Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Artūras Orlauskas: vis dar jaunas ir gražus. Bet – tik sau!

Foto naujienai: Artūras Orlauskas: vis dar jaunas ir gražus. Bet – tik sau!
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Su scenos trauka nepakovosi. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl rimtas žmogus meta reikalus ir staiga nusprendžia viešai pakvailioti?

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Su scenos trauka nepakovosi. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl rimtas žmogus meta reikalus ir staiga nusprendžia viešai pakvailioti? „Jei jau politikas, tai būtinai - su amžinu liūdesiu veide?" - niekaip nesutinka kažkada buvęs garsus humoristas, dabar - Kauno rajono savivaldybės tarybos narys Artūras Orlauskas (46). Ponu Zakarausku, beje, jo niekas nebevadina.


Ir kodėl staiga rimtas politikas nusprendė nerimtai dainuoti?


Taigi labai gera pailsėti nuo darbų!


Kažkada buvo atvirkščiai - scenoje ne ilsėjaisi, o dirbai?


Prisimenu, paskutiniai dveji metai scenoje buvo tapę rutina. Jei šiuo metu reikėtų nuo pusdienio iki vėlyvo vakaro repetuoti, o paskui koncertuoti, grįžčiau nusikalęs kaip šuo. Dabar parvažiuoju ne pavargęs, o pailsėjęs, kupinas energijos. Scenoje „atšoki" nuo dokumentų, popierių, nuo problemų ir leidi pasireikšti fantazijai. Kai dainuoji žinodamas, kad tai - tik pramoga, produktas išeina geresnis.


Nė nesuabejojai gavęs pasiūlymą dalyvauti „Žvaigždžių duetuose"?


Ilgai atsikalbinėjau, juk nesu tikras dainininkas. O režisierius: „Viskas bus gerai! Yra ir prastesnių už tave." Negaliu lygintis su vokalo meistrais, tačiau prie stalo ar kur antrame plane, šešėlyje padainuoti galiu. Antraplanis dainininkas, taip sakant!


Jūs su Aleksandru „Žvaigždžių duetuose" taip ir dalijatės: jis - pirmas, tu - antras?


Na taip, jis mane pridengia, kai būna sudėtingesnė muzikinė vieta. Aš jį pridengiu, kai tenka atlikti kitus reikalus.


Tik pamanykit, rimtas žmogus, politikas, sėdi su kaklaraiščiu kabinete ir še tau - visokie plaktukai kišenėse, perukai ant galvos... Nesijauti ne savo vietoje?


Dirbame labai rimtą darbą. Tikrai negaliu sakyti, kad dainavimas ar mėginimas iš dainos sukurti spektaklį yra nerimta. Keistas tas mūsų supratimas: jei jau politikas, tai tik konservatyvus. Ir tik su amžinu liūdesiu veide. Bet pažiūrėkit - Obama žaidžia golfą, Putinas skraido lėktuvais, slidinėja, Clintonas groja saksofonu. Ir tai - didžiausių valstybių vadovai! Aš tikrai manau, kad politikas - žmogus, o ne zombis.


Nejauti, kad reikšdama nuomonę visuomenė politikus dažnai zombiais ir mėgina paversti?


Kad jau mėgina, tai tikrai...


Koks buvo paskutinis tavo pasirodymas scenoje?


Visai paskutinis buvo „Combo" klube Kaune, vedžiau jubiliejinį grupės „Vitražas" koncertą. Vakaras draugams - juk kažkada kartu koncertavome.


Negaliu prisiminti oficialaus tavo atsisveikinimo su scena...


Kad tokio ir nebuvo. Pasakiau kažkur viešai, kad baigiu, ir baigiau.


Išėjai, nes laimėjai savivaldos rinkimus?


Teko rinktis, nes tapau Kauno rajono vicemeru. Žiauriai trūko laiko, dar studijuoti pradėjau. Šiais metais ekonomikos mokslus Lietuvos žemės ūkio akademijoje turėčiau baigti, bet esu parašęs tik trečdalį magistro darbo. Laukia bemiegės naktys, kaip studentavimo laikais! Teks kokią savaitę panaktinėti.


Tikriausiai nebuvo lengva po šitiek metų atsisveikinti?


Šešerius ar septynerius metus koncertavome su „Alergija", kokius ketverius buvo „Du Artūrai", dar trejus - „Gulago univermagas", paskui - „Europos bamba" su „Vairu", vėliau - soliniai pasirodymai, „Kaimynai" televizijoje, „Šou bulvaras", dar keletas projektų. Taip ir būdavo: vieną projektą baigi, tada atsisveikini. Ir su kūryba - tas pat. Būna vienas etapas, tada - kitas. Neverki atsisėdęs, neraudi, kai baigiasi. Juk ir dainas parašai, išmyli, dainuoji dainuoji, o paskui, žiūrėk, jos kažkur nuplaukia. Užtat ir sako, kad kūrybos žmonės greitai įsimyli.


Scenos patirtis vis tiek lieka, ją gali pritaikyti politikoje. Juk ten - ta pati scena...


