Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Birutė Dambrauskaitė: mylėkite mane dabar!

Foto naujienai: Birutė Dambrauskaitė: mylėkite mane dabar!
zmones24.lt / Tomo Kapočiaus nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mažoje erdvaus buto virtuvėje dainininkė Birutė Dambrauskaitė (65) tiesia baltą staltiesėlę ir vaišina kava. Ten jai jaukiausia. Toje pačioje virtuvėlėje daugybę dienų ji žurnalistei Rasai Kazlaitei vieną po kitos atidengdavo savo gyvenimo kortas.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!
Mažoje erdvaus buto virtuvėje dainininkė Birutė Dambrauskaitė (65) tiesia baltą staltiesėlę ir vaišina kava. Ten jai jaukiausia. Toje pačioje virtuvėlėje daugybę dienų ji žurnalistei Rasai Kazlaitei vieną po kitos atidengdavo savo gyvenimo kortas. Tiesiai, atvirai, su ašaromis, šypsena ir „bliuznijimais“ – taip, kaip tik ji moka, pasakojo apie nenumalšinamą norą dainuoti, vienintelę gyvenimo meilę – vyrą Harį, negimusius vaikus, daugybę kartų pralaimėtą kovą su antsvoriu... „Esu, kokia esu“, – šypteli atlikėja. Taip pavadinta ir biografinė knyga.

Vasaros įkarštis, o jūs sukatės Vilniuje… Kodėl ne pajūryje?

Ten jau buvau. Dvi savaites puikiai praleidau Graikijoje – keturiasdešimties žmonių grupė keliavome autobusu. Buvo labai linksma. O vos grįžusi dešimčiai dienų važiavau į Palangą. Truputį padainavau, saulės pamačiau, įkvėpiau pajūrio oro. Aplankiau Povilaičius, pasivaikščiojau po Palangos turgus, aikštes su fontanais ir parvažiavau, nes pasiilgau namų, savo triušės Dubcytės. Pasirodė knyga, ir mane užpuolė žurnalistai... Rugpjūčio tryliktą dieną restorane „Neringa“ bus jos pristatymas… Tiek daug norinčių ten ateiti: nuogąstauju, ar visi tilps. O prieš tai dar važiuosiu dainuoti į pajūrį – į Birutės Petrikytės rengiamus šlagerių karaliaus ir karalienės rinkimus. Tokios ir naujienos... Tikrai neverkiu. Tas žodis, kurį dabar visi nuolatos kartoja, man nepatinka.

Turite galvoje žodį „krizė“?

Gal tiems, kurie kasdien koncertuodavo, dabar krizė, bet man užtenka to, ką turiu: dešimtmetę Balio Dvariono muzikos mokyklą, „Neringą“, kurioje nuo rugsėjo vėl dainuosiu. Šypsausi, nes gerai jaučiuosi. Geranoriški žmonės mane myli, sustabdo, už rankos palaiko. Net Kalvarijų turguje prekiaujančios moterys sako: „Mūsų dainininkė atėjo (juokiasi).“ Draugės, kolegos klausinėja, kur galėtų nusipirkti knygą...

Kaip jautėtės pati, skaitydama knygą apie... save?

O aš skaičiau, lyg ne apie mane būtų parašyta: lengvai, su tokiu įkvėpimu, tarsi būtų pasakojama apie kitą žmogų. Draugė skaitė ir verkė: ji prisiminė mūsų jaunystės laikus. Knygoje yra jautrių vietų… Patiko ir anūkei Laurai, ir režisieriui (Vyteniui Pauliukaičiui – red. past.). Jis patvirtino, kad tai neišgalvota istorija, be melo ir fantazijų. Dukra užsiminė, kad rado klaidų. Susinervinau ir pradėjau knygą skaityti dar kartą – ieškodama tų neatitikimų. Gal Andžela daug ko iš mano gyvenimo nežino… Gal vaikams ir nelabai patiko, kad knygoje viešinu, jog vyras prieš mane keldavo ranką. Jis dukrai, anūkams buvo itin geras, dosnus, juos tikrai mylėjo. Tačiau mano santykiai su Hariu buvo kitokie. Tai – mano gyvenimas… Aš negaliu jo pagražinti. Todėl ir esu tokia, kokia esu!

Ar taip pat lengvai, kaip skaitėte savo istoriją, sekėsi atgaivinti prisiminimus?

Viską reikėjo iš naujo išgyventi, prisiminti... Tai drauge teko išgyventi ir manęs išklausiusiai žurnalistei. Jei ne Rasa, nebūčiau sutikusi išsipasakoti. Ji – geras žmogus, mane gerbia. O kol kalbėjomės, buvo visko: įvairių peripetijų, mano bliuznijimų (juokiasi). Tačiau į šią knygą viskas netilpo – juk tiek metų dainuoju! Ir vienas, ir kitas scenos kolega klausia, kodėl jis ten nepaminėtas. Tačiau tam reikėtų kelių tomų!

Be ilgų įkalbinėjimų sutikote atsiverti?

Iš pradžių sakiau, kam man to reikia... O vėliau pagalvojau: rašykite apie mane, sveikinkite, neškite gėles, kol esu gyva. Taip elgiuosi ir pati: jei galiu, dovanoju vaikams pinigų ar kokį nors reikalingą daiktą dabar – kad matyčiau jų džiaugsmą. Kai mano akys nematys, nežinosiu, kokių jausmų jiems mano dėmesys teikia. Ir pati to noriu: ateikite, mylėkite, kol aš gyva ir džiaugiuosi. Kai žmogus miršta, kiti pradeda garbinti, koks puikus jis buvo, ima rašyti knygas. Kam?
Draugai sakė, kad po šios knygos galiu gatve eiti iškelta galva. Žinoma, pasigirs visokių komentarų, kaip ir dėl buvusio mano pilnumo... Man sublogus kai kurie pažįstami pradėjo aiškinti, kokia buvau graži apkūni. Taip tik priešas gali sakyti: juk balsas, charakteris liko toks pat, tik geriau jaučiuosi. Šiandien aš galiu bet ką rengtis, avėti „kablus“, šokti, pagaliau – matyti save nuotraukose. Į senas fotografijas negaliu žiūrėti: anksčiau verkdavau save apkūnią jose matydama. Dabar, kai sveriu šešiasdešimt keturis kilogramus, scenoje sukiojuosi, keičiu drabužius ne norėdama parodyti, kokia esu graži, o todėl, kad man lengva, kad nebesigėdiju savo išvaizdos, džiaugiuosi gyvenimu.

Skaitant knygą susidarė įspūdis, kad jums visą gyvenimą reikėjo ką nors aukoti:
dėl scenos atsisakyti galimybės turėti daugiau vaikų...


...aš labai norėjau dainuoti. Scenoje esu laiminga, per muziką išreiškiu savo emocijas: ir džiaugsmą, ir skausmą, liūdesį...

...dėl vyro – perspektyvių muzikinių pasiūlymų...

Jei ne jis, gal dabar dainuočiau užsienyje. Ten mane taip garbino...

„Esu, kokia esu“ baigiasi intriguojamai: prasitariate, kad jaučiatės vėl įsimylėjusi. Atskleiskite, kaip toliau klostėsi jūsų ir to „aukšto, sportiško sudėjimo vyro juodais tankiais plaukais“ istorija?!

Likome labai geri draugai. Man „drebato“ praėjo (juokiasi). Jis turi fainą moterį, linkiu jos nepaleisti. O tuomet net iš mano akių matėsi, kad jo trokštu. Jei pamatydavau jį savo koncerte, dar geriau sudainuodavau. Paskui naktį dar kalbėdavomės telefonu. Ir dabar man paskambina. Kai susitinkame, apkabina, pabučiuoja, bet jau iš vienos pusės būnu aš, iš kitos – jo mylima moteris. Viskas baigėsi, o mes likome draugai. Tas mano įsimylėjimas buvo toks… iš tolo.

Nejaugi šviesaus atminimo sutuoktinis ir liks vienintelė jūsų gyvenimo meilė?

Taip, nes man reikia labai daug. Baigiasi tas drebulys, ir pradedu prie patikusio vyriškio kabinėtis: tai jis pastorėjęs, tai ne taip šypsosi. Kai žmogų myli, ydų nematai. Harį mylėjau net tada, kai jis būdavo kaltas, viską dariau, kad greičiau susitaikytume, nelaukiau jo atsiprašymų. Bijojau, kad išeis pas kitą, bijojau žeminimo, ligų – visko. Visais būdais siekiau, kad tarp mūsų būtų taika. Po koncertų kiti vyrai žerdavo gėles ir komplimentus, bet man tai būdavo neįdomu: galvodavau, kodėl Hariui skirtas staliukas tuščias, skaudėjo širdį, kodėl jis žiūri į kitas... Jį mylėjau su visomis ydomis, baisiu charakteriu. Žinoma, būta ir gražių akimirkų. Tačiau dabar, kai esu viena, jaučiuosi labai laiminga.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką