būti kitokia.


Tikrai nesi iš tų, kuriems svarbi kitų nuomonė...


Žinai, pamėginau klausyti. Pradėjau girdėti, ką sako kiti, ir staiga pajutau, kad pamažėl dingsta mano savastis. Leidausi, kad kiti mokytų mane gyventi... Visiškai neteisinga! Daugiau taip nedarysiu!


Kaip gali būti tokia tikra?


Negaliu! Bet kaip dažnai girdžiu klausimą: „O ką apie mane sakė?" Neatsakau į jį, netgi kartais nutraukiu pokalbį. Aš nenoriu žinoti, kas ką sakė! Tie „kas ką sakė" labai trukdo bendrauti su žmonėmis. Nemoku kurti intrigų, nesuprantu jų. Tik žinai, kas įdomiausia? Kad nedalyvaudama tuose žaidimuose tampu auka. Argi ne keista?!


Svarstau dabar: gal tokie tavo poelgiai ir pasisakymai sukelia neigiamą reakciją?


Argi ne profesinė tinginystė prie mano vardo nuolatos pridurti vieną ir tą patį apibūdinimą - skandalistė. Negaliu prisiminti nė vieno skandalo, kuriame esu dalyvavusi. Nuoga išėjau į gatvę? Susipešiau? Voliojausi vidury Rotušės aikštės girta? Ne! Tad kur skandalai? O gal skyrybos yra skandalas? Skandalas, kad dviem žmonėms nepasisekė būti drauge? Arba gandas, kad draugauju su Oskaru (garsiu teatro režisieriumi Oskaru Koršunovu - red. past.)? Suprantu, reikia duoną uždirbti, kažkam rašyti, kažkam skaityti... Tai tu man dabar pasakyk, kodėl jūs aštuntą kartą mane kviečiate fotografuotis „Žmonių" viršeliui?


Na, tu - daili, nuolatos aptariama, vieniems labai patinki, kiti tavęs labai nemėgsta... Vadinasi, bus atgarsis!


O vis tiek visi kalbės, kad ant viršelio užlipau pati! Tikras melas, ir jis - labai negražus. Suprantu, gyvename mažoje, gana puritoniškoje šalyje. Čia tik leptelėk ką nors!

Atvirumą visada laikiau vertybe. Tik atsitikę kažkas joms... Dalykai, kurių tėvai taip atkakliai mokė vaikystėje, pasirodo, tampa baisiu trūkumu. Kai buvau jauna, dvidešimt vienių, ką tik atėjusi į televiziją, dūkau ir linksminausi. Visi sakė, kad blogai. Ar man reikėjo būti rimtai? Dabar, kai tokia tapau ir sakau - noriu šeimos, visi juokiasi ir kaltina, kad noriu neįmanomo. Norėti šeimos - jau toks niekingumas! Gerti, draskytis yra gerai, o norėti šeimos - tuštuma... Žmonės sėdi namie vieni, skaito žurnalus ir sako, kad jausmams neturi laiko. Spekuliacija kažkokia... Kam stengtis, rūpintis? Tiek pastangų įdedi darydamas karjerą, dar čia kurk asmeninį gyvenimą... Juk iš to negausi tiek šlovės ir plojimų!

Mano gyvenime, panašu, viskas vyksta laiku. Tai kuo gi kaltinti?!


Gal tuo, kad patenki į dviprasmiškas situacijas?


Visiškai nesuprantu, kur patenku!? Dabar aš gyvenu labai neįdomiai, o kodėl apie mane vis dar kalbama - nežinau. Ir vėl man pasakyk, kodėl net aštuntą kartą fotografuojate mane viršeliui?


Dar pakartoti? Ar nemanai, kad šįsyk tapai įdomi, nes, sako, tavo ir režisieriaus Oskaro Koršunovo santykiams atėjo galas?


Ar kuris nors žmogus, kuris šioje būtoje nebūtoje istorijoje teoriškai dalyvavo, jums tai patvirtino? Viskas - tik gandai. Mudviejų draugystės niekada nesikračiau, bet apie ją ir nepasakojau. Niekaip nesuprantu, ką būtų galima pasakoti... Jausmai, ypač nauji, jauni jausmai, turi savybę keistis. Nežinome, kaip susiklostys dešimt metų kartu gyvenančių žmonių santykiai, o ką kalbėti apie tik užsimezgusį jausmą?..

Papasakosi - pasipils priekaištai: nespėjo kojų sušilti, o jau pasakojasi. Tai kaip reikia daryti, jūs man pasakykit?

