Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aleksandras Ivanauskas: žmona pirštu man negrūmojo

Foto naujienai: Aleksandras Ivanauskas: žmona pirštu man negrūmojo
zmones24.lt / Butauto Barausko nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Pilni stadionai. Beprotiškas populiarumas. Nusivylimas. Skausmas. Pyktis. Praradimai... Kiek daug būta jo gyvenime. „Kada nors aš viską papasakosiu", - žada grupės „Rondo" senbuvis Aleksandras Ivanauskas (51).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Pilni stadionai. Beprotiškas populiarumas. Nusivylimas. Skausmas. Pyktis. Praradimai... Kiek daug būta jo gyvenime. „Kada nors aš viską papasakosiu", - žada grupės „Rondo" senbuvis Aleksandras Ivanauskas (51). Pažadai - ne tušti, neabejoju. Tačiau dabar jį trikdo mirksinti raudona diktofono lemputė.


Televizijoje tapote populiarus, vienu metu dalyvaujate iškart dviejuose projektuose: su Artūru Orlausku - „Žvaigždžių duetuose", su grupe „Rondo" - laidoje „Mūsų dienos - kaip šventė...".


Tai kad projektai nė kiek nepanašūs. „Duetai" - tik žaidimas, o „Mūsų dienos - kaip šventė..." suviliojo „gyvu" atlikimu, tiesioginiu eteriu.


Kaip manote, kodėl atėjo laikas, kai jus ėmė traukti iš užmaršties?


Nesvarbu, kad nesirodėme televizijoje, bet visą laiką grojome. Nemanau, kad reikia dalyvauti visur, kur kviečia, taigi renkamės. Man patinka laidos, kuriose kaskart vis kitaip gali atrodyti, o štai realybės šou negaliu pakęsti.


Argi nebūtų įdomu, jei kam šautų į galvą tokiam šou surinkti jūsų amžininkus?


Abejoju, ar dalyvaučiau. Nebe tas amžius... Mūsų gyvenimas persiritęs į antrą pusę, esame jį apmąstę, susitupėję - taip lengvai nesuvaldysi. O štai iš jaunimo gali lipdyti, ką nori.


O jus, Aleksandrai, kas nulipdė? Lipdytojų anais laikais juk nebuvo...


Susitupėjau tuometinėje Lietuvos valstybinėje filharmonijoje. Mikas Suraučius buvo puikus mokytojas! Jis mokė ne tik groti, dainuoti, bet ir kaip atrodyti scenoje, kaip tinkamai nukreipti savo energiją. Jis mums sakydavo: „Negali scenoje tik rodyti, koks kietas esi, koks gražus."


Bet juk gražus ir buvote...


Be abejo, buvau! Dabar reikia išnaudoti, kas iš to grožio liko (juokiasi).


Gerai išmokote Miko Suraučiaus pamokas: negerk, nerūkyk, į sceną eik blaivus?..


Kad blaivus į sceną - auksinė taisyklė. Jokio alkoholio scenoje!


Baikit! Anais laikais...


Žinai, už ką dar norėčiau Mikui padėkoti? Už tai, kad jis pats buvo tikras spragtukas. Pažiūrėdavau į jį ir suprasdavau: reikia ką nors scenoje ir man nuveikti!


Girdėjau, į tuometę Lietuvos valstybinę filharmoniją atėjote tiesiai iš mokyklos...


Grojau mokyklos orkestre. Turėjome puikų vadovą, jis išmokė mus groti „iš lapo", sekti natas. Vėliau - saviveikla: „nuimtos" dainos, austrų ir vengrų kalba - „pagauni" tarimą, kažką padainuoji, paniūniuoji, supranti nesupranti, vis tiek mėgini dainuoti. Vėliau - pas Suraučių, šešeri metai bosine gitara, o nuo 1984-ųjų - „Rondo" laikas.


Tuo metu „Rondo" jau dainavo „Egle, mano sese..."?


Tada dar nedainavo (juokiasi). Po metų pradėjo. Kai atėjau, „Rondo" buvo susiformavusi. Talentingi vyrai, puikiai išmanantys savo darbą.

Dainas įrašydavome „gyvai", kompiuterių nebuvo. Nepavyksta - dainuoji iš naujo. Auksinės repeticijos.


Dainuodavote užsienietiškus kūrinius?


Aišku, visus populiariausius žinojome, tačiau per koncertus - tik lietuviškai ir tik savos kūrybos dainos.


Konkurentų daug turėjote?


Kad tų grupių... „Vairas", „Hiperbolė", „Studija"... Dar filharmonijos grupės, visi „gyvai", jokių fonogramų. Kiekvienas turėjo parodyti, dėl ko lipa į sceną.

Koncertuodavome ten, kur rinkdavosi mūsų bendraamžiai, - aukštųjų mokyklų salėse, Vilniaus universiteto kiemeliuose.