Na, polemika gal kitokia, kategorijos, bet oratoriaus meistriškumas išlieka. Mano darbas buvo valdyti žodžius ir jų junginius. Kad paprasti ir nejuokingi suskambėtų juokingai. Politikoje privalu kalbėti įtaigiai. Jei sugebi pateikti įdomiai, tavęs klausysis, o jei memlinsi, mekensi... Kartais reikia aštresnio žodžio, palyginimo, kad įsiklausytų, išgirstų, suprastų, ką nori pasakyti.


Tikriausiai tai irgi pavojinga, juk humoro riba - plonytė...


Patirties įgyji. Visi pas mus jautrūs, tačiau politikoje leidžiama pasakyti aštriau.


Nenustebčiau sužinojusi, kad, kaip ir seniau, renki eksponatus savo nesąmonių muziejui. Tik dabar - kolegų politikų posakius?


Šešerius metus tai dariau. Į „Šou bulvaro" muziejų žmonės siųsdavo iškarpas. Vieni klaidas pabraukdavo, o kiti ne - surask pats. Po kurio laiko taip „įsicinkinau", kad akys, rodos, pačios rasdavo reikalingą sakinį. Tai raidės supainiotos, tai žodžiai, prasmė ne ta. Buvau surinkęs gal penkias dėžes, dabar liko tik įdomesni eksponatai. O visos humoro knygos - čekų, lenkų, rusų kalbomis. Knygos svarbu! Savo vaikus įpratinau skaityti. Sūnus daug skaito, dukra gal mažiau.


Vyresnieji tavo vaikai vis dar gyvena Amerikoje su mama?


Ne, Lietuvoje. Martynui dvidešimt vieni, Kauno technologijos universitete mokosi ekonomikos, Ievai devyniolika, įstojo į Veterinarijos akademiją. Preparuoja visokias varles... Ji nuo mažens žavėjosi gyvūnais, visada namuose ką nors laikydavome - tai žiurkėną, tai jūrų kiaulytę, šunų, katinų. Anąkart vežiausi Ievą į medžioklę pažiūrėti, kaip šerną lupame. Klausiu: „Nebijosi kvapų?" „Nebijosiu, - juokiasi. - Pas mus prozektoriume avinas kabo jau trys mėnesiai..."


Ar vaikai tavęs klausė rinkdamiesi gyvenimo kelią?


Ievai dažnai sakydavau: nenorėčiau, kad būtum aktore.


O buvo toks sumanymas?


Buvo toks pageidavimas. Sakau: tu gerai pagalvok, aš jau ten buvau. Nėra taip paprasta, taip lengva, krūvis - baisinis. Lietuvoje aktorystė - nepajaminga profesija. Amerikoje prasimušti irgi šansų nedaug. Darbas su gyvūnais - žemiškesnis.


Kodėl vaikai grįžo?


Neprigijo. Gal išvažiavo per dideli? Maži svetimoje šalyje lengviau prisitaiko.


Apsidžiaugei?


Smagu juos dažniau matyti. Su Martynu labai daug bendraujame, kartu leidžiame savaitgalius, važiuojame medžioti. Su Ieva irgi dažnai susitinkame, ji gyvena pas dieduką, o Martynas atsikėlė į mūsų butą, kai persikraustėme į namą.


Pagaliau susitvarkėte namus?


Dar knygos dėžėse, netelpa į lentynas.


Žmonos Editos kol kas neleidi į darbą?


Mažajam Markui - dar tik metai ir šeši mėnesiai, būna su mama. Nors Edita sako, kad jau norėtų rudenį į darbą. Markas - toks judrus vaikas, stiprus, iš kiemo namo neparvilksi...

Vasarą praleidome sodyboje. Vaikui - žolė, šviežias pienas iš kaimynų, bulvytė, morka, grynas oras. Ką veikti mieste tarp dulkių?


Editą esi užkrėtęs medžiokle. Ar jau įsiprašo kartu?


Labai nori. Taigi mes visi į mišką kartais išvažiuojame pėdų pažiūrėti. Ratu ratu, žiūrėk, ir keturi kilometrai. Man jie - niekis, o Editai - per daug. Jei būtų dešimt ar penkiolika, gal ir aš pradėčiau stenėti. Netingiu vaikščioti, sportuoju, tada ir jaučiuosi gerai. Aktyvus gyvenimo būdas padeda. Vaikščioti kur kas geriau, nei namie prie televizoriaus sėdėti.


Ar Markas televizoriuje tėtį atpažįsta?


Sako: „Tete!" Pirmą kartą niekaip negalėjo suprasti: aš - šalia ir tuo pat metu - televizoriuje.


Edita nepyko, kad nusprendei dainuoti „Žvaigždžių duetuose"?


Iškart jai papasakojau, kad kvietė dainuoti, bet aš atsisakiau. O ji nustebo: toks geras projektas! Ir režisierius paskambino: tu dar pagalvok. Klausiu: o kas bus mano pora? Liepė pačiam sugalvoti. Taip ir atsirado vyriškas duetas. Kažkada su Aleksandru beveik drauge pradėjome. Jis scenoje - trisdešimt, aš - gal dvidešimt šešeri metai. Šitas pasirodymas mums - nuotykis. Be to, smagu pasimatyti su senais bičiuliais. Žinai, pastebiu, kad žmonės mane nebe Zakarausku, o Orlausku dažniau vadina.


Niekur nedingsi, jus keičia jaunoji karta...


Bet komikų nėra. Nepažįstu nė vieno, kuris darytų tai, ką dariau aš. Suprantu, sunku išmokti penkių puslapių tekstą ir įdomiai papasakoti. Ir kas klausytųsi? Juk visiems reikia trumpai ir aiškiai. Pažiūrėjau keletą „Humoro klubo" laidų. Amerikonėjame... Dingo subtilumas, greitai, paprastai, primityviai... Šviesesni žiburėliai - Saulėnas su Vydu.


Galvoji: išeičiau, visai kitaip padaryčiau?


Nebegalvoju taip, matyt, pasenau. Politika išmokė, kad gyvenime yra ir daugiau spalvų - ne vien juoda ir balta. Jei žmonėms patinka, tegu žiūri. Kažkas pasakė „juokinga", taigi ir visi taip sako. O mūsų karta mokėjo vertinti, patys nuspręsdavome, juokinga ar ne.


Ar dabar tenka aiškinti, kas toks buvai ir ką veikei prieš imdamasis politikos?


Viena žurnalistė manęs klausia: „Kaip jūs seniau švęsdavote Valentino dieną?" Sakau: „Mes nešvęsdavome, nes jos nebuvo. Ir vasario 16-osios nebuvo. Pirmosios mano žmonos Vitalijos gimtadienis vasario 16 dieną. Kartą su švogeriu garsiau užšventėme, tuojau milicija prisistatė. Patikrino pasą, sako: „Prašom tyliau, kaimynai skundžiasi." Ar patikėsit, kad vienu metu Lietuvoje buvo vienuolika humoro grupių. Ir tai, ką darėme, buvo kalbėjimas, protestas. Pamenu, kartą mano juokuose tuometinis Šiaulių antrasis sekretorius Nikitinas įžvelgė antitarybinę veiklą. Kad kilo skandalas! Iki Vilniaus nugriaudėjo, kultūros ministras papeikimą įrašė, o „Literatūra ir menas" išspausdino, kad nusikaltėlis buvo nubaustas. Tėvas už galvos susiėmęs! Klausia: „Jau darbo tikriausiai neturi?" Bet laikai keitėsi, 1988-ieji, prasidėjo atšilimas, niekas smarkiai nebereagavo ir manęs iš filharmonijos neišmetė.


Kai su Aleksandru repetuojate, tikriausiai prisimenate jaunystę, anuos laikus?


Kad senstame, matyti iš mūsų vaikų. Anąkart į studiją įeina vyrukas - Aleksandro jaunesnysis. Palauk, jis gi mažiukas buvo... Dabar - dvidešimt. Smegenys sako, lyg ir toks pat esi, o iš tiesų - septyniolika ar aštuoniolika metų praėjo. Sau jaunas ir gražus, bet mergičkos: „Galima gauti JŪSŲ autografą?.." Jūsų...


Ir už skvernų nebetampo?


Kad ir anksčiau netampydavo... Jei dabartinį jaunimą nukeltume į mūsų laikus - šakės! Ir tą laisvesnį požiūrį į santykius, jokių tabu, penkerius metus draugauti, šeštaisiais už rankų susiimti, laiptinėje pasibučiuoti, paskui po laiptais, liežuviu negalima, taupyti iki trisdešimties... Dabar viskas - greitai, pigiai ir piktai. Tik ar mūsų jėgoms sustabdyti evoliuciją?

Ir jausmų sumažėjo... Nežinau, gal niekam ir neužkliūva, bet, pameni, Bodrovo filme

Amerikoje atsidūrusi rusė prostitutė stebisi: „Pasakyk man, kodėl jie visi klausia: „How do you do?" (Kaip laikaisi? - red. past.) Nejau jiems iš tiesų įdomu, kaip gyvenu?" Jei įdomu, tai ko nueina nesulaukę atsakymo? „Plastmasinės" šypsenos, anekdotai, dainos...

Kai manęs klausia, ar tai galima pakeisti, atsakau: reikia skaityti knygas. Ir sūnui vaikystėje sakydavau: nori žaisti kompiuteriu, perskaityk šitą knygą. Baisu, kai pamatai jaunų vaikinų armiją - visi lyg iš internato: vienodi kostiumai, automobiliai, butai ir jokios nuomonės...


Savo jaunėliui Markui skaitai?


Kol kas jis dar nelabai supranta, bet mes garsais dirbame, mūsų namuose lenktynės vyksta. Man visada labiau patikdavo ne skaityti, o kurti pasakas vaikams. Buvo tokie „Broliai varliamakai", bet diskelis su įrašu kažkur pasimetė. Tokie pusiau žmonės, pusiau varlės... Jie labai mėgo laužyti taisykles.


Turėsi prisiminti...


Mėginau rašyti - nebeišėjo. Gal kai Markui pradėsiu pasakoti, varliamakai atgims.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką