Laidos „Sąmokslo teorija" vedėjas Arnas Klivečka ir jo žmona Ramunė - viena laimingiausių porų. Nors jų pirmagimei Arnei tik kelios savaitės, mažoji savo tėvelių ilgais naktiniais budėjimais nekankina.
Tikriausiai paskutinė praėjusių metų diena į jūsų atmintį įstrigo visam gyvenimui. Juk būtent tą rytą į pasaulį atėjo Arnė...
Taip, gruodžio 31-ąją penkios minutės po devintos pasaulį išvydo Arnė Klivečkaitė. Kad gims mergaitė, žinojome beveik nuo birželio (esant šiuolaikinei technikai, viskas labai paprasta). Žinau vos vieną atvejį, kai pažįstamiems prognozavo, kad gims mergaitė, o gimė berniukas. Visą laiką sakiau, ką Dievas duos, tuo ir džiaugsimės, tą ir auginsime. Vadinasi, Viešpats nusprendė, kad su manimi, pasirodo, Klivečkai turi baigtis.
Arnai, kaip pasikeitė gyvenimas jūsų namuose gimus mažylei? Koks tylos ir garso santykis?
Nepatikėsite, bet lygiai toks pat kaip ir anksčiau (šypsosi). Tas lėliukas, kurį mes su Ramune vadiname lelita, dar labai mažiukas. Nubunda tik pavalgyti ir toliau miega. Aš svarstau, kad savo mieguistumu Arnė labai panėšėja į mamą. Ne veltui Ramunę miegapele vadinu. Pirmus tris nėštumo mėnesius negalėdavau ja atsistebėti. Tik atsikėlusi ji vėl eidavo miegoti, o man grįžus iš darbo atrodydavo mieguista. Tiesa, paskui vėl viskas grįžo į vėžes. Bet ir iki tol Ramunė ilgai miegodavo. Tai ir svarstau - gal ir lėliukas į mamą?
Ar tiesa, kad jūsų garbei Ramunė dukrytę pavadino Arne?
Žinote, Ramunė mūsų šeimoje turi labai daug prerogatyvų. Viena iš jų - išrinkti vardą mažylei. Ji ilgai vartė knygas ir vardynus, o aš sakiau: „Ramune, ką išrinksi, tas bus gerai. Man tik būtų visai malonu, jei jos vardas būtų iš A raidės." Pirminis vardo variantas visą vasarą buvo Austėja, bet vienu momentu atsirado Arnė. Gal kiti sakys: „Sugalvojo Klivečka, neva toks šūdžius, savo vardu vaiką pavadinti." Nenoriu ir nesistengiu įrodinėti, kad yra tikrai ne taip. Iš visos širdies sakau, kad Ramunė taip sugalvojo, taip ir yra.
Gal domėjotės savo vardo reikšme?
Visas mano vardas Arnoldas. Arnas - tik trumpinys, kurį visi per tiek metų pamėgo: diskotekos, radijas, televizija... Sutikite, daug paprasčiau pasakyti Arnas nei Arnoldas. O pagal vardo reikšmę Arnoldas - tai erelis valdytojas.
Priminkite, kur susipažinote su savo žmona.
Ramunė mane surado Šventojoje (juokiasi). Galbūt tada, kai tau trisdešimt keleri, nustoji lakstyti po barus ir ieškoti merginos... Kita vertus, aš visą laiką tikėjau, kad tai bus Dievo dovana. 2003 m. liepos 4 d. Dievas man ją atsiuntė (šypsosi).
Papasakokite, kokia moteris šalia jūsų...
Komunikabili, atvira, neturėjusi nieko bendra su pramogų verslu. Pamenu, kai ji atsikraustė į Vilnių, labai nemėgdavo dalyti interviu, o būdama šalia manęs gėdydavosi. Aš jai iš pat pradžių pasakiau, kad kol būsiu žydrajame ekrane, būsime dėmesio centre. Pirmus metus ją tai labai gąsdino, vėliau priprato.