Skambina viena žurnalistė, sako, privalai kalbėti, nes esą ji turinti kažkokį išsamų komentarą. Pasiūliau jai: „Rytoj gaminu draugams vakarienę. Ir tu ateik, papasakok mums apie savo gyvenimą, kaip sekasi su vyru, mes paskui surašysime į sąsiuvinuką savo nuomones. Prie stalo pažvengsim, pakomentuosim tavo situaciją. Ar norėtum?" Kažkodėl neatėjo... Tai kodėl, pasakyk, mes tai turėtume daryti?!

Skaitau garsesnių žmonių interviu, o juose - vien pasiteisinimai. Kodėl?! Ar padarėme ką nors baisaus? Galvoju: jei jis džiaugiasi, kad du žmonės išsiskyrė, tai - tikras juodadūšis. Manote, su draugėmis apie tai nekalbu? Aišku, pasikalbu, bet visada sakau: „Man liūdna, kad jie - nebe kartu." Norėčiau, kad žmonės niekada nesiskirtų. Juokauti, žaisti jausmais?.. Nesimėčiau pasakojimais apie savo romanus. Ir niekada apie jausmus negalvojau taip: tai - tik vasaros romanas.


Daug kam atrodo, kad draugavai su Oskaru norėdama išpešti naudos...


Sunkiai įsivaizduoju, ką iš jo galėčiau išpešti? Ir nemanipuliuokime pavardėmis, argi ne taip sutarėme? Žinai, ką aš noriu išpešti? Iš gyvenimo? Tikrą jausmą. Baisiausiai nenoriu būti neteisingai suprasta: esu tikrai susitupėjusi, o mano linksmumas - tik privalumas. Buvau kategoriška, tikra tiesa. Nesiklijuoja - braukiu brūkšnį: ačiū, viso gero. Apie tokį kompromisą, į kokį dėl jausmų leidžiuosi dabar, nė pagalvoti nebūčiau galėjusi. Kaip elgiuosi, niekada taip nesielgčiau, net mintis apie tai prilygtų pasaulio pabaigai. Tačiau man pasaulio pabaiga nebeateis - maksimalizmo nebėra.


Turėtų būti nelengva sau tokius dalykus nuspręsti...


O gal kaip tik ne nuspręsti, o visa tai paleisti. Anksčiau iškart būčiau trenkusi durimis, o dabar, prieš trenkdama, dar gerai gerai pagalvočiau. Ir ne todėl, kad iš to būtų galima išpešti naudos...


Ne taip seniai spaudoje pasirodė straipsnis, kuriame Oskaro brolis tave vadina jo išlaikytine...


Nėra nė vienos aplinkybės, dėl kurios galėčiau leisti sau komentuoti tą tekstą. Nemandagu kalbėti apie žmones, kurių nėra šalia.


Prisipažink, vis dar gali svajoti apie tikrus jausmus ir meilę?


Kad ir kaip banaliai skambėtų, pasaulis sukasi aplink jausmus. Meilė, draugystė, o dabar netgi ištikimybė - patys svarbiausi dalykai.


Daug kam atrodo, kad tai, kas vyksta tarp garsių, žinomų žmonų, dažnai būna tik vaidyba...


Nejau ir tu manai, kad garsenybės susirenka tik kartu pagerti?! Keista, kaip žmonės nesupranta: dažnai tai, kas aprašoma spaudos puslapiuose ir vyksta realiame gyvenime, - du skirtingi dalykai. Jei žmonės žurnale šypsosi vienas kitam, dar nereiškia, kad kada nors išvis kalbėsis. Ar manai, kad fabrike šalia stovinčios mezgėjos turi būti geriausios draugės? Viskas ne taip vyksta...

Nuo pasaulio, kuriame sukinėjasi tie garsūs žmonės, apie kuriuos kalbi, esu labai nutolusi. Žinai, Londone yra toks klubas, į kurį VIP kortelės baigiasi prieš dvejus metus. Tai į manąjį klubą kortelės irgi pasibaigusios. Nebenoriu rizikuoti, prisileisti netikrų žmonių, o paskui patirti išdavystę. Tiek disciplinos mano gyvenime dar nėra buvę... Nuobodžiai gyvenu, net nėra ką papasakoti. Nors man visai nenuobodu - vaikštau į dailę, jogą, daug skaitau - jokio skandalo ir jokios sensacijos.


Kvepia depresija...


Ji mane retsykiais aplankydavo. Jau keletą metų... Tik visai neseniai ją paleidau, patyriau, ką reiškia padėties tragizmas.


Sakai, daug ką pergalvojai, daugelis dalykų tau tiesiog nebesvarbūs. Gal nesvarbi ir televizija?


Man niekada nebuvo svarbu dirbti telike, tai - normalus darbas, tiesiog taip susiklostė aplinkybės... Tačiau septintą valandą vakaro kalbėti apie orgazmą aš negaliu. Manau, tikrai pradedu suvokti, kas yra vietoje ir laiku.


Gali sau įrodinėti, kiek tik nori...


Ačiū Dievui, nebėra tokio poreikio! Jums įdomu - skaitykit, neįdomu - neskaitykit. Bet taško irgi nededu...


Kartais jį padėti tiesiog būtina...


Bet ne tada, kai situacija niekam nekenkia. Maksimaliai nenoriu trukdyti žmonėms.


O jiems dažnai rodosi atvirkščiai - tu nori, kad jie tave išgirstų...


Dievas davė man tokį balsą! Niekada nebuvau tylenė, bet neinu prie tylinčių ir neklausiu: „Ko tyli? Nervuoji, kai tyli!" O man žmonės dažnai prikiša: „Ar negali tyliau?" Kaip man pažaboti savo temperamentą, pasakykit?


Verki kada nors?


Ojetau! Verkiu ir verkiu! Mokykloje buvau mergaitė, kuri niekada neverkia, dabar - ir dėl gerų dalykų, ir dėl blogų. Paleidau emocijas: norisi - verkiu, norisi - juokiuosi.


Girdėjau gandų, dabar tau ėmė rūpėti rimtoji muzika...


Nesugalvočiau nė vienos priežasties tai aptarti. Gandų - daugybė. Anksčiau maniau, kad nebūna dūmų be ugnies, bet, žinok, būna. Tiek visokiausių nesąmonių apie savo draugus prisiklausau... Kvaila, kai tampi žmonių fantazijos įkaitu. Retai rodausi viešumoje, užtat dabar, kai pasirodau ir su kuo nors pakalbu, jau pučiamas naujas muilo burbulas. Man talentingo dirigento ir orkestro sinergija yra pliusas koncertui, o ne pagrindas paskaloms. 


Gal tau reikėtų apsispręsti ir išvažiuoti iš Lietuvos?


Kad nejaučiu poreikio. Man labai patinka šita šalis. Nenoriu nuo nieko bėgti ir nuo nieko slėptis. Visiškai jokių priežasčių.

Štai kaip yra: ateina žmogus į rinką, atidirba savo ir viskas baigiasi. Taigi savo nuotykius jau išsėmiau.


Nė už ką nepatikėsiu!


Nenoriu, nebeįdomu! Jei nuotykis tikras - viskas ok, bet jei sugalvojamas, nupiešiamas specialiai - na, kam gali rūpėti?!


Tada paaiškink, kaip tau vis pavyksta atsidurti dėmesio centre? Viename kolekcijos pristatyme, pamenu, būrys fotografų parklupo ant kelių prieš tave, o ne prieš kolekciją pristatančią dizainerę...


O gal atvirumas vis dėlto - vertybė? Neturiu ką daugiau pasakyti, nejau dabar pradėsiu kalbėti apie spaudos beviltiškumą.


Gal koją kiša vidinė laisvė? Tu gali nusiskusti plikai, o kita - ne. Ir toji, kuri - ne, sako, kad padarei tai specialiai...


Manęs absoliučiai nedomina dėmesys. Žinau, žinau klausimą: „Tai kodėl duodi šitą interviu?" Kalbamės todėl, kad esame seniai pažįstamos, kad man patinka šis žurnalas, kad egzistuoja tarpusavio ryšiai, už kuriuos jaučiuosi atsakinga. Iš paprastumo kalbuosi, dėl to, kad nematau čia nieko bloga, kad nieko nepinu, nestrateguoju ir neįsivaizduoju, kuo man tai galėtų būti naudinga. Lygiai taip pat - kuo man tai galėtų pakenkti...


Manai, tikrai nebegali?


Tikrai... Kad kažkas kažkur ir vėl papliurps prie puodelio kavos... Tegu pliurpia, jei jiems pasidarys lengviau gyventi. Atsiriboju nuo tokių plepalų, nebendrauju su tais, kurie linki pikta, nesidomiu komentarais, neskaitau žurnalo, kuris man nepatinka.

Visi tie skandalai, pletkai - baisus žmonių ribotumo požymis.


Ir vis dėlto jei jau kartą buvai įtraukta į tą liūną - užkliūsi, kad ir ką darytum...


Mėginu nekreipti dėmesio į ribotus žmones ir labai noriu tikėti, kad nesu panaši į juos.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką