Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aidas Puklevičius: noras patikti egzistuoja

Foto naujienai: Aidas Puklevičius: noras patikti egzistuoja
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Man rodos, būtent apie tokius kaip jis rašė kultinis prancūzas Frédéricas Beigbeder. Neabejoju, tai išgirdęs, rašytojas, vyrų žurnalo „FHM" redaktorius Aidas Puklevičius (40) tik ironiškai šyptelėtų.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Man rodos, būtent apie tokius kaip jis rašė kultinis prancūzas Frédéricas Beigbeder. Neabejoju, tai išgirdęs, rašytojas, vyrų žurnalo „FHM" redaktorius Aidas Puklevičius (40) tik ironiškai šyptelėtų. Jei savo dienas skirtų gražuolėms, kurios pusnuogės puikuojasi jo žurnalo viršeliuose, jei naktimis trankytųsi po klubus ir šniaukštų kokainą, jis tiesiog neturėtų laiko nei rašyti, nei šmaikštauti „Humoro klube".


Aidai, po savo knygų ir kalėjimo istorijų lyg ir buvai pasitraukęs į pogrindį. Kartu su „Humoro klubu" tave ir vėl daug kas prisiminė...


Dėl manęs (moja ranka)... Tegu tik laida populiari būna. Iš pradžių rimtai apie televizijos projektą negalvojome, manėme, tiesiog pamėginsime. Taip jau išėjo, kad atsirado laida, kuri patinka žiūrovams, o ir mes mielai ją kuriame. Tiesą sakant, jai dar reikėjo metus „pavirti" klubuose, o tik paskui keliauti į televiziją. Tokių „stand up show" egzistuoja visame pasaulyje, nieko naujo neišradome.


„Humoro klubas" - „TvArto" produkcija. Kaip žinia, šią prodiuserių kompaniją kartu su tavimi kūrė geri bičiuliai - Marijus Mikutavičius, Darius Lukoševičius, Linas Kunigėlis ir Arūnas Valinskas...


Na, jis dabar pasitraukęs iš šios veiklos... Turi kitokių reikalų.


Bet per jūsų šou Seimo Pirmininkui netrūksta kritikos...


O kodėl turėtų trūkti? Mes šaipomės netgi iš savęs, tai kodėl negalime iš jo?


Pastebėjau, kad klube žmonės drąsiai lipa į sceną. Ar tai reiškia, kad jie tapo gerokai laisvesni?


Laisvesni. Be to, mus visus „užbeldė" „Juokio 2008" humoras. Nejau negalime kitaip juokauti?! Labiausiai struktūrizuota juokų forma ir yra „stand up". Lipi į sceną, dėstai savo pastabas apie tai, kas tau pačiam juokinga ar keista. Tada žiūri, ar atsirado daugiau tokių, kuriems taip pat juokinga.


Betgi koks pavojus! Tau bus juokinga ir keista, o man - visiškai ne.


Arba tai, kas juokinga ir keista klube, nebūtinai juokinga televizijos laidoje... Tyko visokių pavojų (juokiasi).


Sakyk, ar svarbu, kad scenoje žmogus kalbėtų, ką pats sugalvojo, o ne tai, ką perskaitė knygoje ir išmoko atmintinai?


Senosios rusų humoristų mokyklos žvaigždės - Raikinas, Karcevas, Chazanovas - dažniausiai sakydavo kitų parašytus tekstus. Anglosaksai juos dažniausiai rašo sau patys.


O tu?


Mūsų klube visi rašo sau, o aš dar kartais parašau ir kitiems. Man tai sekasi geriau, nei lipti ant scenos.


Koks buvo jausmas, kaip pirmą kartą joje pasirodei?


Kai žmonės juokiasi - geras jausmas, kai girdi ledinę tylą - blogas. Ima stingti kojos, rankos, pradedi painiotis, pamiršti, ką norėjai pasakyti, ir vis galvoji: ką blogai padariau? Pokštas turi būti juokingas ne tik tau, bet ir kitiems.


Aidai, ar egzistuoja humoro ribos?


Man nėra tabu, juoktis galiu iš visko. Kai juokiesi, lengviau gyventi. Puiku, jei pokštas vienu metu - ir juodas, ir subtilus. Kartais eina baisūs tekstai: „Ar žinote, koks geriausias dalykas nekrofilijoje? Tas, kad einant į pasimatymą nereikia neštis gėlių. Jų ten visada yra." Atrodo, žiauru, bet juodai juokinga!


Ar žmogus humoro supratimą atsineša su genais, o gal galima išmokti?


Nemanau, kad esama genų kombinacijos, kur įrašyta: „Humoras." Juokauti gal ir gali išmokti, bet jei neduota suprasti pokšto, tai jau neduota...


O kas juokaudavo tavo šeimoje?


Ir tėtis, ir mama, visi juokavo, visi humorą suprato. Aplinka, net neabejoju, turi įtakos - ar augsi šalia juokų, ar aplink tave visi vaikščios rūškanais veidais. Tikrai pastebėjau: jei nemoka, tai nemoka, jei nesupranta - nesupranta. Ir nesvarbu, kiek kartų „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius" skaitė.


Iš tokio žmogaus lengva šaipytis, taip ir knieti...


O dar sunkiau su tokiu bendrauti.


Humoras yra kažkas stebuklingo, jis žmones gelbėjo per karą, padėjo išgyventi netgi koncentracijos stovyklose...


Tai šarvas, kurį, jei reikia, užsidedi. Jei pradėsi save analizuoti, visada atrasi trūkumų. Jei imsi apie tai nepaliaujamai galvoti, vieną dieną tikriausiai nuspręsi, kad šioje ašarų pakalnėje geriausias dalykas - išsimuilinti virvę ir užsikabinti ant kaklo. Arba tapti mizantropu. Humoras padeda išsaugoti distanciją tarp savęs ir įvykių, lengviau juos priimti, suvokti. Lyg terapijos priemonė, po kurios geriau jautiesi, lyg kažką išvalai savo viduje. Netgi gyvūnai juokiasi! Kad išlaikytum sveiką protą, juokauti būtina.


Ar tiesa, kad humoro jausmą turintys žmonės traukia vienas kitą?


Su savo broliu Vaidotu galime penkias valandas švaistytis citatomis iš „Šveiko".


Aidai, o ką pasakytum apie moterų humoro jausmą?


Kad jis niekuo nesiskiria! Tik moterims, manau, sunkiau aktyviai juokauti. Gal jos labiau drovisi, linkusios galvoti: o kas, jei nesupras, jei bus nejuokinga? Esu matęs ir vyrų, kurie nesupranta juokų, ir moterų. Lygiai taip pat esu sutikęs moterų, kurios „kreizėja" nuo juodojo humoro. Štai... Viena humoro gerbėja skambina. Mano draugė.


Ar dėl to, kad ji supranta humorą, jums lengviau syku?


Šimtą kartų! Bet juk nesirenki žmogaus pagal tai, ar jis turi humoro jausmą, ar ne. Išvis kaip galima rinktis?!


Pasakyk, ko ieškai kituose žmonėse, dėl ko nori su jais draugauti?


Į vieną žodį nesukiši. Kad būtų įdomu. Bet kiek daug šiame žodyje telpa! Kur kas geriau žinau, kodėl su kai kuriais žmonėmis nenoriu bendrauti. Mane labai erzina aklas bukumas. Kartais netgi pagalvoju, kad mieliau bendrautum su įdomiu sukčiumi nei su savimi patenkintu buku doruoliu. Žinoma, sukčius tave išdurs, bet bent jau bus įdomu. Nors... Mūsų gyvenimas laikosi ant tų, pilkųjų. Išradimus daro beprotybės genijai, bet vėliau tuos išradimus naudoja pilkoji masė. Jie - variklis, ir jiems turime būti dėkingi, kai krečiame nesąmones.


Tu nesi susituokęs, neturi vaikų, dirbi darbą, kuris patinka, - tipiškas vienišiaus portretas...


Nemanau, kad Santuokos sakramentas keičia žmogų. Esu gana bailus, retai leidžiuosi į avantiūras, tačiau, būna, išlenda velniukų: pamėginkim, o kodėl ne? Įgimtas atsargumas padeda pristabdyti arklius ir pakeičia tai, apie ką tu kalbi, - įsipareigojimus. Nors ir esi pasiekęs būseną, kad tau nesvarbu, ką galvoja kiti, vis tiek kartais maliesi viduje ir konfliktuoji su tuo „galiu-negaliu". Noras patikti egzistuoja. Ir noras, kad tave gerbtų, mylėtų... Taigi privalai taikytis. Sveri ir ieškai...


Gana drąsu pripažinti: noriu patikti...


Atsiguli ant odinės sofos ir giliniesi: svarbu tau tai ar ne? Jei svarbu, yra du keliai - įtikinti save, kad tau „dzin", ir taip elgtis arba laviruoti taip, kad ne visada priklausytum nuo kitų.


Kiek metų praėjo nuo dienos, kai iššvaistęs valstybės lėšas patekai į kalėjimą?


Dešimt.


Neabejoju, humoras ir ten tau padėjo išgyventi.


Ten irgi buvo pokštininkų. Žiauriai gerai: sėdim, laukiam futbolo rungtynių per televizorių. Tarp mūsų - vienas vokiečių fanas, na, toks kaip Linas Kunigėlis arba Rolandas Skaisgirys. Vokiečiams nesiseka, jis nueina anksčiau miegoti, o mes jį žadinam po kiekvieno mūsiškių įvarčio į vokiečių vartus. Kitą vakarą jis mus žadina... Juokinga, linksma ir padeda žmogui atsiriboti nuo to, kas blogai.


Tau dažnai primena, kad sėdėjai kalėjime?


Pastebėjau, kad visi geriausiai reaguoja, kai sakau: ai, viskas ten buvo ne visai taip.


Košmarai apie kalėjimo vienutę jau nesisapnuoja?


Oi, ne. Žinai, neigiamos emocijos išsitrina. Tai, kas vyko ne vakar ir ne užvakar, prisimeni tik gerai.


Prisiminimai, kaip ir pirmoji meilė, dažniausiai šviesūs...


O aš, prisiminęs pirmąją meilę, sau atrodau keistai... Buvau retas durnius! Nesuprantu, kaip mane galėjo pakęsti mokykloje?! Toks arogantiškas ir labai kompleksuotas vienu metu. Mokiausi gerai, bet visada atrodė: o kas iš to? Tikrasis „kietumas" juk - kitur. Iš tiesų tada nė gerai nežinojau, ko noriu.


Kada sužinojai?


Studijų metais. Studijuoti teisę buvo įdomu, o ir tie mokslai man gyvenime niekada netrukdė. Ir metas toks! Perversmai, Sąjūdis, Nepriklausomybė! Paskaitos, Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis, kurio chore dainavau, radijo stotis „M-1", visur leki, visur suspėji...


Tavo knyga „Keturiolika restitucijos dienų" tapo labai populiari. Dar vieną rašei kalėjime. Ar ji išvydo dienos šviesą?


Ta, kurią kankinau ten, taip ir neišvydo nei dienos šviesos, nei nakties tamsos. Paskui tiesiog parašiau kitą - „Sėkmės mokestis".


Neniežti rankų vėl išsitraukti plunksnos?


Niežti. Knyga guli galvoje, tik reikia prisėsti. Ir ne viena guli... Galvoje yra idėjų, kurios gali būti įdomios ne tik pačiam, bet ir kitiems. Noriu patikti, užtat noriu rašyti. Galėčiau rasti laiko, bet kartais norisi tiesiog patingėti.


Pastaruoju metu dažnai girdžiu žodį „tingiu". Keista, kai jis išsprūsta išsilavinusiems, daug pasiekusiems žmonėms. Tingiu skaityti, tingiu rašyti, galvoti, nuspręsti...


Gal žodį išmetame neapgalvotai? Tingėjimu įvardijame baimę. Sakai, ai, tingiu, o iš tiesų mintyse - bijau. Bijau, kad nepasiseks, bijau, kad nesugebėsiu, kad nusivilsiu.


Girdėjai priekaištų: apsikrovei nuogų merginų nuotraukomis ir pamiršai literatūrą?


Visiems kažkodėl taip atrodo. Tačiau nuogos merginos - mažiausiai mane domintis žurnalo aspektas. Man patinka, kad rašome apie tai, kas juokinga.


Ar kartais neaplanko mintis: žurnalas po žurnalo, o paminklo sau pačiam tai nėra?


Tu apie vidutinio amžiaus krizę? Marijonas dažnai klausia: „Aidai, o kur gyvenimo prasmė?" Netikiu pomirtiniu gyvenimu, tad, manau, reikia džiaugtis kiekviena diena. Tuo, kad šiandien įdomu, gražu. Didelių tikslų nekeliu, juk laikui bėgant išmoksti save kritiškai vertinti, be to, visada egzistuoja pavojus jų neįgyvendinti. Neišrasi naujo gravitacijos dėsnio, nepaneigsi reliatyvumo teorijos, netgi gražaus paminklo nesukursi. Svarbu, kad būtų įdomu gyventi ir kad kitiems nepridarytum blogio. Juk negalvoji: parašysiu knygą ir ji taps bestseleriu. Dirbi, ir tiek...


Atitinki vyrų žurnalo redaktoriaus įvaizdį: ciniškas, plačiai į viską žvelgiantis...


Visi tik ir galvoja, kad vyriško žurnalo redaktorius miega su visomis viršelių herojėmis. Bendraklasiai dažnai užduoda tokių klausimų. Kai susirenkame „FHM" redaktoriai į vieną krūvą, paaiškėja, kad jie visi turi šeimas arba ilgą laiką gyvena su draugėmis. Ir nors yra be galo juokingi, tačiau ramūs ir padorūs bičai. Kai gerai pagalvoji, juk tie, kurie iš tiesų gyvena audringą, nuotykių ir pavojų kupiną gyvenimą, paprasčiausiai neturėtų laiko apie tai rašyti. Mes tokie nesame, mes tik mėgstame apie tokius rašyti.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką