Vardas, pavardė: Asta Baukutė.
Gimimo data, vieta: 1967 06 29, Klaipėda.
Šeiminė padėtis: ištekėjusi; vyras - Kęstutis; augina du sūnus ir dukterį: Rapolas - kūdikis, Gintarė Marija ir Vakaris - moksleiviai.
Karjera: vaidino E. Nekrošiaus „Karmen“, J. Lingio „Freken Julija“, J. Vaitkaus „Ivona Burgundijos kunigaikštytė“, „Patriotai“, G. Varno „Ruzvelto aikštė“ spektakliuose; nemažai daug personažų sukūrė televizijoje, įgarsino vaidybinius filmus ir pasakas radijuje; 2008 metais už aktyvią veiklą teatre ir sukurtus vaidmenis buvo apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Auksiniu scenos kryžiumi ir diplomu.
Pomėgiai: knygos, muzika, sportas, aktyvus poilsis, jodinėjimas, nėrimas vąšeliu.
Šmaikščiai, žodžio kišenėje neieškančiai Astai Baukutei dabar išbandymų metas. Tapus Seimo nare, iš esmės pasikeitė ne tik moters gyvenimo ritmas, bet ir iš visų pusių ją pradėjo atakuoti žurnalistai.
- Kaip Seime prabėgo pirmoji jūsų savaitė?
- Darbingai visomis prasmėmis. Tiek daug dirbau, kad net nespėdavau papietauti. Kol kas nelengva: nauja vieta, naujos darbo sąlygos, be to, visą laiką esame stebimi, matomi, kritikuojami. Tai normalu, nes mes dar naujokai. Ačiū patirčiai ir profesijai, juk esame užgrūdinti tokių dalykų, juk ir anksčiau labai daug dirbome bei buvome matomi, todėl tai mūsų darbui įtakos neturės.
- Ar tikėjotės tokios žurnalistų atakos?
- Nenoriu minėti tų laidų prodiuserių, bet tokio jų elgesio tikrai nesitikėjau. Nesuprantu tų žmonių, juk jie mane puikiai pažįsta, turi mano telefono numerį, žino, kad aš visada buvau ir esu atvira moteris. Kodėl tuomet nepaskambino, nepaklausė, kaip iš tiesų yra. Jie padarė didžiulį kriminalą. Kam tardyti auklę, kaimynus? Tikrai būčiau viską parodžiusi, paaiškinusi. Aš nepykstu, bet nemalonu, kad, man nežinant, žurnalistai nuvažiavo prie mano sodybos, kaip kokią nusikaltėlę per tvorą pasislėpę filmavo. Kam taip elgtis? Nuo nieko neslepiu, kad bendrabutyje gyvenu jau septyniolika metų. Ir ne viena aš tokia Lietuvoje. Daug žmonių taip gyvena.
- Jūs šiuo metu tikrai gyvenate bendrabutyje? Ne Trakuose?
- Trakuose yra mano sodyba. Ten nuvažiuoju tada, kai noriu ir kai turiu laiko. Esu registruota ir gyvenu bendrabutyje - Didlaukio gatvėje 65. Ten registruoti ir mano vaikai. Jie Vilniuje lanko mokyklą. Aš tikrai neįžvelgiu čia jokio nusikaltimo. Keista, kad mane vadina milijoniere. Kai prieš penkerius metus (ką ir deklaravau) ėmiau paskolą sodybai pirkti, tos jos kaina buvo visai kitokia. Ne mano kaltė, kad šitaip pakilo nekilnojamojo turto kainos. Aš ir pati nustėrau sužinojusi, kad mano sodyba įkainota 2 mln. litų.
- Ar jūsų nenustebino bendrabučio valdžios pasakymai, kad niekaip iš ten neišsikeliate, esate skolinga?
- Man tikrai buvo netikėta, kad valdytoja, su kuria tikrai labai gerai sutarėme, šitaip pasielgė - tokį straipsnį apie mane rėžė... Tarp mūsų niekada nebuvo jokių konfliktų. Gal kažkam naudinga žurnalistų rankomis skleisti apie mane neigiamą informaciją. Kokia aš buvau iki šiol, tokia ir stengsiuosi būti tapus Seimo nare. Kaip auginau vaikus, taip ir toliau auginsiu: gaminsiu jiems maistą, domėsiuosi, kaip jiems sekasi mokykloje, pabučiuosiu juos prieš miegą. Kaip rūpinausi buitimi, taip ir rūpinsiuosi, kaip pati ėjau į parduotuvę, taip ir eisiu; žinoma, it toliau visada sakysiu tiesą. Gal kažkam ta tiesa nepatinka ir net trukdo?..
- Dabar juk jūsų gyvenimas pasikeitė, mažiau būsite namuose, mažiau laiko skirsite šeimai, namams?
- Rūpinsiuosi ir taip dėliosiu savo reikalus bei darbus, kad šeimai dėmesio netrūktų. Į darbotvarkę bus įtraukti vaikų susirinkimai, kalėdiniai vakarėliai ir dėmesys vyrui. Tik dabar teks keltis ketvirtą valandą ryto, kad spėčiau susitvarkyti: pagaminti pusryčius, išlyginti vaikams drabužius. Juk mamos ir žmonos pareigos niekur nedingo.
- Juk turite padėjėją, kuri jums pagelbsti namų ruošoje?
- Padėjėją turiu Seime, o namuose mano padėjėjai - vyras ir vaikai. Patikėkite, kai reikia kažką padaryti, mes - puiki komanda!
- Esate puiki aktorė, dirbote teatre, vedėte renginius, turite vos keturių mėnesių sūnelį... Kam jums viso šito reikėjo? Galėjote ramiai gyventi ir džiaugtis šeimyniniu gyvenimu?
- Su jumis sutinku. Tačiau, kaip sakoma, ir žodis tapo kūnu. Dirbdama ir būdama mama, mačiau daug neteisybės, nesusipratimų, netiesos. Natūralu, kad kilo žmogiškas pyktis. Dažnai pagalvodavau: „Viešpatie, jeigu kas nors iš mūsų menininkų ten papultų, gerai papurtytų tuos ambicingus, sau protingus ir daug žinančius vyrus... Gal tada jie įstatymus kurtų ne ateivių planetai, bet paprastiems žmonėms? Matyt, prisikalbėjau, ir žmonės mane išrinko. Pritariu mylimos ir gerbiamos kolegės Nijolės Oželytės žodžiams, kuriuos ji neseniai pasakė per vieną interviu: „Kas tau yra atseikėta, tą gyvenime turėsi padaryti. Nori tu to, ar ne.“ Taip ir man: noriu aš to ar ne, tačiau dabar turėsiu pakovoti už tą paprastą žmogutį. Gal tai lemtis?
- Ar tai nebus donkichotiška kova su vėjo malūnais? Ar jūs iš tiesų tikite, kad vienas žmogus, gali kažką pakeisti?
- Aš nesu viena. Mes esame frakcija - tvirtas kumštukas. Sunku man dabar burti iš delno, kaip bus ar nebus. Viską parodys laikas. Tačiau puikiai žinau, kad viskas prasideda nuo minties, idėjos.
- Ar savo drabužių spintą jau papildėte dalykiniais kostiumėliais?
- Dar ne, bet jau galvojau apie tai. Puikiai suprantu, kad Seime su džinsais nepabėgiosi. Čia juk galioja tam tikros etikos ir protokolo taisyklės. Tačiau aš stengsiuosi išlikti savimi. Be to, pirmiausia noriu pasitarti su šios srities specialistu, tada kažką pirkti.
- Ar jūs, tapusi Seimo nare, iš šmaikščios, dinamiškos, visada besišypsančios ir linksmos Astos nevirsite rimta tetule?
- Patikėkite manimi - prieš prigimtį nepašokinėsi. Mes ir dabar prieš frakcijos susirinkimus pajuokaujame, bet kai reikia dirbti, dirbame. Juk vaidindama spektaklyje vietoj parašytų autoriaus žodžių anekdotų nepasakoju. Puikiai žinau, kad viskam yra laikas ir vieta.
- Kaip reagavo kolegos, kai atsiimti Seimo nario pažymėjimo atėjote su kūdikiu?
- Kolegos puikiai sureagavo ir priėmė. Tačiau jeigu būčiau žinojusi, kad taip žurnalistai reaguos į mamą, kuri į šventę atėjo su vaiku, tikrai būčiau Rapolą palikusi namuose. Nors visame pasaulyje tokie dalykai yra ir toleruojami, ir skatinami. Juk aš nesipikiravau, kai reikėjo, pamaitinau tyliai, kad nesukelčiau nė mažiausio šurmulio, o ir Rapolas ceremonijos tikrai nesutrikdė. Jis tik visiems šypsojosi.
- Kas prižiūri Rapolą, kai jūs dirbate?
- Su Rapolu į posėdžius tikrai neisiu. Jis labai patikimose rankose. Jį prižiūri mano vyro Kęstučio mama. Todėl aš ramiai galiu dirbti.
