„G&G Sindikato“ narys, du solinius albumus išleidęs hiphopo atlikėjas Andrius Glušakovas, labiau žinomas kaip Pushaz, išgyvena džiaugsmingą būseną – su mylima moterimi Sandra Chlevickaite susilaukė savo pirmagimio, rūpinasi buitimi, studijuoja mėgstamus istorijos mokslus ir, aišku, neapleidžia muzikos. O tai, kad Lietuvos žemėje į reperius dar kartais žiūrima įtariai, jo labai nejaudina.
Lietuviai, ypač vyresniosios kartos, apie reperius tikriausiai turi savo nuomonę...
Bet ji liberalėja! Mažuose miesteliuose jaunimas dabar irgi kitoks: steigia užimtumo centrus, yra aktyvus. Žodžiu, ne „tundros“. Kai man buvo „-niolika“, Zarasuose, kur augau, hiphopu domėjosi vos keletas bendraamžių. Jeigu ne muzika ir ne sportas, ten, ypač žiemą, būtų buvę nyku. Provincijoje daug kas kitaip. Labiau kompleksuoti žmonės, pavyzdžiui. Aš pats tai jaučiau atvažiavęs į Vilnių, ir dabar skiriuosi nuo užaugusių sostinėje. Tik gaila, kad tas provincialo nepasitikėjimas savimi kartais ne vienam užkerta kelius siekti daugiau. Tarsi sparnus apkarpo. O tie, kurie nelabai ką sugeba, lenda, lenda į priekį ir išlenda.
Kas buvo kitaip, kai pradėjote gyventi Vilniuje?
Turėjau persilaužti. Iš pradžių nekenčiau didmiesčio žmonių. Man jie atrodė veidmainiai. Mus su seserimi tėvai auklėjo paprastai: gerbk kitus, galvok, ką šneki, būk atsakingas už savo žodžius. Vilniuje iš pradžių jaučiausi kaip džiunglėse, kur nugali suktesni, veidmainiškesni. Bet paskui prie to pripratau ir prisitaikiau. Ėmiau nujausti, kuris žmogus tikras, kuris – ne. Kurio žodžiai nesiskiria nuo darbų, o kuris tik liežuviu mala. Bet tą skirtumą pastebi turbūt tik provincialai.
Daliai rimtos visuomenės muzikantai atrodo plevėsos, o reperiai apskritai vien keikiasi ir pasislėpę galbūt ką nors negero daro...
Ant tų, kurie laikosi tokios nuomonės, negalima pykti. Bet ji tik parodo žmogaus orientaciją muzikinėje erdvėje. Pasaulyje jau ne pirmą penkmetį gyvenama hiphopu, kaip kažkada buvo gyvenama rokenrolu. Lietuvoje muzikos rinka maža, popsas nuolat visiems kalamas į smegenis, todėl eiliniai piliečiai dažnai nemąstydami suvalgo viską, kas jiems duodama. Skanus ar neskanus tas kąsnis – jį kramsnoja. Tegul ant manęs neužpyksta, bet pasakysiu, kad šiuo atžvilgiu esame runkelių kraštas, nes nesugebame mąstyti plačiau, nenorime keisti skonio. Kad ir kaip ten būtų, Lietuva – didelis kaimas. Kartais, kai pažiūriu į žmones gatvėje, pasidaro graudu. Na, gerai, kai jie tvarkingi... Bet nereikia apsimesti, kad Vilnius yra Milanas, perdegti soliariume ir išdidžiai demonstruoti vardinių drabužių etikečių. Eina „bičas“ ir neatskirsi: brazilas jis ar lietuvis? Gyvename ne megapoliuose, taigi natūralu, jog daug ką vertiname kitaip. Turbūt todėl ir „pižonizmas“ pas mus klesti.
Pagal muzikantams taikomus stereotipus turėtumėte gyventi nesveikai. Tačiau susitikome prie ledo arenos, kur, sakėte, treniruojatės. Nesunku?
Jau keturis mėnesius su malonumu lankau ledo ritulio treniruotes. Esu išmėginęs ne vieną sporto šaką, o ledo ritulys nuo seno yra neįgyvendinta svajonė. Pasitaikė puiki proga – keli Lietuvos ledo ritulio rinktinės žaidėjai pradėjo mus, šiek tiek žinomus įvairių profesijų žmones, savo noru treniruoti. Kitąmet galbūt tapsime rimta komanda... Kol kas puikiai sekasi.
Gal dar pasakysite, kad nerūkote ir negurkšnojate alkoholio?
Alkoholis yra vartotinas protingai ir tam tikromis progomis. O rūkyti vis metame... Naujame mūsų albume apie tai bus Kasteto kūrinys... Na, o aš surūkytų cigarečių kiekį sumažinau iki minimumo, tą dieną, kai laukia treniruotė, išvis nerūkau, iki vaiko gimimo žadu apskritai atsikratyti šio įpročio.
Dauguma jūsų, „G&G Sindikato“ narių, – šeimos žmonės. Dabar ir jūs su Sandra susilaukėte vaikelio. Esate subrendęs tokiems pokyčiams?
Be abejo. Mums visiems jau ne po šešiolika. Aišku, dabar toks laikas, kai daugelis apie šeimos kūrimą ima galvoti gerokai po trisdešimties. Tačiau mes turbūt esame šeimyniški. Ir gana rimtus mokslus baigę. Aš jau trečiame universitete vis dar studijuoju istoriją, kuri man labai patinka. Skaitau papildomą literatūrą, pats rašau referatus, nors yra studentų, kuriems paprasčiau juos nusipirkti... Verčiau jau neinu į egzaminą, jei neturiu pakankamai laiko jam pasiruošti, – dėl to kelerius studijų metus esu praradęs. Bet nieko, pasivysiu. Muzika visada bus mano gyvenime, o istorija gali tapti net pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
Įsivaizduojate, koks būsite tėtis?
Geras. Manau, galiu taip sakyti, nes jau daugiau kaip metus gyvenu ne tik su Sandra, bet ir su jos šešiamečiu sūnumi. Myliu aš tuos vaikus... Ir jie mane myli. Seseriai prieš mėnesį gimė dukrelė, tad mūsų atžalos bus sava „chebra“. Ir namą perkame galvodami apie vaikus, šeima juk didėja, o ką gali žinoti – gal vėliau dar padidės.
Jaučiate stiprų ryšį su tėvais, su gimtosiomis vietomis?
Esu ganėtinai sentimentalus ir į savo miestą man smagu grįžti. Mama ir patys tikriausi draugai liko Zarasuose. Į draugystę žiūriu labai rimtai, žodžiu „draugas“ nesimėtau. Toks žmogus turi būti laiko ir aplinkybių patikrintas. Jei pasitaiko laisvesnis savaitgalis, važiuojame aplankyti mamos arba sesės į Uteną. Tik tų laisvų savaitgalių retai būna, po du tris mėnesius iš Vilniaus neišlendu.
Muzikantui turbūt lengviau gyventi su moterimi, kuri irgi prijaučia muzikai, pati yra dainavusi?
Nebūtinai. Štai vieno kolegos žmona ekonomistė, ir nieko – jie normali šeima. Idealių juk nebūna. Jei visi vienodai mąstytų, būtų nuobodu. Sandra puikiai supranta mano veiklą. Ir pati nori dainuoti. Svarsto, koks muzikos stilius jai geriau sektųsi, nes mėgsta tikrai daug ką. Kartais abu nulekiame į studiją, šį tą pabandome, manau, padarysime porą „gabalų“, o paskui bus matyti... Jeigu jai patiks ir pavyks – judėsime į priekį.
Lietuviai, ypač vyresniosios kartos, apie reperius tikriausiai turi savo nuomonę...
Bet ji liberalėja! Mažuose miesteliuose jaunimas dabar irgi kitoks: steigia užimtumo centrus, yra aktyvus. Žodžiu, ne „tundros“. Kai man buvo „-niolika“, Zarasuose, kur augau, hiphopu domėjosi vos keletas bendraamžių. Jeigu ne muzika ir ne sportas, ten, ypač žiemą, būtų buvę nyku. Provincijoje daug kas kitaip. Labiau kompleksuoti žmonės, pavyzdžiui. Aš pats tai jaučiau atvažiavęs į Vilnių, ir dabar skiriuosi nuo užaugusių sostinėje. Tik gaila, kad tas provincialo nepasitikėjimas savimi kartais ne vienam užkerta kelius siekti daugiau. Tarsi sparnus apkarpo. O tie, kurie nelabai ką sugeba, lenda, lenda į priekį ir išlenda.
Kas buvo kitaip, kai pradėjote gyventi Vilniuje?
Turėjau persilaužti. Iš pradžių nekenčiau didmiesčio žmonių. Man jie atrodė veidmainiai. Mus su seserimi tėvai auklėjo paprastai: gerbk kitus, galvok, ką šneki, būk atsakingas už savo žodžius. Vilniuje iš pradžių jaučiausi kaip džiunglėse, kur nugali suktesni, veidmainiškesni. Bet paskui prie to pripratau ir prisitaikiau. Ėmiau nujausti, kuris žmogus tikras, kuris – ne. Kurio žodžiai nesiskiria nuo darbų, o kuris tik liežuviu mala. Bet tą skirtumą pastebi turbūt tik provincialai.
Daliai rimtos visuomenės muzikantai atrodo plevėsos, o reperiai apskritai vien keikiasi ir pasislėpę galbūt ką nors negero daro...
Ant tų, kurie laikosi tokios nuomonės, negalima pykti. Bet ji tik parodo žmogaus orientaciją muzikinėje erdvėje. Pasaulyje jau ne pirmą penkmetį gyvenama hiphopu, kaip kažkada buvo gyvenama rokenrolu. Lietuvoje muzikos rinka maža, popsas nuolat visiems kalamas į smegenis, todėl eiliniai piliečiai dažnai nemąstydami suvalgo viską, kas jiems duodama. Skanus ar neskanus tas kąsnis – jį kramsnoja. Tegul ant manęs neužpyksta, bet pasakysiu, kad šiuo atžvilgiu esame runkelių kraštas, nes nesugebame mąstyti plačiau, nenorime keisti skonio. Kad ir kaip ten būtų, Lietuva – didelis kaimas. Kartais, kai pažiūriu į žmones gatvėje, pasidaro graudu. Na, gerai, kai jie tvarkingi... Bet nereikia apsimesti, kad Vilnius yra Milanas, perdegti soliariume ir išdidžiai demonstruoti vardinių drabužių etikečių. Eina „bičas“ ir neatskirsi: brazilas jis ar lietuvis? Gyvename ne megapoliuose, taigi natūralu, jog daug ką vertiname kitaip. Turbūt todėl ir „pižonizmas“ pas mus klesti.
Pagal muzikantams taikomus stereotipus turėtumėte gyventi nesveikai. Tačiau susitikome prie ledo arenos, kur, sakėte, treniruojatės. Nesunku?
Jau keturis mėnesius su malonumu lankau ledo ritulio treniruotes. Esu išmėginęs ne vieną sporto šaką, o ledo ritulys nuo seno yra neįgyvendinta svajonė. Pasitaikė puiki proga – keli Lietuvos ledo ritulio rinktinės žaidėjai pradėjo mus, šiek tiek žinomus įvairių profesijų žmones, savo noru treniruoti. Kitąmet galbūt tapsime rimta komanda... Kol kas puikiai sekasi.
Gal dar pasakysite, kad nerūkote ir negurkšnojate alkoholio?
Alkoholis yra vartotinas protingai ir tam tikromis progomis. O rūkyti vis metame... Naujame mūsų albume apie tai bus Kasteto kūrinys... Na, o aš surūkytų cigarečių kiekį sumažinau iki minimumo, tą dieną, kai laukia treniruotė, išvis nerūkau, iki vaiko gimimo žadu apskritai atsikratyti šio įpročio.
Dauguma jūsų, „G&G Sindikato“ narių, – šeimos žmonės. Dabar ir jūs su Sandra susilaukėte vaikelio. Esate subrendęs tokiems pokyčiams?
Be abejo. Mums visiems jau ne po šešiolika. Aišku, dabar toks laikas, kai daugelis apie šeimos kūrimą ima galvoti gerokai po trisdešimties. Tačiau mes turbūt esame šeimyniški. Ir gana rimtus mokslus baigę. Aš jau trečiame universitete vis dar studijuoju istoriją, kuri man labai patinka. Skaitau papildomą literatūrą, pats rašau referatus, nors yra studentų, kuriems paprasčiau juos nusipirkti... Verčiau jau neinu į egzaminą, jei neturiu pakankamai laiko jam pasiruošti, – dėl to kelerius studijų metus esu praradęs. Bet nieko, pasivysiu. Muzika visada bus mano gyvenime, o istorija gali tapti net pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
Įsivaizduojate, koks būsite tėtis?
Geras. Manau, galiu taip sakyti, nes jau daugiau kaip metus gyvenu ne tik su Sandra, bet ir su jos šešiamečiu sūnumi. Myliu aš tuos vaikus... Ir jie mane myli. Seseriai prieš mėnesį gimė dukrelė, tad mūsų atžalos bus sava „chebra“. Ir namą perkame galvodami apie vaikus, šeima juk didėja, o ką gali žinoti – gal vėliau dar padidės.
Jaučiate stiprų ryšį su tėvais, su gimtosiomis vietomis?
Esu ganėtinai sentimentalus ir į savo miestą man smagu grįžti. Mama ir patys tikriausi draugai liko Zarasuose. Į draugystę žiūriu labai rimtai, žodžiu „draugas“ nesimėtau. Toks žmogus turi būti laiko ir aplinkybių patikrintas. Jei pasitaiko laisvesnis savaitgalis, važiuojame aplankyti mamos arba sesės į Uteną. Tik tų laisvų savaitgalių retai būna, po du tris mėnesius iš Vilniaus neišlendu.
Muzikantui turbūt lengviau gyventi su moterimi, kuri irgi prijaučia muzikai, pati yra dainavusi?
Nebūtinai. Štai vieno kolegos žmona ekonomistė, ir nieko – jie normali šeima. Idealių juk nebūna. Jei visi vienodai mąstytų, būtų nuobodu. Sandra puikiai supranta mano veiklą. Ir pati nori dainuoti. Svarsto, koks muzikos stilius jai geriau sektųsi, nes mėgsta tikrai daug ką. Kartais abu nulekiame į studiją, šį tą pabandome, manau, padarysime porą „gabalų“, o paskui bus matyti... Jeigu jai patiks ir pavyks – judėsime į priekį.
