Dabar populiaru
Publikuota: 2008 rugpjūčio 30d. 12:05

Audronė ir Petras Ilgevičiai: kadaise čia galėjo būti šventykla...

Foto naujienai: Audronė ir Petras Ilgevičiai: kadaise čia galėjo būti šventykla...
zmones24.lt / Butauto Barausko nuotrauka

Kai jie pradėjo iš žemės traukti ir iš aplinkinių miškų vežti akmenis, kaimynai nusprendė, kad čia vyks prekyba akmenimis.

Kai jie pradėjo iš žemės traukti ir iš aplinkinių miškų vežti akmenis, kaimynai nusprendė, kad čia vyks prekyba akmenimis. Kai pradėjo dėlioti juos savo sodyboje, aplinkiniai visai susirūpino: „Vadinasi, jie – čerauninkai.“ Dar po kurio laiko į sodybą užsukę kažin kokie vienuoliai kaimynams perdavė: „Nevaikščiokite ten. Ten velnias gyvena.“ „Kiekvienas mato tai, ką nori matyti, – dėl tokių kalbų tik atsidūsta Astromineralogijos centro vadovai Audronė (51) ir Petras (61) Ilgevičiai. Tačiau kad jų sodybą Molėtų rajone – mažų mažiausiai netradicinė, pasakys kiekvienas, įsukęs į šimtais akmenų apstatytą kiemą.

„Fanatikui atrodys vienaip, plačiau mąstančiam žmogui – visai kitaip“, – įvairiausių kalbų ir gandų į galvą neima sodybos šeimininkai. Prieš aštuonerius metus jie iš tiesų įsigijo tikrą šabakštyną. „Čia gyveno du senberniai, šiukšles pylė į nuosavą kriaušyną. Vyras paskui iš ten išvežė kokius aštuonis kamazus šiukšlių. Nuo aukšto nuėmėme gal aštuoniasdešimt porų batų“, – šypsosi ponia Audronė. Apie sodybą pora galvojo kelerius metus. Vieną nusižiūrėjo, bet ją iš panosės nupirko. „Ne mūsų, vadinasi“, – patraukė pečiais sutuoktiniai. Kitą kartą pinigų pritrūko, ir vėl ne jiems nusižiūrėta sodyba atiteko. „Sykį veža mus žmogus pro šitą vietą ir sako: „Yra čia senas apleistas namas, nei vandens, nei patogumų. Nepatiks jums.“ Vis tiek užvažiavome. Buvo ruduo, apsiniaukę, į namelį lipome pro langą, nes durų net atidaryti nesugebėjome, tokia griuvena. Viduje – dar blogiau. Paskui, kol vyrai kažką aiškinosi, apėjau aš tą sodybą ir sakau: „Žinai, Petrai, mūsų.“ Vyras, pratęs prie tokių mano sprendimų, sako: „Mūsų tai mūsų. Imam. Nieko daugiau galite neberodyti“, – prisimena ponia Audronė.

Tūkstantmečius menantys akmenys?

Kai atvažiavo, akmenų sodyboje nebuvo nė vieno. Naujieji šeimininkai dar pasvarstė, iš kur čia reikės vežti, bet kai apsigyveno, akmenys patys pradėjo lįsti iš žemės. Paaiškėjo, kad sodybą jie gavo labai akmeningoje vietovėje. „Pavyzdžiui, mašina iš kiemo važiuodama užkabino akmenuką. Vyras jį pradėjo traukti ir... iškasė tonos svorio riedulį. Šalia jo – dar krūvelė“, – pasakoja moteris. Didįjį, kurį vadina Palaimintuku, aptiko vos už poros metrų nuo namo. Versdamas seną elektros stulpą ponas Petras užkliuvo už akmens, pabandė jį atkasti. „Vieną dieną sako man: „Žinai, turbūt kokią toną svers.“ Ryte turėjau išvažiuoti į miestą, o jis liko sodyboje. Skambina: „Žinai, didesnis nei tona.“ Dar po dienos: „Žymiai didesnis...“ Galiausiai trečią dieną skambina ir paslaptingai pareiškia: „Gal aš tau nieko nebesakysiu. Atvažiuosi ir pamatysi.“ Paaiškėjo, kad akmuo sveria trylika tonų. Tik trečias kranas sugebėjo jį ištraukti iš duobės“, – milžiniško luito radybų istoriją pasakoja sodybos šeimininkė. Pridėjusi ranką prie akmens, ponia Audronė patikina, kad liesti jį ne tik galima, bet netgi būtina, nes tai – norų pildymo akmuo. Pridedi abu delnus, priglaudi kaktą ir gali prašyti. Bet prašyti tik to, kas neturi įtakos kito žmogaus sprendimui ar gyvenimui. Tiesa, prieš tai akmeniui turi atnešti kokią dovanėlę: akmenuką, monetą ar gėlytę. „Tokius milžinus seniau statydavo prie švento kalno, jų paskirtis – būti antena, – paaiškina akmenų žinovė. – Lietuviai gerbė gamtą, saugojo tuos didžiuosius akmenis, medžius. Tai nereiškia, kad jie buvo stabmeldžiai, greičiau žinojo, kaip pritraukti kosminę energiją. Ten, kur aukšti kalnai, to nereikia. O lygiose vietose statydavo tokius sakralinius statinius kaip Anglijoje Stounhendžas.“
Audronė ir Petras numano, kad ir jų Palaimintukas galėjo būti vienas iš šventyklos akmenų. Daug tokių riedulių tyrinėję ir Lietuvoje, ir už jos ribų, sako radę bendrą bruožą: šie akmenys turi pagrindą, tarsi pjedestalą, lyg būtų ant jo užauginti. „Senovėje visas gyvenimas burdavosi aplink šventyklą. Kai užpuolikai ją sugriaudavo, žmonės pasiduodavo ir miestas išnykdavo, – pasakoja moteris. – Manome, kad tas akmuo giliai po žeme atsidūrė ne šiaip sau. Jis buvo įverstas į duobę. O pusantro metro gylyje vyras rado violetiniais akmenukais grįstus takelius į keturias pasaulio šalis. Manyčiau, kadaise, prieš porą tūkstančių metų, čia galėjo būti šventykla. Apskritai Lietuva kadaise buvo šventa vieta, joje buvo labai daug šventviečių. Kalbu tikrai ne apie tuos laikus, kuriuos mini mūsų istorikai. Kelių tūkstančių metų senumo įrodymai ar palikimas neišsaugoti, tačiau jie išliko genetinėje mūsų atmintyje. Pažiūrėkite, kodėl žmonės pradėjo prie namų statyti akmenis, komponuoti, įžiūrėti juose ženklus, veidus, piešinius? Ir tai neturi nieko bendro su pagonybe. Ji tik atsirado iš prieš tai tūkstančius metų gyvavusios kultūros. Lietuva yra Europos Indija, todėl mes turėtume savo šalį mylėti ir ją puoselėti.“

Nuo tikro kelio niekas nebeatkalbės

„Vidiniai pojūčiai – svarbiausia, – įsitikinusi ponia Audronė. – Juos išsiugdęs ir įsiklausęs, išgirsi vidinį šauksmą: ar tau toje vietoje reikia įsikurti, ar verta susitikti su tam tikru žmogumi.“ Šios mintys – iš savos patirties. Jeigu prieš gerų trylika metų ji nebūtų įsiklausiusi į širdies šauksmą, dabar turbūt nebūtų nei šios sodybos, nei Astrominerologijos centro, nei keliolikos apie brangiuosius ir lauko akmenis parašytų knygų. „Pabudimas kiekvienam būna kitoks ir savu laiku. Budimui labai palankus laikas – apie trisdešimt metų, paskui apie trisdešimt penkerius šešerius, dar apie trisdešimt septynerius metus. O kam vis dėlto nestuktelėjo, tas gali tikėtis perversmo apie keturiasdešimtus, keturiasdešimt pirmus metus. Kitas lūžis, kai perkainojamos vertybės, išgyvenamas penkiasdešimties. Kaip pastebėti budimą? Daugelis tą būseną įvardija kaip egzistencinę krizę: tarsi viskas gerai, bet kažko trūksta. Lyg ir įvertintas esi, finansai, kelionės, pagarba – viskas, ko žmogui reikėtų yra, bet... Tas „bet“ su daugtaškiu leidžia suprasti, kad dar yra kažkas. To ir leidiesi ieškoti“, – aiškina ponia Audronė. Jos laikas prasidėjo sulaukus trisdešimt penkerių. Astrologija moteris domėjosi daug metų. Domėjosi tiek, kiek buvo įmanoma sovietiniais laikais ir kiek nesikirto su Technikos universiteto darbuotojos statusu. „Trisdešimt penkerių buvo ir skyrybos, ir daug sudėtingų peripetijų. Paskui išėjau atstovauti vokiečių firmai, dirbančiai prie mėsos perdirbimo įrangos. Dėl pinigų, nes jaučiau, kad man jų reikės. Nežinojau kam, bet jaučiau. O po poros metų viską mečiau ir išėjau į niekur.“ Dar prieš keliolika metų akmenų poveikiu mažai kas domėjosi. Audronė neslepia buvusi tikra pionierė. Išgirdę apie jos veiklą, žmonės tik pečiais gūžčiojo: „Ką tu čia su tais akmenimis nuveiksi?..“ Moteris tiki, kad sprendimo teisingumą geriausiai įrodo daugybė trukdžių. Jie – tarsi išbandymas: o gal apsigalvosi? „Kai matai savo kelią, tavęs jau niekas nebegali atkalbėti. Viduje atsiranda žinojimas, kad tik taip ir ne kitaip reikia elgtis“, – tiki dabar rimta akmenų žinove pripažįstama moteris.

Meditacijų ir sielos gydymo vieta

Po ekskursijos tarp sodyboje stūksančių akmenų prisėdame mėtų arbatos. Ruošdamas kvapnų gėrimą ponas Petras atvirauja: su Audrone jie – jau greitai dešimt metų. Ir vėl „kalti“ akmenys. Vyriškis tada dirbo atsakingą darbą, kaip pats sako, su antpečiais buvo. O jo draugas, perskaitęs pirmąją Audronės knygelę „Pokalbis su akmeniu“, vis ragino: „Ar skaitei? Turi su ja susipažinti.“ Vieną dieną aplinkybės taip sutapo, kad trise jie susitiko išgerti arbatos. „Taip iki šiol ir geriame tą arbatą, – pažvelgęs į mylimą moterį nusišypso ponas Petras. – Meditavau, atlikau tam tikras praktikas, bet akmenimis tada visai netikėjau. Audrutė man davė panešioti labradoritą. Ir taip jis man patiko, kad baisiausiai išsigandau, kai vieną dieną pamečiau. Labai išgyvenau, o po kurio laiko sapnuoju, kaip akmenukas man sako: „Aš – Užupyje, prie namo po slyvele.“ Galvoju: na, man visai jau stogas nuvažiavo. Bet nueinu ir randu po slyvele savo akmenuką. Nuo tada pradėjau tikėti.“
Sodyboje akmenų – nesuskaičiuojama. Šeimininkai neslepia ir patys buvę nustebinti, kad joje ir šalia esančiame miškelyje gali būti tokių įvairių riedulių. Vienas – su Saulės runa, kitas – tarsi žmogaus veidu, trečias – su aukojimui skirta duobele, į kurią dedama duona su druska, vanduo ar žvakelė, ketvirtas – skirtas čakroms subalansuoti. Ant šlaito pamiškėje įsikūrė Perkūnas. „Jame galima pamatyti Kasiopėjos žvaigždyno piešinį. Senovėje tokius akmenis vadino žvaigždiniais. Jeigu tokį rasdavo, toje vietoje iš akmenų išdėliodavo žvaigždyną. Mes irgi pastatėme Kasiopėją pagal žvaigždėlapius, specialiai parinkome akmenis. Kiekvienas reiškia tam tikrą žvaigždę ir turi savo kryptį, atlieka savo darbą“, – pasakoja ponia Audronė.
Pora planavo, kad sodyba taps tik jųdviejų pabėgimo nuo visų vieta. Išėjo priešingai. Žmonės pradėjo čia važiuoti ir kaip į muziejų, ir kaip į meditacijų ar sielos gydymo vietą. Tiesa, sodybos nejuosia jokios aukštos tvoros, nesaugo palaidi šunys, nes nekviestų svečių šeimininkai nesibaimina. „Žmogus savęs labiau nei kitų turėtų saugotis. Visos problemos glūdi jo viduje, – įsitikinusi akmenų žinovė. – Jeigu pritraukei ką nors blogo, vadinasi, tavyje yra tas kabliukas. Pavydas traukia pavydą, pyktis – pyktį.“
Sodyboje kone viskas padaryta pono Petro rankomis: išmūrytas tvenkinys, sukurtos grotos, akmenys sutempti senučiu lopytu vežimėliu. Net giliausia akmenimis grįsta duobė, kurią šeimininkai vadina Lopšiu ir kurioje neretai vyksta apsivalymo ritualai, vyriškis kasė be traktorių. Jeigu nori tikro, natūralaus poveikio, technikos negali naudoti. „Ši vieta skirta susibalansuoti, grįžti į save. Bet tiems, kurie nori tiesiog piliulės, vargu ar padėsime, – paaiškina sodybos šeimininkai. – Žmonės nustojo gyventi pagal tikrąjį ritmą, jie net nežino, koks tas ritmas yra. Gyvenimas – pašėlęs, sintetinis, mes prisiimame krūvas nereikalingų darbų, darome tai, ko nenorime daryti, kas ne mums skirta. Tik grįžęs į savo ritmą aiškiai sužinosi, ir kaip tau elgtis, ir su kuo bendrauti. Tada ir sveikesnis tapsi. Galima sakyti, kad akmenys padeda grįžti į tikrąjį savo ritmą.“ Į mano klausimą, iš kur ji visa tai žino, Audronė tik nusišypso: „Ir jūs žinote. Kiekvienas žino. Tik reikia prisikasti iki savęs, pradėti girdėti savo sielos šauksmą, o ne tik paviršines emocijas. Įsiklausius grįžta genetinė atmintis. Žmoguje yra visi lobiai, visa visata.“

Temos: 1 Šventykla

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką