Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Artūras Krukis: ką daryti, kad būtum laimingas? Būk!

Foto naujienai: Artūras Krukis: ką daryti, kad būtum laimingas? Būk!
zmones24.lt / Butauto Barausko nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Buvo medikas, paskui – medikas humoristas, tik humoristas, humoristas verslininkas, verslininkas, o dabar? „Tik verslininkas“, – nusijuokia Artūras.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!
Jeigu koks visažinis pranašas prieš dvidešimt metų būtų pasakęs, kad iš šaunios Lietuvą tada linksminusios „agitbrigadinių“ vaikinų kompanijos – Haroldo Mackevičiaus, Artūro Orlausko, Gintaro Ruplėno, Arūno Valinsko, Artūro Krukio (45) – tik pastarajam nebus lemta krimsti skalsios televizijų ir pramogų ikonos duonos, būtume nepatikėję ir kibę tam orakului į barzdą. Būtent Artūrą Krukį – gyvsidabriško charakterio, nenustygstantį vietoje, be galo charizmatišką, greitos reakcijos, žodžio kišenėje neieškantį, geriau nei bet kurį iš tuomečių jo draugų ir bendražygių įsivaizduoju stovintį jupiteriais ryškiai nušviestoje vienos iš didelio biudžeto, geriausiu laiku rodomos laidos filmavimo aikštelėje. Bet jis sukasi visai kitoje erdvėje.

Buvo medikas, paskui – medikas humoristas, tik humoristas, humoristas verslininkas, verslininkas, o dabar? „Tik verslininkas“, – nusijuokia Artūras. Buvo jo gyvenime ir nenuspėjamas, lyg amerikietiškieji kalneliai, „LitPoliinter“ bendrovės generalinio direktoriaus etapas. Dėl pasiekimų galva nesusisuko, tad nulipęs nuo scenos džiaugiasi ramybe. Kaunietis su bičiuliu Laikinojoje sostinėje plėtoja verslą – prekių, skirtų profesionaliajam sportui, prekybą. Atlaikiusiam gundymą šlove, pinigais ir valdžia verslininkui svarbiausia – dvasinės vertybės. Kartais net suabejodavau, ar jis kalba rimtai. Gal trykšdamas knygine išmintimi subtiliai ironizuoja? Mūsų pokalbis, nuslystantis į prisiminimų lankas, ir sukosi kaip toje pasakoje apie išbandymus ugnimi, vandeniu ir varinėmis „triūbomis“.

Norėtumėte grįžti į sceną ar išbandyti televiziją?


Scena – tai narkotikas. Kas joje pabuvojo – žino. Reikia turėti ką pasakyti. Jei būtų įdomus televizijos projektas ar pajusčiau, kad turiu apie ką „pasvinguoti“ scenoje, kodėl ne?

Kaip jūsų gyvenime atsirado humoras?


Viskas prasidėjo, kai mokiausi tuometiniame Kauno medicinos institute (KMI), studentiškuose renginiuose: išeini į sceną, pajuokauji – publika reaguoja, kvatojasi, vadinasi, pavyko! Tada – studentiškos šventės, išvykos į kitas aukštąsias, kvietimai į koncertus. Kai į KMI įstojo vienas iš „Dviračio šou“ idėjinių vadų Haroldas Mackevičius, aš jau buvau instituto kultūros klubo pirmininkas, kartu rengdavome ir vesdavome renginius, patys juokaudavome. Taip su Hariu „susidainavome“, kad sukūrėme duetą „Artūras ir Haris“. Važinėdavome po studentiškas šventes Lietuvoje. Jose mus pastebėjo ir pakvietė į tuomet populiarią grupę „Alergija“ su Artūru Orlausku-Zakarausku. Pradėjome koncertuoti už honorarą – peržengėme į profesionalų lygą. Toks atsitiktinis tas startas buvo. Paskui su Artūru Orlausku sukūrėme duetą „Du Artūrai“, intensyviai koncertavome nuo 1987-ųjų iki 1992-ųjų.

Na ir kelią pasirinkote – būti juokdariu!

Humoro negali pasirinkti, jis pasirenka tave. Išeiti į sceną, prajuokinti klausytojus ir jų dėmesį išlaikyti pusantros valandos – nelengvas darbas. Nepasirinksi, kad į salę sueitų tik aukštąjį išsilavinimą, vienodą humoro jausmą turinti publika. Todėl programą komponuoji kaip mišrainę – iš to, ką „valgo“ kiekvienas. Kaip ir bokse, mėgini: sakinys – reakcija, sakinys – juokas, bakst – bakst, bakst – bakst. Kai įsiboksuoji, viskas nuvažiuoja iki tokių dalykų, kaip Lazdijų kultūros namuose buvo: priekyje sėdintis storulis kvatodamasis vis stipriai atsilošdavo. Taip stipriai, kad galiausiai apvirto ir prasiskėlė galvą. Bet niekur neišėjo! Žmona davė nosinę, prisidėjo prie žaizdos ir išsėdėjo kruvinas visą koncertą! Publikos reakcija – neįkainojama. Nepavydėjau ir nepavydžiu dainininkams, kurie jungtiniuose koncertuose padainuoja dvi dainas, paima honorarą ir išvažiuoja.

Pasukęs humoristo keliu su medicina iškart atsisveikinote?


KMI baigiau 1988-aisiais, pasirinkau tais laikais prestižinę chirurgo specialybę. Kadangi pagal pažymius ir visuomeninį balą kurse buvau pirmas, nereikėjo internatūros, iškart Kauno trečiosios ligoninės Chirurgijos katedroje gavau dėstytojo vietą ir chirurgo darbą. Taip trejus metus greta nemažo mediko krūvio ėjo humoras.

O paskui humoras įveikė mediciną?


Skaudi tema. Pasirinkti humoristo, ne mediko, kelią buvo sunkus apsisprendimas. „Dviem Artūrams“ būdavo periodų, kai per mėnesį įvykdavo keturiasdešimt aštuoni koncertai. Įsivaizduokite darbo dieną: nuo ankstyvo ryto iki penkioliktos valandos atidirbi ligoninėje Kaune, sėdi į automobilį ir vyksti į Mažeikius ar Klaipėdą, ten du koncertai po dvi valandas. Jas scenoje atidirbi dviese prieš šešių šimtų–tūkstančio žiūrovų auditoriją. Tada vėl į automobilį ir naktį grįžti namo, anksti ryte – į ligoninę. O dirbau ne tik chirurgu, turėjau keturias medicinos studentų grupes, operacijų, reikėjo asistuoti kolegoms, dar keturi–šeši budėjimai po trisdešimt šešias valandas per mėnesį. Už visą šį sudėtingą darbą, kaip dabar prisimenu, gaudavau devyniasdešimt šešis rublius. Tai nepalyginami pinigai su tais, kurių uždirbdavau koncertuodamas. Kartą suskaičiavome, kiek gauname už vieną operaciją – trisdešimt kapeikų!

Kita vertus, ligoninėje susiduri su skausmu, netektimi, negalia. Kasdien dirbant ligoninėje lyg fabrike, pradeda atrodyti, kad sveikų žmonių nėra. Koncertuodamas gauni vien teigiamų emocijų, tai – lyg atpirkimas. Bet visas tas mišinys tiek išsunkdavo, tiek jėgų atimdavo! Tai vedė arba prie visiško išsekimo, arba prie būtinybės rinktis. Ir pasirinkau. Gal tai buvo klaida?.. 1991-aisiais baigiau mediko karjerą, visiškai panirau į humorą. Sėkmingai koncertuodavome su „Dviem Artūrais“ ir dviese, ir jungtiniuose koncertuose, vykdavo humoro žygiai per Lietuvą.

Kas paskatino trauktis – juk buvo sėkmė, reikėjo ją tik už ausų laikyti?

Išties buvo geri laikai – salės pilnos, populiarumas. Žinantieji, kas yra bisas, kai tūkstantinė minia ploja atsistojusi, gali pasakyti: „Aš gyvenau.“ „AŠ GYVENAU“, nes tai perėjau, tik, ačiū Dievui, nesusuko proto taip, kad būčiau norėjęs scenoje likti amžinai, laiku „nukirpau“, laiku sustojau. Iš estrados, kaip ir iš profesionaliojo sporto, reikia pasitraukti būnant zenite – kol esi aukštai, kol žmonės eina pas tave.

