„Moterys meluoja geriau, o vyrai – daugiau“, – gyvenimo patirtimi dalijasi viena talentingiausių Šiaulių dramos teatro aktorių Inga Norkutė, populiariame televizijos seriale „Moterys meluoja geriau“ vaidinanti Medą.
Už vaidmenis teatre esate pelniusi nemažai apdovanojimų, bet didesnio populiarumo sulaukėte vaidindama TV seriale. Neapmaudu?
Nors meninė serialo vertė nedidelė, nepritariu tiems, kurie mano, jog panašiuose serialuose ar TV humoro laidose vaidinti yra žemas lygis. Kiekvienam menininkui labai sveika išmėginti save visai kitame žanre. Tai naudinga ir įdomi patirtis, naujos pažintys, nauji draugai. Po dvylikos metų darbo teatre norėjosi įkvėpti naujo vėjo. Man neapmaudu, kad tik dabar tapau žinomesnė, nes bet kuris, patekęs į ekraną, tampa „žvaigžde“ (juokiasi). Ir nieko čia nepakeisi. Anksčiau turėjau tik teatro gerbėjų, dabar įgijau televizijos gerbėjų, taip pat ir negerbėjų. Nežinau, ar populiarumu galima pavadinti tai, kad praeiviai atpažįsta, kartais net užkalbina gatvėje. Jiems tiesiog smalsu.
Vaidyba prieš kameras ir scenoje, ko gero, skiriasi kaip diena ir naktis?
Filmavimo aikštelėje tarsi pereini per mėsmalę, čia visai kitokia specifika nei teatre. Reikia intrigos, veiksmo, kuris rutuliotųsi kur kas greičiau. Dublis, kadras, pertrauka... ir vėl viskas iš naujo. Neįprasta. Nėra kada „gaudyti“ meninio lygio. Man tai buvo pirmasis rimtesnis savęs išbandymas ekrane. Ir, sakyčiau, labai smagus. Tie, kurie mano, kad aktoriai į „teliką“ eina vien dėl pinigų, pasakysiu, jog milijonų čia niekas nemoka. Pasibaigus serialui, nepasistatysiu nei namo, nei naujo automobilio nenusipirksiu (juokiasi).
Ar netrikdo tyrinėjantys praeivių žvilgsniai?
Iš pradžių praeivių replikos trikdydavo, ypač kai mane tapatindavo su heroje. Nejauku būdavo, kai išgirsdavau sakant: „Pažiūrėk, Meda eina.“ Kurį laiką net jaučiausi praradusi tapatybę, nes daugeliui aš tiesiog Meda – intrigantė, nelaiminga, neištikima, besiblaškanti gyvenime. Balansuojanti tarp vulgarumo ir „dūšečkos“. Bet toks režisieriaus sumanymas. Guodžiausi – gerai, kad niekas nepuola įžeidinėti, mokyti, kaip reikia gyventi, tik palinki sėkmės kaip moteriai, kurią ištikusi vidutinio amžiaus krizė (juokiasi). Pasirodo, eteris, kameros prideda ne tik svorio, bet ir gerokai pasendina. Ne kartą esu išgirdusi komplimentą, kad gyvenime atrodau jaunesnė nei per televiziją.
Su savo heroje Meda neturite jokių panašumų?
Kurdama vaidmenį, atiduodu dalelę savęs, todėl būtų neteisinga sakyti, kad mano herojė nė kiek į mane nepanaši. Aš irgi paprasta, žemiška moteris, impulsyvi ir emocionali. Tačiau realiame gyvenime esu ištikima. Labiausiai nekenčiu netiesos, išdavystės. Su vienu mylimu žmogumi keliai išsiskyrė vien todėl, kad pernelyg daug prisikaupė melo. Vertinu atvirumą. Mėgstu išsikalbėti, sakyti tai, ką jaučiu ir galvoju. Nenešioju akmens užantyje. Šias savybes įskiepijo gimdytojai. Džiaugiuosi turėdama tokius šaunius tėvus.
Kokios jūsų nepažįsta gerbėjai?
Jei kas nors nufilmuotų mane namuose pro rakto skylutę, pačiai būtų įdomu pažiūrėti į save iš šalies. Labai sunku save apibūdinti. Būnu visokia. Iš prigimties esu optimistė. Net kompanijoje galiu jaustis vieniša, o būdama viena nejausti vienatvės. Dėl pašėlusio temperamento dažnai išbarstau ir išdaliju save ten, kur nereikia. Tada lekiu namo pas mamą (esu pagrandukė, turiu dar dvi vyresnes seseris), kur geriausiai pailsiu ir atgaunu jėgas.
Dabar gyvenate tarsi kelyje tarp Vilniaus ir Šiaulių. Nevargina toks gyvenimo ritmas?
Ne. Juk kasdien nevažinėju. Kai prasidėjo TV serialo filmavimas, galima sakyti, persikrausčiau gyventi į Vilnių. Į Šiaulius vykstu, kai reikia vaidinti spektaklyje.
Iš pradžių buvo sunkoka priprasti prie didmiesčio spūsčių, bet pamažu susitaikiau su tuo, kad turėsiu sugaišti valandą ar dar ilgiau, kol nusigausiu į kitą Vilniaus galą. Dabar ir pati sostinė atrodo tokia maža (šypsosi).
Ar tiesa, kad sostinėje sulaiko ne tik darbas, bet ir... meilė?
Galima sakyti, taip. Su Aurimu kartu jau dveji metai, esame dvi artimos sielos. Jis – taip pat aktorius. Gal ir negerai, kai visada kartu – ir namuose, ir darbe. Bet išmokome gyventi, kad mūsų santykių neužkluptų rutina. Receptas labai paprastas: retsykiais reikia pailsėti vienam nuo kito.
Viename interviu prasitarėte, kad iki visiškos laimės tetrūksta šeimos ir kūdikio. Gal?..
Nenoriu prisikarksėti. Niekada neskubėjau kurti šeimos, nors tokių progų buvo (šypsosi). Tiesiog nesijaučiau tam subrendusi. Bėgau paskui svajones, karjerą, vaikydamasi ją už uodegos. O dabar, kai sutvarkyta buitis, yra finansinis stabilumas, prabudo ir motiniški instinktai. Jaučiuosi tam pasiruošusi.
Aurimas – tas žmogus, su kuriuo norėtumėte susieti ateitį?
Žinote, man labai kvailai skamba, kai žmonės viešai ima skalambyti, kad sukurti vienas kitam, gyvens, kol mirtis išskirs, o po kelių mėnesių ar metų spaudoje pasirodo straipsnis apie jų skyrybas. Galiu pasakyti, kad dabar su Aurimu jaučiuosi laiminga, rami, graži, seksuali, mylima ir mylinti. O toliau – kaip Dievas duos. Kartą man paskambino iš televizijos ir paklausė, ar neprieštaraučiau, jei jie savo laidoje paminėtų mane kaip moterį, radusią laimę su jaunesniu vyru. Pagalvojau: jei dabar sakau, jog esu įsimylėjusi ir laiminga, dar nereiškia, kad iki trisdešimt penkerių metų mano gyvenimas buvo vien kančia. Kiekviename gyvenimo etape buvo ir meilės, ir gražių, ir skaudžių akimirkų.
Kokia, anot jūsų, šiuolaikinė moteris?
Tik ne feministė. Nėra tos moterys tokios nuskriaustos. Nežinia, dėl ko jos kovoja, ką įrodinėja, o paskui pyksta, kad vyrai neatidaro durų ir nepraleidžia į priekį. Man patinka, kai vyras rodo dėmesį, apvelka paltą. Tai nevaržo jokios moteriškos laisvės. Kai manęs žurnalistai paklausia, ar lengva būti žvaigžde, atsakau: „Lengva, kai šalia turi vyrą planetą, kuris tave supranta, myli ir gerbia.“
Jei serialo gerbėjai jus laiko Meda, nenustebčiau, jei pamanytų, kad su aktoriumi D. Meškausku, seriale vaidinančiu jūsų vyrą, ir gyvenime esate pora?
Kai per filmavimo pertraukas einame su juo pietauti, iš žmonių žvilgsnių galiu spręsti, jog kai kurie tuo net neabejoja. Tikiuosi, žmonės nemano, kad dar esu ir aktoriaus S. Račkio meilužė (kvatoja). Bet tikra tiesa, kad vaidinu jo režisuotuose spektakliuose. S. Račkys – iš tų aktorių ir režisierių, kurie stengiasi išsaugoti man priimtiną paprastą, nuoširdų, suprantamą klasikinį teatrą. Kur kalbama iš širdies į širdį, kur nesistengiama priblokšti žiūrovo nuogais užpakaliais ir pan. Nors kritikai ne kartą yra prispjaudę į „dūšią“, manau, geriausias kritikas yra žiūrovas ir pilna salė per spektaklį. Kiekvienas atsirenka, ko jam reikia, atsisijoja savas vertybes.
Dabar visiems smalsu apie jus sužinoti viską: silpnybes, pomėgius...
Kad didelių silpnybių ir neturiu. Bet, sakoma, ydų neturėjimas taip pat yda (juokiasi). Jei reikia rankinės, einu ir perku, bet ne tam, kad ji dūlėtų spintoje ar papildytų kolekciją. Nieko neperku vien todėl, kad patiko ar kada nors prireiks. Maistui pernelyg nesu išranki. Tiesa, kai Vilniuje viename restorane paragavau indiškų patiekalų, tapau šios virtuvės mėgėja. Turbūt didžiausia silpnybė mano ta, jog stengiuosi kuo dažniau gaminti namuose, ir tai man patinka. Ypač smagu improvizuoti verdant sriubas. Matyt, mama įpratino prie šilto naminio maisto, be jo negalėčiau ištverti nė dienos. Kavinėse valgau tik tada, kai nespėju ar neturiu galimybės grįžti namo.
Kai tapote žinoma ir populiari, ko gero, dar uoliau ėmėte rūpintis įvaizdžiu?
Neslėpsiu, dabar eidama į gatvę visada pasidažau nors lūpas, nes žinau, kad būsiu nužiūrėta. Tai įpareigoja. Beje, man patinka užsukti ir į grožio saloną, ir į baseiną paplaukioti, bet tam lieka vis mažiau laiko. O sporto klubų nemėgstu. Man maloniau vakare bėgti krosiuką nei kilnoti svarmenis tvankioje salėje.
O dietos?..
Nuo vaikystės esu linkusi pilnėti, todėl dietos tapo mano gyvenimo būdu (juokiasi). Bet nesu jų vergė. Kartais visai nekreipiu dėmesio į kelis nereikalingus kilogramus, o kartais, kai norisi įlįsti į naują gražesnį drabužį ar „užplaukia“ depresija, po šeštos vakaro – nė kąsnelio. Laimė, nemėgstu saldumynų, antraip, juokauju, mane į sceną reikėtų riste ridenti.
Dabar daugelis aktorių režisuoja spektaklius. Neketinate savęs išmėginti ir šioje srityje?
Mėginu režisuoti vaikiškus spektakliukus. Laisvalaikiu kuriu pjeses, rašau, dėlioju scenarijus. Kadangi į aktorinį įstojau tik iš antro karto, metus studijavau pramogų ir renginių organizavimą. Tiksliau, įkalbėjo mano buvusi dėstytoja aktorė Kristina Kazlauskaitė. Galbūt pastebėjo mano temperamentą, bet vieną dieną pasikvietė po paskaitos ir sako: „Vaikeli, ką tu čia veiki? Tau tik į aktorinį.“ Ir niekada nesigailėjau dėl šio sprendimo. Tiesa, tėvai mėgino atkalbėti, siūlė rinktis praktiškesnę profesiją, kad ir virėjos. Rūpinosi, kad turėčiau duonos ir dar sviesto užsitepti. Tais laikais bohema, menininkai ypač kaimo žmonėms (esu kilusi iš Klaipėdos) asocijavosi su kažkuo amoraliu, niekas aktoriaus profesijos nelaikė rimta. Bet pasielgiau taip, kaip norėjau. Pravertė ir renginių organizavimo patirtis. Šiauliuose per miesto dienas rengiau ne vieną šventę, vedžiau ne vieną renginį. Mano devizas: „Eik, daryk, mėgink, kol gali!“ Juk niekas per galvą neduos. Nenorėčiau išsižadėti aktorystės. Jei reikėtų pakartoti gyvenimą iš naujo, pasirinkčiau tą patį kelią.