O jūs pats kur mokėtės?


Pradėjau mokytis muzikos, bet pasirodė, kad nėra kada, reikia dirbti. Be to, ta jaunystė - viską moku, viską žinau! Kai pradėjau dirbti filharmonijoje, išskrisdavome į Užkaukazę, grįždavom, trys dienos Kaune ir - į Mongoliją. Tai kada mokytis?! Ir su „Rondo" - trisdešimt koncertų per mėnesį, kartais - du per dieną, o kartais ir visi trys! Kokie mokslai?!


Muzikantai pasakoja, kad gastrolės po tuometę Sovietų Sąjungą - smagus ir geras laikas. Visi - jauni, laisvi, nevedę...


Kaip tai nevedę? Labai netgi vedę!


O tos kalbos apie kiekviename mieste laukiančią porą šlepečių?


(Juokiasi.) Ne ne, taip nebuvo! Mudu su žmona važinėjome kartu.


Ką, jūs toks jaunas vedėte?


Netgi labai jaunas! Dvidešimties. Tuo metu, kai draugus šaukė tarnauti į sovietų armiją, buvau išvažiavęs į gastroles, taigi mane ir pamiršo. Kai grįžau, antras vaikas buvo pakeliui - tada su dviem neimdavo.


Kur susitikote su Rima?


Draugas mus Kaune supažindino. Rima dirbo modeliuotoja, jauna, daili mergina. Draugavome, paskui susituokėme ir štai - jau trisdešimt dvejus metus esame kartu.


Reta išimtis muzikos pasaulyje!


Kodėl reta? Tarp mūsų draugų nedaug išsiskyrusių.


Kas svarbu, kad išgyventum trisdešimt metų?


Tolerancija. Kad vienas kitą suprastum, kad nekurtum problemų lygioje vietoje. Per šitiek metų puikiai pažinome vienas kitą, galime nuspėti kiekvieną judesį, kas bus toliau, ką kuris pasakys. Būtina, kad bent kartą metuose atsitiktų kas nors netikėta, - mažas siurprizas, seniai pamirštas komplimentas, prisiminimas.


Ar žmona nepavydi, kad žarstote komplimentus kitoms?


Ji juk supranta, kad komplimentai esmės nekeičia.


Muzikantų gyvenimas nepaprastas. Gal jums padėjo bendros kelionės?


Neabejoju, kad buvimas kartu sulaikė nuo pagundų, nežinau, kaip būtų, jei šalia nebūtų buvę žmonos. O mes dar ir pirmagimį Marių kartu vežiodavomės. Vežimėlis, tyrelės, košytės viešbučiuose...


Vadinasi, praleidote bohemiško gyvenimo tarpsnį, apie kurį muzikantai taip ilgesingai kalba. Ar ne gaila?


Kad žmona pirštu man negrūmojo: to nedaryk, ten neik. Ir pasėdėdavome, ir pašokdavome.


Žmona jums niekada nepriekaištavo: geriau būtum koks direktorius ar statybininkas?


Argi ji būtų į mane žiūrėjusi?


Kiek laiko važinėjote kartu?


Gal kokius aštuonerius metus. Ir su Suraučiumi, ir su „Rondo". Rima visą laiką buvo šalia. Ji mums padėdavo susitvarkyti koncertų drabužius, palygindavo, susiūdavo, pataisydavo, ką reikia.

Savo namų tais laikais neturėjome. Iš pradžių gyvenome pas tėvus, paskui - pas močiutę. Gavome bendrabutį, na, tokį kaip reikiant - su tarakonais. Vienas, pamenu, į ausį įlindo. Galiausiai įsikūrėme dviejų kambarių bute, kai eilė atėjo. Viską - patys, niekas nieko už dyką mums nedavė, nedovanojo.


Buvo laikas, kai tekdavo groti vestuvėse?


Įsivaizduok, už koncertą gauni dvidešimt rublių, o vestuvėse šimtą moka. Didžiulis skirtumas! Ir jis gundė, žinoma.

Tai, kad buvome populiarūs, honorarams įtakos neturėjo. Vestuvių muzikantai geriau - ne tik pagroti, bet ir pakalbėti mokėjo, o mes tik grodavom. Aukščiausia kasta save laikė restoranų muzikantai - jie galėjo groti ir džiazą, ir angliškai, ir rusiškai, ir lietuviškai.

Jokia paslaptis, kad anuo metu gamyklų vadovai labai palaikydavo populiarius muzikantus ir sportininkus - įdarbindavo ten, mokėdavo nuolatinį atlyginimą, netgi butus skirdavo.


Ir jūs dirbote?


Tris mėnesius „Pergalėje". Pažadėjo, kad galėsiu repetuoti, kad gausiu atlyginimą. Tačiau brigadininkas pasitaikė griežtas: „Jei jau įdarbintas, jei jau elektrikas, tai ir dirbk." Davė schemą, liepė taisyti frezavimo stakles. Tris mėnesius šiaip ne taip iškenčiau.


Niekada nedirbote jokio kito darbo, tik grojote?


Dabar turiu įgarsinimo ir apšvietimo firmą. Nemėgstu lįsti, kur nieko nesuprantu.


Esu girdėjusi, kad sportininkai iš užsienio kelionių parsiveždavo visokiausių daiktų, juos parduodavo ir taip užsidirbdavo. Muzikantai - irgi?


Gal kas ir dažniau išvykdavo į užsienį, o mes mažai važinėjome. Tik žiūrėdavome, ką šeimai parvežti, sau, vaikams, tėvams.

Maistui, pamenu, skirdavo po šešiasdešimt dolerių, mums atrodė, oi, kiek daug. Veždavomės dešrų, lašinių, duonos, žinau, kai kas netgi makaronus viešbučio kriauklėje virdavo. Kas gi leis tokius pinigus maistui?!


Gerai prisimenu laiką, kai „Rondo" surinkdavo pilnus stadionus.


Iki 1992-ųjų - tikrai. Paskui viskas virto aukštyn kojomis, reikėjo taikytis prie naujo gyvenimo. Vieni viską prarado, kiti staiga iškilo ir ėmė mėtytis dolerių pluoštais.

O mes grodavome, niekada jokių nesąmonių. Ir „daktarams" grojome - tokie buvo laikai. Ant kaktos juk neparašyta, kad banditas: ateina gražiai apsirengęs, pinigus sumoka, pistoleto į smilkinį neremia, tai kodėl turėčiau atsisakyti?


Kodėl „Rondo" išsiskirstė? Atrodė, kad be brolių Tautkų grupės išvis nebus...


Buitis mus sugraužė. Natūralu, kad žmonės nori dirbti ir uždirbti. Pirmasis išėjo Alvydas, paskui - Gintautas, jie tiesiog nebenorėjo groti. Nesipykau nei su vienu, nei su kitu.


Po skyrybų jūs tapote grupės lyderiu?


Kokiu lyderiu? Aš likau vienas. „Rondo" vis dar buvo populiari, kad neprarastume pozicijų, reikėjo ką nors daryti. Dainuoti atėjo šviesaus atminimo Rolandas Janavičius. Nuo 2000-ųjų sudėtis nesikeičia. Mano gyvenimo filosofija tokia: kas kitas, jei ne tu?

Gal man irgi patiktų pasislėpti už kieno nors nugaros, bet taip gyventi neleidžia sąžinė.


Jūs visada toks ramus? Nepykstate?


Skiriu tai, kas asmeniška, ir darbo santykius. Stengiuosi blaiviai protauti, neturiu arogancijos, kvailų ambicijų, neilgai pykstu.


Dažnai susitinkate su broliais Tautkais?


Retai. Keliai nesikerta, maršrutai - ne tie.


Kodėl jūsų pravardė Fara?


Jei žinočiau, pasakyčiau! Gal kad mano veidas toks, plytos prašo?


Išduokit, ar tarp muzikantų kildavo muštynių?


Savo akimis nemačiau. Jei nepatinka žmogus, su juo nedirbi. Jei knarkia, negyveni viename kambaryje per gastroles.


Turite du sūnus. Ar jie pasako, kad tėvas netinkamai sugrojo arba netinkamai apsirengė?


Dėl drabužių man nepriekaištauja, žino, kad galiu atsikirsti. O štai dėl muzikos... Pasako. Ir turi teisę, nes abu ja labai domisi.

Vyresnysis trisdešimtmetis Marius didžėjauja, su šeima gyvena Rygoje, o klubuose labiau žinomas kaip DJ Marius Ivanoff. Jis užaugo šalia scenos, aplink nė nebuvo kitokių žmonių, tik muzikantai. Pokalbiai, repeticijos, koncertai, kelionės. Dvidešimt vienų jaunėliui Benui, matyt, darė įtakos vyresnysis. Matė, kaip brolis suka plokšteles, taigi ir pats pradėjo. Dvidešimt šešerių dukra Jurgita irgi mėgino dainuoti. Kažkada grupėje „Mink taką" jai neblogai sekėsi. Kai gimė sūnus, metė sceną, dabar su muzika jos darbas nesusijęs.


Jau esate senelis?


Seniai (šypsosi). Jurgitos sūnui Patrikui - devyneri, Mariaus Lukassui - pusantrų.


Kai pagalvoji, buvo jaunystė, pasaulis po kojomis, o ateina laikas, kūnas pradeda senti. Ar nejaučiate nepasitenkinimo savimi?


Nėra nieko kvailiau, kai penkiasdešimtmetis vaidina jauniklį. Jei solidus atlikėjas scenoje ima elgtis taip, kaip tinka tik jaunam, ima juokas. Ir tas juokas - nelinksmas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 AMD „Rondo“
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką