Aktoriaus karjerą Audrius Bružas pradėjo nuo teatro improvizacijų šou „Pagauk kampą". Būtent tada, kai pradėjo dirbti su scenos senbuviais, suprato, kad aktorystė - tikrasis jo pašaukimas.
Kokia buvo jūsų vaikystė?
Dabar tai prisimenu kaip ramybę miškų apsuptame miestelyje, nors iš tiesų buvau labai pašėlęs vaikis. Daug kraujo, prasiskėlimų, traumų, įvairių siuvimų. Be to, lūždavo čiaupai, stiklai, manęs dažnai nepriimdavo į pamokas dėl netinkamo elgesio.
Tėvai nesibardavo ir per daug nebausdavo?
Tai kad nelabai jiems pavykdavo mane nubausti. Pamenu, vieną vėlyvą vakarą su broliu vis dūkome ir nė nemanėme miegoti. Tėtis pasakė, jei tuoj pat neužmigsiu, turėsiu plauti grindis. Na ką, aš atsikėliau ir pradėjau grindis plauti vidury nakties (juokiasi). Tėčiui nebuvo ką daryti - turėjo kęsti dar kiek laiko trukusį triukšmą (šypsosi).
Elgesio nepakeitė nė auklė?
Oi, kentėdavo ta močiutė nuo mūsų. Laipiodavome ant lentynų, ant spintų ir mėtydavome visokius daiktus iš viršaus (šypsosi)... Buvau tėvams tikra „dovanėlė".
Papasakokite šiek tiek apie savo tėvus.
Abu mano tėvai muzikantai. Mama grojo fortepijonu, buvo atlikėja, vėliau dėstytoja, tėtis baigęs Dailės studiją, chorvedys. Tad net nesvarstęs pasirinkau menininko kelią. Tai buvo tarsi užprogramuota, tereikėjo pasirinkti: muzika (buvau baigęs B. Dvariono muzikos mokyklos gitaros klasę) arba teatras.
Kodėl nugalėjo teatras?
Stojant buvo svarbu įgyti aukštojo mokslo diplomą. Mano prioritetas buvo Konservatorija, nes ten galėjau įgyti aukštąjį išsilavinimą.
Kaip tėvai priėmė jūsų sprendimą?
Niekas manęs nekritikavo, nesmukdė, neatkalbėjo. Visada taip, jei aš ar mano brolis ar sesė prašome mamos patarimo, ji visada atsako: „Aš negaliu tau patarti, daryk tai, kas tau atrodo teisinga ir verčia tave gerai jaustis."
O kaip jūs pats? Niekada nesigailėjote pasirinkęs aktoriaus kelią?
Tiesą sakant, dvejonės dėl pasirinktos profesijos mane kamavo ne tik pirmame kurse, bet ir po dvejų, net po trejų metų (šypsosi). Mačiau, kad kiti realiai kažką dirba, o teatre viskas neapčiuopiama ir nežinia, į ką gali materializuotis. Tarkim, žmogus dirba vadybininku ir gauna tam tikrą atlyginimą. O čia nežinomybė, kas ir kaip, bus vaidmenų bus ar nebus...
Kas padėjo atsikratyti abejonių?
Dar studijuodamas Vilniaus konservatorijoje (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija - aut. past.) dėstytojo A. Žebrausko buvau pakviestas dalyvauti atrankoje į naująjį televizijos projektą „Pagauk kampą". Nuėjau ir man pasisekė (šypsosi). Būtent čia supratau, kad man iš tiesų įdomu vaidinti ir kad turbūt nieko daugiau veikti net nenorėčiau.
Ar nesunku buvo dirbti su profesionalais?
Projekto „Pagauk kampą" žanras buvo ekstremalus reakcijomis, netikėtais išbandymais. Tai - teatro sportas, kuriame turėjau įveikti save. Patyriau nemažai sunkumų, kol nugalėjau savo drovumą prieš vyresnius aktorius - tikrus autoritetus.
Kaip tuo metu jautėtės?
Kaip įmestas į šaltą vandenį ir paliktas išsikapanoti (juokiasi).
Ko išmokote dirbdamas šiame projekte?
Visas šis projektas aktoriui - neįkainojama patirtis. Išmokau dirbti su profesionalais kaip sau lygiais. Juk kartais už tave dešimtis metų vyresnis ir autoritetingas aktorius spektaklyje gali vaidinti tavo tarną, ir tu negali į jį žiūrėti nuolankiai. Taip pat labai svarbu, kad vaidyba vyko ekspromtu, niekas nerepetuota, nerežisuota. Veiksmas čia ir dabar.
Ar sutiktumėte vesti kokią nors televizijos laidą?
Žinoma, kodėl gi ne?! Turiu renginių vedėjo patirties (šypsosi). Tiesa, ta laida turėtų būti kokia nors labai įdomi, netradicinė, kad joje būtų galima tobulinti tam tikrus gebėjimus.
Taigi nesate iš tų aktorių, kurie smerkia kolegas, uždarbiaujančius televizijoje?
Televizija yra ir bus aktorių duona. Niekada nieko negali smerkti ar teisti, nes rytoj galbūt tu veršiesi į televiziją, kad išgyventum. Be to, televizija yra labai geras dalykas. Jei kas nors nepatinka, gali nuotolinio valdymo pulteliu perjungti kanalą ar išjungti televizorių.
Įgarsinate ir animacinius filmukus...
O kas kitas tai padarys, jei ne aktoriai (šypsosi). Taip pat ir reklamos, renginių vedimo bei daugelyje kitų sričių reikalingi aktoriniai sugebėjimai. Tokie darbai yra ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir malonus užsiėmimas.