Ne paslaptis, kad dalyvavote gimdyme Arnei ateinant į šį pasaulį...
Turėjau būtinai pamatyti, kaip lėliukas ateina. Čia kiekvieno vyro apsisprendimas. Negaliu sakyti, kad drąsiai ėjau. Baimės, aišku, buvo, bet Arnės gimimą nufilmavau.
Kokiomis emocijomis gyvenate šiandien?
Dabar, kai žiūriu į tokį mažą burbuliuką, nė nepajuntu, kaip akyse ima tvenktis ašaros... Abu su Ramune labai bijojome, kaip naują gyventoją priims mūsų šuo. Jis jau „pensininkas", vienuolikos metų. Kiek jam čia liko... Juk dobermanai ilgai negyvena.
Tik Arnė pravirksta, šuo atbėga prie mūsų ir stebi, ar jau einame prie jos. Kartą laikiau Arnę ant rankų, ji verkė nesulaukdama, kol pašils pienas, tai šuo atsargiai lyžtelėjo liežuviu. Tam kartui aprimo.
Ar neprailgo Arnės laukimo mėnesiai?
Na, tas laiko tarpas išties labai ilgas. Nėra taip, kad šiandien tapai nėščia, ryt išsipūtė pilvas, o poryt pagimdei. Ramunė per nėštumą priaugo tik devynis su puse kilogramo. Kiek sunkesnės jai buvo paskutinės savaitės. Aš vis bijodavau jos raginamas pridėti ranką prie pilvo, galvodavau: o kas, jei per stipriai paspausiu? Bet ta akimirka, kai pirmą kartą pamatėme Arnę, mums pati svarbiausia.
Nuo tada nerimastingai vienas kitą pakeisdami prie jos budite?
Na, ji - labai ramus vaikas. Bent jau kol kas. Bet jai pravirkus, neslėpsiu, pradedu nerimauti, kodėl taip ilgai aparate šyla mišinukas (šypsosi).
Matyt, ir namų ruošos našta prislėgė vyriškus pečius...
Iki mažylės gimimo viską dalydavomės su Ramune per pusę, bet dabar tenka ir namus sutvarkyti, ir šiukšles išnešti, ir valgio pagaminti. Puiki proga sugrįžti seniesiems mano įgūdžiams (juokiasi). Jei atvirai, man labai patinka paimti vakare Arnę ant rankų ir pamaitinti.
Ne kartą tvirtinote, kad esate senamadiškas vyras: mėgstate pavaišinti moterį, padovanoti jai gėlių... Ramunę jūsų pažinties pradžioje tai maloniai nustebino?
Visa tai taip ir yra. Vyras neturi dominuoti. Jis turi rodyti pagarbą moteriai. Nesvarbu, koks jos finansinis statusas. Įteikti puokštę gėlių ar sumokėti už kavą - kiekvieno vyro pareiga.
Kaip seniai gyvuoja jūsų televizijos laida „Sąmokslo teorija"?
Jau šeštąjį sezoną.
Kaip manote, kiek ilgai ja dar džiuginsite žiūrovus?
Na, kol vyksta tiek daug įvairių dalykų visuomeniniame Lietuvos gyvenime, kalbėti tikrai apie ką bus. Nacionalinis kanalas paleido net tris tokio pobūdžio laidas kaip mano. O „Lietuvos ryto" televizija turi dvi: E. Jakilaičio ir mano.
Autorinė laida televizijoje - pagrindinė jūsų veikla. Ar pagalvojate, ką dar galėtumėte veikti? Sunkmetis pateikia ne visada malonių staigmenų. Juk vieną dieną ir „Sąmokslo teorijos" gali nelikti...
Žinoma, juk niekada nežinai. Ateis ir pasakys: „Sorry, Arnai, tu pernelyg senas arba nebeįdomus." Nė vienas iš mūsų, dirbančių kūrybinį darbą, negali būti garantuotas dėl savo rytdienos. Taip, šioje vietoje esu smarkiai pažeidžiamas. Neįsivaizduoju, ką kita galėčiau veikti. Nors kol Lietuvoje pereinamasis laikotarpis (iki 2012 m.), visada kils klausimų: kas kaltas, kas atsakingas, kam tai naudinga, kas bus rytoj? Tai - „Sąmokslo teorijos" klausimai.
Gal turite patarimų, kaip sėkmingai išsilaikyti šiuo sudėtingu periodu vidutines pajamas gaunančiam gyventojui?
Neįsivaizduoju, ką patarti paprastam žmogui. Bandau jį ginti savo laidomis. Man pačiam nesuvokiama šimtai dalykų... Juk žmonės, kurie atidavė balsus dabartinei valdančiajai daugumai, nežinojo ir negalvojo apie krizę. Tai tebuvo jų kerštas, o susidarius tokiai valdančiajai daugumai, nebėra ką daryti...
Žvelgiant iš šalies, atrodote labai įvairiapusė asmenybė. Smalsu, ar dar yra sričių, kuriose norėtumėte save išbandyti?
Na, liko neišbandyti politikos vandenys. Visi manęs klausia, kodėl neėjau į politiką šiemet. Na, gal nebūčiau toks drąsus kaip A. Nedzinskas arba Ezopas? Gal dar nesu reikiamai pasiruošęs arba neturiu tiek patirties, kad galėčiau valdyti valstybę? Kiti sako, kad valdyti valstybę turi jauni. Nesąmonė! Aišku, negali valdyti ir seniai. Politikos dar nesu išbandęs, bet, duos Dievas, ateis ir ji.
Kokiai politinei srovei jaučiate simpatijas?
Pagal tėvuko auklėjimą esu dešiniosios pakraipos žmogus. Kartais net radikaliai dešiniosios.
Jūs iš tų žmonių, kurie planuoja savo gyvenimą, o gal mieliau leidžiatės jo tėkmės nešamas pasroviui?
Leidžiu viskam tekėti savo vaga (šypsosi).
Ar tiesa, kad A. Klivečka pasižymi stipriu šeštuoju pojūčiu?
Na, papasakosiu apie tokį mistinį dalyką (surimtėja). Dar praėjusių metų gruodžio 22-ąją, dieną prieš Kūčias, važiavau į parduotuvę nusipirkti silkių. Tada mano žvilgsnis stabtelėjo ties vaizdo diskų stendu. Ten, tarp daugybės mėgstamų rusiškų filmų, pamačiau tą, kuriame vaidina aktorius Olegas Jankovskis - „Tas pats Miunhauzenas". Tada pajutau neapsakomą norą nusipirkti tą filmą. Beje, iš jo A.Valinskas pasisavino garsiąją frazę: „Ponai, nerodykite protingų veidų, visas kvailystes darome su tokia veido išraiška." Ir ką jūs manote, gruodžio 30 d. laikraštyje perskaičiau, kad O. Jankovskiui paskutinė vėžio stadija. Jis paguldytas į ligoninę, šansų išgyventi nedaug. Kaip visa tai paaiškinti (skėsteli rankomis)?
Kaip manote, kokios charakterio savybės nulėmė jūsų paties sėkmę gyvenime?
Iškalba (mamos genai), erudicija (tai, kas „įkalta" nuo mokyklos laikų) ir savigarba. Aš visada einu su tuo, su kuo pradėjęs. Buvo radijos stotis „Ultra Vires" - dirbau iki paskutinės dienos, buvo „Laisvoji banga" - dirbau iki galo (nekalbu apie „Laisvąją bangą", vadovaujamą J. Overlingienės). Svarbiausia - nemesti kelio dėl takelio, kitaip sakant, likti ištikimam pačiam sau.