Už vaidmenis teatre esate pelniusi nemažai apdovanojimų, bet didesnio populiarumo sulaukėte vaidindama TV seriale. Neapmaudu?
Nors meninė serialo vertė nedidelė, nepritariu tiems, kurie mano, jog panašiuose serialuose ar TV humoro laidose vaidinti yra žemas lygis. Kiekvienam menininkui labai sveika išmėginti save visai kitame žanre. Tai naudinga ir įdomi patirtis, naujos pažintys, nauji draugai. Po dvylikos metų darbo teatre norėjosi įkvėpti naujo vėjo. Man neapmaudu, kad tik dabar tapau žinomesnė, nes bet kuris, patekęs į ekraną, tampa „žvaigžde“ (juokiasi). Ir nieko čia nepakeisi. Anksčiau turėjau tik teatro gerbėjų, dabar įgijau televizijos gerbėjų, taip pat ir negerbėjų. Nežinau, ar populiarumu galima pavadinti tai, kad praeiviai atpažįsta, kartais net užkalbina gatvėje. Jiems tiesiog smalsu.
Vaidyba prieš kameras ir scenoje, ko gero, skiriasi kaip diena ir naktis?
Filmavimo aikštelėje tarsi pereini per mėsmalę, čia visai kitokia specifika nei teatre. Reikia intrigos, veiksmo, kuris rutuliotųsi kur kas greičiau. Dublis, kadras, pertrauka... ir vėl viskas iš naujo. Neįprasta. Nėra kada „gaudyti“ meninio lygio. Man tai buvo pirmasis rimtesnis savęs išbandymas ekrane. Ir, sakyčiau, labai smagus. Tie, kurie mano, kad aktoriai į „teliką“ eina vien dėl pinigų, pasakysiu, jog milijonų čia niekas nemoka. Pasibaigus serialui, nepasistatysiu nei namo, nei naujo automobilio nenusipirksiu (juokiasi).
Ar netrikdo tyrinėjantys praeivių žvilgsniai?
Iš pradžių praeivių replikos trikdydavo, ypač kai mane tapatindavo su heroje. Nejauku būdavo, kai išgirsdavau sakant: „Pažiūrėk, Meda eina.“ Kurį laiką net jaučiausi praradusi tapatybę, nes daugeliui aš tiesiog Meda – intrigantė, nelaiminga, neištikima, besiblaškanti gyvenime. Balansuojanti tarp vulgarumo ir „dūšečkos“. Bet toks režisieriaus sumanymas. Guodžiausi – gerai, kad niekas nepuola įžeidinėti, mokyti, kaip reikia gyventi, tik palinki sėkmės kaip moteriai, kurią ištikusi vidutinio amžiaus krizė (juokiasi). Pasirodo, eteris, kameros prideda ne tik svorio, bet ir gerokai pasendina. Ne kartą esu išgirdusi komplimentą, kad gyvenime atrodau jaunesnė nei per televiziją.
Su savo heroje Meda neturite jokių panašumų?
Kurdama vaidmenį, atiduodu dalelę savęs, todėl būtų neteisinga sakyti, kad mano herojė nė kiek į mane nepanaši. Aš irgi paprasta, žemiška moteris, impulsyvi ir emocionali. Tačiau realiame gyvenime esu ištikima. Labiausiai nekenčiu netiesos, išdavystės. Su vienu mylimu žmogumi keliai išsiskyrė vien todėl, kad pernelyg daug prisikaupė melo. Vertinu atvirumą. Mėgstu išsikalbėti, sakyti tai, ką jaučiu ir galvoju. Nenešioju akmens užantyje. Šias savybes įskiepijo gimdytojai. Džiaugiuosi turėdama tokius šaunius tėvus.
Kokios jūsų nepažįsta gerbėjai?
Jei kas nors nufilmuotų mane namuose pro rakto skylutę, pačiai būtų įdomu pažiūrėti į save iš šalies. Labai sunku save apibūdinti. Būnu visokia. Iš prigimties esu optimistė. Net kompanijoje galiu jaustis vieniša, o būdama viena nejausti vienatvės. Dėl pašėlusio temperamento dažnai išbarstau ir išdaliju save ten, kur nereikia. Tada lekiu namo pas mamą (esu pagrandukė, turiu dar dvi vyresnes seseris), kur geriausiai pailsiu ir atgaunu jėgas.
Dabar gyvenate tarsi kelyje tarp Vilniaus ir Šiaulių. Nevargina toks gyvenimo ritmas?
Ne. Juk kasdien nevažinėju. Kai prasidėjo TV serialo filmavimas, galima sakyti, persikrausčiau gyventi į Vilnių. Į Šiaulius vykstu, kai reikia vaidinti spektaklyje.
Iš pradžių buvo sunkoka priprasti prie didmiesčio spūsčių, bet pamažu susitaikiau su tuo, kad turėsiu sugaišti valandą ar dar ilgiau, kol nusigausiu į kitą Vilniaus galą. Dabar ir pati sostinė atrodo tokia maža (šypsosi).
Ar tiesa, kad sostinėje sulaiko ne tik darbas, bet ir... meilė?
Galima sakyti, taip. Su Aurimu kartu jau dveji metai, esame dvi artimos sielos. Jis – taip pat aktorius. Gal ir negerai, kai visada kartu – ir namuose, ir darbe. Bet išmokome gyventi, kad mūsų santykių neužkluptų rutina. Receptas labai paprastas: retsykiais reikia pailsėti vienam nuo kito.
Viename interviu prasitarėte, kad iki visiškos laimės tetrūksta šeimos ir kūdikio. Gal?..
Nenoriu prisikarksėti. Niekada neskubėjau kurti šeimos, nors tokių progų buvo (šypsosi). Tiesiog nesijaučiau tam subrendusi. Bėgau paskui svajones, karjerą, vaikydamasi ją už uodegos. O dabar, kai sutvarkyta buitis, yra finansinis stabilumas, prabudo ir motiniški instinktai. Jaučiuosi tam pasiruošusi.
Aurimas – tas žmogus, su kuriuo norėtumėte susieti ateitį?
Žinote, man labai kvailai skamba, kai žmonės viešai ima skalambyti, kad sukurti vienas kitam, gyvens, kol mirtis išskirs, o po kelių mėnesių ar metų spaudoje pasirodo straipsnis apie jų skyrybas. Galiu pasakyti, kad dabar su Aurimu jaučiuosi laiminga, rami, graži, seksuali, mylima ir mylinti. O toliau – kaip Dievas duos. Kartą man paskambino iš televizijos ir paklausė, ar neprieštaraučiau, jei jie savo laidoje paminėtų mane kaip moterį, radusią laimę su jaunesniu vyru. Pagalvojau: jei dabar sakau, jog esu įsimylėjusi ir laiminga, dar nereiškia, kad iki trisdešimt penkerių metų mano gyvenimas buvo vien kančia. Kiekviename gyvenimo etape buvo ir meilės, ir gražių, ir skaudžių akimirkų.
Kokia, anot jūsų, šiuolaikinė moteris?
Tik ne feministė. Nėra tos moterys tokios nuskriaustos. Nežinia, dėl ko jos kovoja, ką įrodinėja, o paskui pyksta, kad vyrai neatidaro durų ir nepraleidžia į priekį. Man patinka, kai vyras rodo dėmesį, apvelka paltą. Tai nevaržo jokios moteriškos laisvės. Kai manęs žurnalistai paklausia, ar lengva būti žvaigžde, atsakau: „Lengva, kai šalia turi vyrą planetą, kuris tave supranta, myli ir gerbia.“
Jei serialo gerbėjai jus laiko Meda, nenustebčiau, jei pamanytų, kad su aktoriumi D. Meškausku, seriale vaidinančiu jūsų vyrą, ir gyvenime esate pora?
Kai per filmavimo pertraukas einame su juo pietauti, iš žmonių žvilgsnių galiu spręsti, jog kai kurie tuo net neabejoja. Tikiuosi, žmonės nemano, kad dar esu ir aktoriaus S. Račkio meilužė (kvatoja). Bet tikra tiesa, kad vaidinu jo režisuotuose spektakliuose. S. Račkys – iš tų aktorių ir režisierių, kurie stengiasi išsaugoti man priimtiną paprastą, nuoširdų, suprantamą klasikinį teatrą. Kur kalbama iš širdies į širdį, kur nesistengiama priblokšti žiūrovo nuogais užpakaliais ir pan. Nors kritikai ne kartą yra prispjaudę į „dūšią“, manau, geriausias kritikas yra žiūrovas ir pilna salė per spektaklį. Kiekvienas atsirenka, ko jam reikia, atsisijoja savas vertybes.
Dabar visiems smalsu apie jus sužinoti viską: silpnybes, pomėgius...
Kad didelių silpnybių ir neturiu. Bet, sakoma, ydų neturėjimas taip pat yda (juokiasi). Jei reikia rankinės, einu ir perku, bet ne tam, kad ji dūlėtų spintoje ar papildytų kolekciją. Nieko neperku vien todėl, kad patiko ar kada nors prireiks. Maistui pernelyg nesu išranki. Tiesa, kai Vilniuje viename restorane paragavau indiškų patiekalų, tapau šios virtuvės mėgėja. Turbūt didžiausia silpnybė mano ta, jog stengiuosi kuo dažniau gaminti namuose, ir tai man patinka. Ypač smagu improvizuoti verdant sriubas. Matyt, mama įpratino prie šilto naminio maisto, be jo negalėčiau ištverti nė dienos. Kavinėse valgau tik tada, kai nespėju ar neturiu galimybės grįžti namo.
Kai tapote žinoma ir populiari, ko gero, dar uoliau ėmėte rūpintis įvaizdžiu?
Neslėpsiu, dabar eidama į gatvę visada pasidažau nors lūpas, nes žinau, kad būsiu nužiūrėta. Tai įpareigoja. Beje, man patinka užsukti ir į grožio saloną, ir į baseiną paplaukioti, bet tam lieka vis mažiau laiko. O sporto klubų nemėgstu. Man maloniau vakare bėgti krosiuką nei kilnoti svarmenis tvankioje salėje.
O dietos?..
Nuo vaikystės esu linkusi pilnėti, todėl dietos tapo mano gyvenimo būdu (juokiasi). Bet nesu jų vergė. Kartais visai nekreipiu dėmesio į kelis nereikalingus kilogramus, o kartais, kai norisi įlįsti į naują gražesnį drabužį ar „užplaukia“ depresija, po šeštos vakaro – nė kąsnelio. Laimė, nemėgstu saldumynų, antraip, juokauju, mane į sceną reikėtų riste ridenti.
Dabar daugelis aktorių režisuoja spektaklius. Neketinate savęs išmėginti ir šioje srityje?
Mėginu režisuoti vaikiškus spektakliukus. Laisvalaikiu kuriu pjeses, rašau, dėlioju scenarijus. Kadangi į aktorinį įstojau tik iš antro karto, metus studijavau pramogų ir renginių organizavimą. Tiksliau, įkalbėjo mano buvusi dėstytoja aktorė Kristina Kazlauskaitė. Galbūt pastebėjo mano temperamentą, bet vieną dieną pasikvietė po paskaitos ir sako: „Vaikeli, ką tu čia veiki? Tau tik į aktorinį.“ Ir niekada nesigailėjau dėl šio sprendimo. Tiesa, tėvai mėgino atkalbėti, siūlė rinktis praktiškesnę profesiją, kad ir virėjos. Rūpinosi, kad turėčiau duonos ir dar sviesto užsitepti. Tais laikais bohema, menininkai ypač kaimo žmonėms (esu kilusi iš Klaipėdos) asocijavosi su kažkuo amoraliu, niekas aktoriaus profesijos nelaikė rimta. Bet pasielgiau taip, kaip norėjau. Pravertė ir renginių organizavimo patirtis. Šiauliuose per miesto dienas rengiau ne vieną šventę, vedžiau ne vieną renginį. Mano devizas: „Eik, daryk, mėgink, kol gali!“ Juk niekas per galvą neduos. Nenorėčiau išsižadėti aktorystės. Jei reikėtų pakartoti gyvenimą iš naujo, pasirinkčiau tą patį kelią.