Kodėl nusprendėte dalyvauti „Žvaigždžių duetuose"?
Svečiavausi Karinos ir Sauliaus namuose, pradėjome apie tai kalbėtis. Po kelių dienų man paskambino šio projekto prodiuseris ir pakvietė dalyvauti.
Buvo svarbu, su kuo dainuosite?
Žinoma, o Karina toks „fainas" žmogus, todėl nedvejojau, ar verta dalyvauti (šypsosi).
Kas šiame projekte jums svarbiausia?
Kūrybinis procesas. Galimybė viską pačiam pasirinkti ir apipavidalinti dainą taip, kaip įsivaizduoji.
Ar patys renkatės dainas?
Tariamės su Karina, kartais pataria ir laidos rengėjai, jie juk žino, kas populiaru, ką išdainuotume, ko ne ir pan. Bet tai, kaip rengsimės ir kokią mintį plėtosime, sprendžiame tik mes patys.
Ar daug ruošiatės kiekvienam pasirodymui?
Kai tik turime laiko, repetuojame. Kai kuriems numeriams reikia mažiau darbo, kitiems, pavyzdžiui, su šokiais, - daugiau.
Jums maloni ši veikla?
Labai (šypsosi). Žinote, yra keletas dainų, nufilmuotų „į priekį", o aš jau laukiu, kad kuo greičiau pradėtume kurti idėjas naujiems pasirodymas. Dėl to ir dalyvauju, dėl kūrybos.
Nejaugi nesitikite laimėti?
Negaliu sakyti, kad apie tai visiškai negalvoju. Bet tai yra ne konkursas, o šou. Todėl nepavadinčiau to pergale, jei laimėtume. Būtų tiesiog žiūrovų simpatijos.
O jų sulaukiate išties nemažai, juolab kad į projektą atėjote ne nuo pradžių...
Iš tiesų dar prieš dalyvavimą draugai man sakė, kad mažai šansų išlikti projekte turi tie, kurie prisidėjo vėliau. Na, bet kol kas mums sekasi, net komisijos pirmininko V. Juozapaičio buvome sugrąžinti ir galime toliau dalyvauti.
Kaip manote, kas lemia jūsų sėkmę?
Tai ne tiek sėkmė, kiek simpatijos. Nežinau, už ką mus mėgsta. Čia jau reikėtų pačių žiūrovų paklausti (šypsosi), ar mus mėgsta kaip personažus, o gal kaip žmones.
O koks žmogus esate?
O kaip jums atrodo (šypsosi)? Manau, kad esu gyvenimu besidžiaugiantis žmogus. Matau aplinkui kur kas daugiau gerų dalykų nei blogų. Nėra kuo skųstis, kai užsiimi mėgstama veikla, esi sveikas, turi mylinčią šeimą. O dabar, atėjus pavasariui, kasdien šviečiant saulei, išvis jaučiuosi kaip ant sparnų (šypsosi).
Ar turite laiko pasidžiaugti saule ir gražiu oru?
Juk dirbu laisvu grafiku (juokiasi). Pats galiu suplanuoti savo laiką. Negaištu laiko prie televizoriaus ar kompiuterio. Tiesą sakant, neturiu namuose interneto. Man jo tiesiog nereikia. Labiau vertinu gyvą bendravimą, tikras emocijas ir nuoširdų pokalbį akis į akį. Randu laisvą valandėlę ir pasivaikščioti, ir su dviračiu pasivažinėti, ir tenisą pažaisti, su draugais pavakaroti kokį gerą filmą išsinuomojus, į sporto salę užbėgti...
Sportuojate?
Tai ne dėl grožio (šypsosi). Kai pasportuoji, fiziškai jautiesi gerai, esi sveikesnis, turi jėgų ir nuotaikos kitai veiklai. Be to, ir papildoma lašinių raukšlė nesusimeta (šypsosi).
Kaip dar rūpinatės savo išvaizda?
Tai rūpinimasis ne išvaizda, o kūnu - kartais plaukus patrumpini, nagus nusikerpi, pasportuoji, pavalgai, kai spėji. Šiaip aš išvaizdai tikrai neskiriu išskirtinio dėmesio.
Bet vis tiek spauda jus įvardija kaip geidžiamą viengungį...
Na, jei taip sako, vadinasi, kažkas geidžia (juokiasi). O jei rimtai, man ne aštuoniolika metų, kad dėl tokių dalykų jausčiausi pamalonintas. Tuo labiau nenoriu tapti spaudos komiksų herojumi.
O kaip meilė?
Meilė yra gerai (juokiasi). Iš tiesų su vienu žmogumi susitikinėju, bet nenoriu apie tai kalbėti (šypsosi).
Gerai, kokie artimiausi jūsų planai?
Gegužės 28-ąją Vilniaus mažajame teatre startuos naujas teatro projektas „Kitas kampas". Tai Lietuvos teatro scenoje dar nematytas dalykas, teatro sportu vadinamas improvizacijos žanras. Jo esmė - scenoje gimstančios improvizacijos. Skirtingai nei spektakliui, jam nereikia repeticijų. Istorijos, personažai gimsta čia ir dabar. Tai įdomus, gyvas žaidimas, į kurį įtraukiami ir žiūrovai...
Kas jums yra teatras?
Teatras - tai atskiras pasaulis, į kurį visada norisi sugrįžti. Ir sugrįžta netgi tie, kurie pasirinko kitą kelią...