Galėjote likti už scenos, būti organizatoriumi, pereiti į televiziją?

Tuo metu dar nebuvo komercinių televizijų, jos tik pradėjo kurtis.

Bet buvo „LitPoliinter“ etapas...

Buvau bendrovės „LitPoliinter“ generaliniu direktoriumi, dainininkas Romas Bubnelis – prezidentas. Televizija – Bubnelio idėja, aš – priešininkas, nes buvau įsitikinęs, kad jai reikalingos gilios kišenės – dideli pinigai. Galbūt ta nepamatuota rizika daug ką ir paskandino it akmuo ant kaklo? Romas ir Aurelijus Silkinis televiziją pradėjo kurti nuo nulio: idėja, entuziazmas, sukviesti mūsų cecho draugai, surinktas televizijos profesionalų kolektyvas. Taip Lapių kaimelyje ir gimė televizija. O mano darbas buvo žemiškas – pinigai. Net nebuvo kada pagalvoti, ar aš galėčiau jai vadovauti... Dirbome po keliolika valandų per dieną, be laisvadienių.

Visa jaunystė – „šoumeno“ gyvenimas, o ten tiek pagundų! Kiekvienas koncertas baigdavosi „baliais“. Kaip nepaslysti?

Gelbėjo ir stabdė tai, kad iki dvidešimt devynerių buvau absoliutus abstinentas. Jokio alkoholio – net alaus. Poreikio nebuvo. Toks linksmas buvau, kad alkoholio nereikėjo. Ir rūkyti nepradėjau. Tuo scenos laikotarpiu, kai išties kiekvienas koncertas baigdavosi baliuškomis, visada buvau blaivus, bet tai man netrukdė linksmintis kartu su visais, krėsti šposus: jei visi briedžiais lakstydavo – ir aš. Ko tik nebuvo! Juk smagu, kai kompanijoje yra žmogus, kuris kitą rytą gali viską papasakoti. Man tas vaidmuo ir tekdavo.

Išbandymas šlove – aplink garsenybes visuomet sukosi būriai ant kaklo besikariančių gerbėjų, turbūt ir jums kildavo pagundų?


Tais laikais nebuvo mane nuo ko nuvilioti – su Gita susituokėme būdami dvidešimt devynerių, aš jau lipau nuo scenos. Susipažinome dar studijų metais KMI, ji – farmacininkė. Turime dvi dukras – kai su Gita ėmėme šliūbą, jos dukrai Simonai iš pirmosios santuokos buvo ketveri, ji man – dukra, kitaip niekada ir nebuvo, o mudviejų Dominykai – jau keturiolika. Mano žmona – protinga ir filosofiška, kartu išlaikė visus man tekusius išbandymus.

Išbandymas pinigais – Lietuvoje tradiciška: pilis, prabangi mašina, geriau – visas automobilių parkas, lėktuvas, jachta...

Ačiū Dievui, taip susiklostė, kad TADA to nespėjau paturėti ir dabar viso to neturiu. Esu laimingas, neprisigyvenęs turtų, nes, kaip kažkas pasakė, nesieki būti turtingiausias kapinėse. Juk vertybė – ne pinigai ir jachtos. Tai – tuštybės maskavimas. Visuomet laikiausi nuostatos: nereikia nusipirkti restorano, kad pavalgytum. Užsimanysi paplaukioti – kas nors paplukdys. Ar reikia įsigyti vilą kur nors Žydrojoje pakrantėje, kad savaitei nuvažiuotum paatostogauti? Gal tai kam atneša džiaugsmą ir laimę. Man dėl tokių dalykų protas neaptemo. Jachtą, lėktuvą pateisinu tik tuo atveju, jei tai žmogaus pomėgis, aistra, sportas – buriuoti, pačiam pilotuoti lėktuvą.

Bet pilį pasistatėte?

(Užsikvatoja.) Gyvename su uošviais: jie viename aukšte, mes – kitame. Vyresnioji dukra su vyru – trečiame.

Labai retas reiškinys! Žinoma, lietuviai stato namą sau, vaikams ir anūkams, bet dažniausiai tėvai vieni ten ir gyvena...

Uošvis didelį namą statė dar tarybiniais laikais. Svarbiausia, kad galiu pasakyti: mes turime ne namą, o NAMUS! Gali suręsti didžiulį pastatą ir niekas jame nenorės gyventi. Labai džiaugiuosi, kad ištekėjusi vyresnėlė nenorėjo išsikelti. Seniau name buvo daugmaž bendra erdvė, dabar – trys butai. Žmona dažniausiai darbo dienomis gyvena ir dirba Vilniuje, ji – Farmacijos departamento direktoriaus pavaduotoja. Paaugino vaikus ir pasuko karjeros keliu – realizuoja save. Ji – laiminga. Sakoma, kada šeimoje gerai? Kai žmona laiminga. Tai pagrindinis stiprios šeimos receptas! Reikia padaryti viską, kad žmonai būtų gerai.

O jei žmonai darant gera, vyrui staiga pasidaro negerai?


Tai vyrui reikia spręsti problemą, kaip prisitaikyti, kad ir jam būtų gerai!

Pirmąkart girdžiu vyrą šitaip kalbant!


Juk šeima – tai prisitaikymas, pareigos, o ne linksmybės. Nėra griežtų taisyklių, kaip sukurti laimingą šeimą. Jei būtų, visi pasiimtų tą penkiolikos puslapių brošiūrėlę ir kurtų. Juokauju, kad vedęs dvidešimt devynerių peršokau pirmąją skyrybų bangą – kai jauni susituokę tokio amžiaus pradeda skirtis.

Žodžiu, žmonos nekeitėte, lėktuvais ir korvetėmis nesišvaistėte...


Sakau: ačiū Dievui, žmona manęs nekeitė! Vyrams tik atrodo, kad jie renkasi. Vyras mėgina prieiti prie moters, o ji renkasi – prisileisti ar ne. Galutinis sprendimas – jos. Jei moteris pasakys „ne“, ką gali daryti vyras? Paimti įkyrumu? Užkariauti? Bet juk moteris – ne tvirtovė! Ją reikia puoselėti.

O išbandymas valdžia: koks esate pavaldiniams?

Nesakykite „pavaldiniai“. Medikai turi gerą kreipinį – „kolega“. Mes dirbame vieną darbą, siekiame vieno tikslo, mes – kolegos. Mūsų kolektyvas nedidelis – aštuoni–dešimt žmonių, dauguma jų dirba beveik dešimtmetį. Firmoje žmonių kaita nedidelė. Yra, kurie atėjo, ko nors išmoko ir išėjo aukščiau. Sakyčiau, esame šeima. Didžiąja sąmoningo gyvenimo dalį praleidžiame darbe. Stengiuosi bendrauti lengvai, pajuokaudamas. Kaip ir šeimoje, čia galioja taisyklė: nesistenk pakeisti žmogaus, neversk dramblio tapti žirafa!

Klausausi jūsų, klausausi ir nesuprantu – rimtai šnekate?

Taip. Tai mano gyvenimo taisyklės, stengiuosi jų laikytis ir esu laimingas, kad sekasi. Didžiausia bėda, kad nebelieka šventų dalykų. Sugriovėme seną sistemą, nauja kuriasi, o žmonės prarado tikėjimą. Nesvarbu kokį. Tikėjimas drausmina.

Kalbate kaip religingas žmogus. Ne paslaptis, dauguma verslininkų, patekę į juodąjį gyvenimo ruožą, kreipiasi į ekstrasensus ir būrėjus, atsisuka į tikėjimus...

Induizmą? Budizmą? Mano šeima religinga – esame praktikuojantys liuteronai. Bet religija man nebuvo prievolė. Mano ne tas atvejis, kai įvyksta koks nors lūžis ir staiga atsigręži į religiją, pradedi studijuoti Šventąjį Raštą. Dievą turi nešioti širdyje, turi žinoti, kad ir ką darai – matoma ir sveriama kasdien. Tai – atsakomybė, įgimta pareiga. Esu susikūręs gyvenimo taisyklių. Viena jų – Konfucijaus: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Kai pagalvoji, nėra vienos didelės laimės. Gyvenimas susideda iš mažų džiaugsmų ir laimių. Ką daryti, kad būtum laimingas? Būk!
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką